MOKSLASplius.lt

Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (5)

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo dar taip neseniai buvusių sąjungininkių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Vokiečiai įžengė į Lietuvos teritoriją. Rusai traukėsi greičiau nei bet kuris iš jų buvo regėjęs košmariškiausiame sapne, bet Vokietijos ir Lietuvos siena ir toliau buvo akylai saugoma, apstatyta pasienio postais. Tai nereiškia, kad gyventojai vienoje ir kitoje sienos pusėje nebendraudavo, nepereidavo vieni pas kitus. Meno nepastebimam prasmukti pro valstybės ir pasienio sieną išmoko ir Brunas Sutkus. Į Lietuvą per Šešupę kontrabandininkai, o tarp jų ir mūsų Brunas, nešdavo žiebtuvėlius, skiltuvus, muilo akmenis – viso to buvo galima nusipirkti Širvintoje. Iš Lietuvos grįždavo apsirūpinę lašiniais, sviestu, dešromis, žąsiena. Tai buvo labai paklausios prekės, nes Vokietijoje maisto prekėms galiojo kortelės. Kontrabandininkui reikėjo pastebėti pasieniečių ir muitininkų užmaskuotas slaptavietes, stebėti menkiausius pokyčius aplinkoje ir gamtoje. Šie įgūdžiai labai pravers būsimam kariui snaiperiui.

1943 m. liepos mėn. B. Sutkus gavo šaukimą į karinę tarnybą. Pateko į mokomąją kuopą, iš jos buvo išsiųstas į snaiperių rengimo mokyklą Vilniuje. Taigi Sutkaus prigimtiniai gabumai ir šaudant į žvirblius ištobulinti šaudymo įgūdžiai nebuvo pamiršti. Snaiperių mokykla buvo įsikūrusi prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje. Buvo mokoma maskuotis vietovėje, pažinti vietovę, nustatyti atstumą iki taikinio ir taikliai šaudyti. Buvo rodomi trofėjiniai filmai apie snaiperių mokymą pagal metodiką, įprastą sovietų kariuomenėje.


Mokslus pakeitė mūšiai


1944 m. sausio mėn. mokslai baigėsi ir Sutkus grįžo į mokomąjį batalioną, kuris tuo metu buvo dislokuotas prie Kolomijos geležinkelio ruože Minskas–Orša. Mokomąjį batalioną prijungus prie 68-osios Berlyno–Brandenburgo pėstininkų divizijos 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko, šis buvo performuojamas netoli Krokuvos. Sutkus buvo paskirtas snaiperiu, jo divizija buvo dislokuota Lembergo (Lvovo) vietovėje.

Teko atmušinėti nesibaigiančius rusų puolimus. Nepaisydami vokiečių ugnies užtvarų, komisarai su ginklu rankose vertė rusų kareivius vis kilti ir pulti gerai įsitvirtinusius vokiečius. Žūdavo daugybė atakuojančiųjų, bet sovietai žmonių aukų nepaisė. B. Sutkus taikydavosi į komisarus ir juos nukaudavo, tada rusų kariai grįždavo į savo apkasus. Galima teigti, kad taip gelbėdavo nuo beprasmiškos žūties paprastus rusų kareivius, nors mūšio metu apie tai negalvojo. Sutkų ir kitus vokiečių karius stebindavo ir tai, kad rusai dažnai būdavo visai abejingi savo sužeistų ir niekieno žemėje likusių karių likimams, jau nekalbant apie nukautų karių kūnus. Vokiečiai taip niekada nesielgdavo.

B. Sutkui sekdavosi nukauti aukštus rusų karininkus, blogai užsimaskavusius ar budrumą praradusius priešo karius, taip pat jų snaiperius. Karinė vadovybė atkreipė dėmesį į gabų dvidešimtmetį snaiperį, į vis sudėtingesnes kovines užduotis jis būdavo siunčiamas kartu su stebėtojais, kurių u˛duotis buvo fiksuoti ir dokumentuoti snaiperio nukautus priešo karius.

Rusų snaiperiai taip pat „medžiodavo“ vokiečių karius. Jie pastebėjo, kad vokiečių snaiperis labai taikliai išgliaudo jų politrukus ir karininkus. Prieš „fašistų kraugerį snaiperį“, t. y. Sutkų, rusai pradėjo siųsti vis po naują savo snaiperį, per garsiakalbius skelbė grasinimus paprastiems vokiečių kariams siūlydami pasiduoti, nes „Hitler kaput“, o savo noru pasidavę vokiečių kariai gausią maisto, jiems bus suteikta medicininė pagalba ir gyvybės išsaugojimo garantijos. Bet „kraugerio snaiperio“ laukiąs teisingas ir šventas kerštas...

Tuo metu Sutkus tūnodavo ugnies pozicijoje valandų valandas nė nekrustelėdamas. Žinojo, kad kiekvieną žemės metrą seka priešo snaiperio akis. Reikėjo labai atidžiai stebėti aplinką. Užtektų iš debesies kyštelėjusiam saulės spinduliui atsispindėti nuo ginklo ar menkiausio metalinio ženkliuko ir į tą vietą bemat įsisegtų švininė „širšė“. Kartais kažkokiu šeštuoju pojūčiu jausdavo, kad yra beveik aptiktas, bet priešo snaiperis nešauna tik dėl to, kad laukia menkiausio savo gyvo taikinio krustelėjimo, nori būti šimtu procentų užtikrintas, kad taikinys nėra fiktyvus, ne masalas. Mat priešas yra toks pat pažeidžiamas: jo iššautas nesėkmingas šūvis jam gali būti paskutinis.

Sėkmė beveik visada būdavo Sutkaus pusėje. Kartais vienu metu iššaudavo abu vienas kitą medžiojantys „oponentai“ – daugybę kartų pro Sutkaus galvą beveik kliudydamos zvimbė kulkos, bet likimas jam buvo palankus. Net 52 kartus jis dalyvavo dvikovose su priešų snaiperiais, kai abu šaudavo kone vienu metu, tačiau Sutkaus priešai savo atsiminimų rašyti nebaigė, o jis baigė. Praėjus kone 50 metų, B. Sutkus nuo karo 2004 m. išleido knygą vokiečių kalba Bruno Sutkus. Im Fadenkreuz (Taikinyje). Iš vokiečių kalbos išverstą šią knygą Snaiperis. Snaiperio karo dienoraštis lietuvių kalba išleido UAB ALIO.


Jo sėkmės priežastys


Iš Sutkaus galima pasimokyti kruopštumo. Jis lakoniškai perteikia snaiperio, esančio priešakinėse fronto linijose, kasdienybę: snaiperis privalo aptikti užsimaskavusį priešo stebėtoją, kuris koreguoja savo dalinio artilerijos ugnį. Stebėtojas paprastai būna įsitaisęs aukštumoje, kartais tarp medžio šakų, iš kur gerai mato apšaudomą plotą. Sutkaus užduotis ir būdavo ištirti vietovę, numatyti galimą artilerijos ugnį koreguojančio užsimaskavusio stebėtojo vietą ir jį pašalinti.

Paprastai jis nešaudydavo paprastų kareivių, bet šaudavo į karininkus ir komisarus, mūsų kalba kalbant, politrukus. Daugybę kartų jo šautuvo optiniame taikiklyje yra atsidūrę aukščiausio rango karininkai, taip pat generolai.

Pajutę, kad prieš juos kovoja itin patyręs profesionalas, sovietai pasitelkdavo geriausius snaiperius iš Sibiro medžiotojų. Apie juos sklisdavo legendos, ir iš tiesų tie medžiotojai „nugnybdavo“ daugybę vokiečių karių. Priešakiniuose apkasuose nuo snaiperių kulkų vokiečių žuvo daugiau negu nuo priešo minosvaidžių ir artilerijos pabūklų ugnies. Kodėl tose dvikovose su labiausiai prityrusiais sibiriokais sėkmė lydėdavo Bruną Sutkų nuo Šešupės krantų?

Galima sakyti, kad stebėtinas taiklumas – tai pačios Gamtos ar Pono Dievo dovana. Bet vien taiklumo tose 52-ose dvikovose su priešo snaiperiais buvo toli gražu per maža. Reikėjo daugelio kitų savybių, apie kurias jau šiek tiek kalbėjome. Reikėjo tiesiog velniškos kantrybės, valandų valandas apmirus gulėti stebėjimo taške pliaupiant lietui ar spaudžiant šalčiui, nes priešo snaiperis pastebėtų menkiausią krustelėjimą. Reikėjo taip susilieti su aplinka, tapti jos dalimi, kad nepastebėtų nė labiausiai patyrę priešo stebėtojai. Jau nekalbame apie tai, kad labai svarbu buvo tiksliai nustatyti atstumą iki taikinio atsižvelgiant į vėjo kryptį, stiprumą ir kitas oro sąlygas. Pakartoti šūvį laiko gali ir nelikti.

Ginklas – antrasis snaiperio aš. Antrojo pasaulinio karo metais dar nebuvo optinių taikiklių su automatiniu nuotolio nustatymu. B. Sutkus turėjo karabiną 98k, kurio kryptukas buvo su gaubteliu, Ajak firmos 4 kartus didinantį optinį taikiklį, pritvirtintą prie žemo stovo. Geriausiomis kulkomis vadino jugoslaviškas ir prieš karą pagamintas vokiškas, nes jų nuokrypis buvo mažiausias.


Pasinaudojo Gamtos ir gyvenimo dovanomis


Kokių tik gudrybių nebuvo ėmęsi priešo kariai prieš Sutkų! Kai kurie tų būdų buvo įprasti, dažnai naudojami kare, tapę trivialiais ir Sutkui keldavo tik šypsnį. Antai virš apkaso ant lazdos galo rusai kilstelėdavo karininko kepurę, šalmą, kartais net karininko iškamšą. Jeigu mažiau patyręs karys ar snaiperis sureaguotų, kilstelėtų galvą į tariamą taikinį ar vien tik sujudėtų, tai būtų paskutinis jo sąmoningas judesys.

Sutkus savo priešus lenkė stebėtina kantrybe, kurią buvo išsiugdęs iš mažens. Jam padėjo ir įgyta kontrabandininko patirtis. O šeštąjį pojūtį, stebėtiną intuiciją, nuojautą gavo iš aukštesniųjų jėgų. Reikia pasakyti, kad tiek Gamtos dovanomis, tiek gyvenimo būtinybėje įgytomis savybėmis Sutkus labai sėkmingai pasinaudojo. Svarbiausias įrodymas – pats faktas, kad išliko gyvas, nors ne kartą stovėjo ant prarajos krašto tarp gyvenimo ir mirties.

B. Sutkaus knygoje atskleidžiama daugybė profesionalaus snaiperio kovinės patirties detalių, bet ne tik. Aprašytas gyvenimas žmogaus, kuriam teko patirti ne vien karo metų sunkumus, bet ne mažiau sudėtingus ir sunkius pokario išbandymus.

Sunkiuose mūšiuose fronte prie Vyslos kilpos 1945 m. sausio 19 d. sprogęs artilerijos sviedinys Sutkų palaidojo po namo griuvėsiais. Ištrauktas be sąmonės karys buvo nuvežtas į karo lauko ligoninę Silezijoje, Burgštate, ten buvo gydomas iki 1945 m. gegužės 25 d. Ligoninėje Sutkų pasiekė žinia apie Vokietijos kapituliaciją. Gavęs amerikiečių karinės valdžios leidimą pervežti tėvus į Vakarų okupacinę zoną, B. Sutkus iškeliavo į rusų okupacinę zoną, bet jau antrą naktį buvo suimtas tėvų namuose. Išdavė vokiečių komunistai. Laimei, nežinojo, kad Sutkus kare buvo snaiperis, antraip būtų sušaudytas vietoje – priešo snaiperių rusai į nelaisvę neėmė, „nesiterliojo“ ir baigusis karo veiksmams.Rūdšilio giria mena kovas už Lietuvos laisvę

Nuo šiol prasidėjo naujas Sutkaus gyvenimo etapas, kuris tęsėsi daugelį metų. Pirmiausia jo likimui pasitarnavo motina, tiksliau jos rusų kalbos mokėjimas, ir už tai galima padėkoti Lekėčių mokyklai. Motina kreipėsi į sūnų suėmusio dalinio papulkininkį, jį papirko prancūzišku konjaku ir iš senelio paveldėtu auksiniu antspaudo žiedu. Neaiškino, kad Bruno tėvas Antanas Sutkus buvo nesantuokinis aukštos kilmės asmens vaikas, o prancūzišką konjaką kaip dovaną už kovinius laimėjimus Brunui buvo įteikęs pats 4-osios šarvuočių ir tankų kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Fricas Hubertas Grėseris.

B. Sutkui bene daugiausia pagelbėjo tai, kad jis buvo išsaugojęs 1940 m. jam išduotą svetimšalio pasą. Kaip neturėjusiam pilietybės buvo duotas leidimas gyventi Šlosbergo apskrityje. 1941 m. buvo gavęs Vokietijos pilietybę ir pilietybės teisių suteikimo dokumentą, kuris jam buvo ir gimimo liudijimas. 1943 m. pašaukus Bruną į karinę tarnybą, jo rankose liko tas svetimšalio pasas, kuris kritišku gyvenimo momentu jį ir išgelbėjo. Auksiniu žiedu ir prancūzišku konjaku „užganėdintas“ rusų papulkininkis vokiečių okupacinės zonos policijai davė nurodymą pratęsti senąjį B. Sutkaus svetimšalio pasą. Taip jis neteko turėtos Vokietijos pilietybės, bet užtat gavo pažymėjimą, kad per visą karo laikotarpį buvo samdomas kaimo darbininkas. Rusų papulkininkis Bruno motinai patarė kuo greičiau sūnui dingti ir kuo toliau, kol dar galima.

Su tėvais Brunas buvo kilnojamas iš vienos perkeltųjų stovyklos į kitą, apklausinėjamas NKVD. Jį gelbėjo pratęstas svetimšalio pasas ir pažymėjimas, kad visus karo metus dirbo žemės ūkio darbus. Užtat buvo pašauktas į sovietų kariuomenę. Buvo ragavęs parako, tad sugebėjo mikliai pasprukti iš traukinio. Pasiekė jau pažįstamą Vilnių, Kauną, garlaiviu Vilkiją, o iš ten Šėtijos kaimą Lekėčių valsčiuje, kur gyveno motinos sesuo ir Bruno pusbrolis Pijus Marma. Jis buvo apylinkės pirmininkas. Brunas būtent jam turėtų būti dėkingas, kad išliko gyvas. P. Marma išrašė gimimo liudijimą, pagal kurį Brunas buvo gimęs Patašiuose, Lietuvoje, o jo tėvas lietuvis.


Žavėjo partizanų patriotizmas


Tai užtikrino Sutkui išlikimo galimybę, bet tik kuriam laikui. Jis norėjo grįžti į buvusius Rytprūsius, kur buvo jo gimtinė, o ji buvo ranka pasiekiama – anapus Šešupės. Nespėjo sumanymo įgyvendinti, nes vėl turėjo prisistatyti į naujokų šaukimo punktą – būtinąją karinę tarnybą. Vieną kartą pabėgęs, sugebėjo pasprukti ir antrą kartą – karinė patirtis nedingo veltui. Bet buvo sužeistas, atsidūrė pas Lietuvos partizanus, kur sutiko ir du buvusius Vermachto karius, taigi likimo bendrus.

Tai buvo sunkus susitikimas, nes visi – ir lietuviai patriotai, ir vokiečiai – suprato, kad jų padėtis beviltiška. Sutkų žavėjo lietuvių partizanų patriotizmas, bet pats jis pas girios brolius neužsibuvo. Lekėčiuose vėl buvo suimtas, tardomas ir mušamas kaip „banditas“.

Išgelbėjo pusbrolis Pijus Marma, lietuviškas kumpis, dešros ir, žinoma, degtinė. Šios dovanos suminkštino KGB kapitono Šelebino širdį (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose ši pavardė minima kaip Žolebinas). Lėmė asmeninės Marmos pažintys. Vėl Sutkui labai pravertė Šlosbergo apskrityje prieš karą išduotas svetimšalio pasas. Jis reiškė, kad Sutkus, gimęs ne Lietuvoje, nesąs lietuvis, taigi nesąs ir Sovietų Sąjungos pilietis. Gavo teisę apsigyventi Šakių rajone.

Skamba beveik kaip anekdotas, Holivudo filmo įmantriai susuktas siužetas, bet nuo šiol Brunas Sutkus galėjo būti ramus ir dėl sovietų kariuomenės – kaip neturinčiam pilietybės karo tarnyba jam negrėsė. Protingai surašytas Pijaus Marmos dokumentas jam užtikrino ir vieną neabejotiną privilegiją – fašistų išnaudoto ir engto žmogaus. Nuo šiol B. Sutkus, kaip karo metais išnaudotas ir nuo engėjų fašistų nukentėjęs jaunas vyras, gavo teisę užimti jo aplinkybėmis net ir labai geras pareigas. Žinoma, ne be pusbrolio Pijaus pastangų. B. Sutkui ir jo tėvui Antanui pasiūlyta dirbti Povilaičių šeimos ūkyje.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

Vokietijoje ir Lietuvoje išleista Bruno Sutkaus knyga

Vaikinas nuo Šešupės krantų – snaiperis Brunas Sutkus

Rūdšilio giria mena kovas už Lietuvos laisvę