Kitaip yra, sudėtingiau!
Įsikišau į lietuvių kalbininkų svarbų tautai darbą, nes, matau, dirbsim, bet nedirbamų darbų, o dar yra ir be teorijos kokios tyrimų. Prof. J. Balčikonis, skaitydamas mano užrašytus žodžius, yra pateikęs visą mūsų kalbos svarbą net indoeuropeistikai. Tai senieji raštai ir gyvoji kalba (Jo terminologija – tarmės). Tam buvo skirtas (ar turėjo būti skiriamas) ir mūsų didysis K. Būgos pradėtas, J. Endzelyno palaimintas, daugelio leksikografų rengtas Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ).
Jo 20 tomų išleidome, atšventėme, gavome net apdovanojimų, buvo surengta džiūgavimo konferencija. Tačiau turime apie 450 tūkst. nepanaudotų lapelių, kai kas dar vis užrašo iš tarmių (nors tų rašytojų jau reta, kaimo buvusios bendruomenės išsklaidytos, tarmės smegte smenga į nežinią). Bet K. Būgos, J. Balčikonio, V. Toporovo žodžiais tariant, „kol kalba ir tauta gyva, tol Žodyno darbas nenutrauktinas“. Deja, į JAV išvažiuodamas buvęs Lietuvių kalbos instituto direktorius G. Subačius man, pradėjusiam A raidės į LKŽ nepatekusius ar taisytinus žodžius tvarkyti, atsiuntė įsakymą nutraukti darbus, nes nėra lėšų. „Pradėsime, kai jų bus suteikta.“ Jau šešti metai eina, o tų lėšų neatsiranda.
Lietuvių bendrinės kalbos žodynas 9 moterų tempiamas kaip guma. Vis perleidžiamas mūsų prastuolių sukurptas, to devyneto peikiamas, rodos, šeštasis leidimas išėjo. Jis doroviškas, pagal jį galima kalbėti, aiškinti pikantiškiausiomis temomis ir nieko neįžeisi. Tačiau toks žodynas turi būti kultūrai!
Tarmių atlaso sintaksės tomo irgi negirdėti. Jiems esanti lyg netikusi medžiaga, o iš tos medžiagos dalies J. Šukys net kandidato (daktaro) disertaciją senokai apgynė, ir užrašymai mokslui tiko, buvo giriamas.
Rašoma ir paskelbiama tarmių aprašų, žodynų, žodžių rinkinių. Iš galvos man niekaip neišeina pokalbis su mano didžiuoju Mokytoju, Rėmėju, Vadovu, pasaulinio garso akademiku Z. Zinkevičiumi: „Gerai tavo pradėti tarminiai žodynai, bet ar nereikėjo visų tarmių žodžius rinkti vienai LKŽ kartotekai.“ Kalbėjome, kad tai, kas susiję su tokiu istoriniu dalyku, – tarmės (patarmės, šnektos) – egzistuoja greta bendrinės (mokslo, valdymo, bendravimo) kalbos, net miestų ar miestelio žargono, jaunimo slengo ir panašiai. Dabar viskas sumaišoma, tarsi supilama į arklių avižų pašaro žibiko ir pateikiama kaip vienos reikšmės dalykai, net juokų išeina. Žargono dzūkų cielka, bliatsva kirčiuojama tekstuose pirmajame skiemenyje, autorei Leskauskaitei atrodo, tarsi esąs atitrauktas kirtis iš galūnės, ir dzūkų žodynėlyje šalia tikrai Kučiūnų tarminio žodžio triperis liepiama kirčiuoti galūnėse tuos rusiškus, ne lietuviškus kaip antros kirčiuotės tarmybes! Arba kokie įdomūs lietuviški frazeologizmai Kuliuose – jedriona mat (tikra Lietuva), velykos būs rudeni (iš anekdoto), žargono ik rozetei (apie pusplikes Kuršėnai, Papilė iki myžtuvų) daugelyje žemaičių šnektų tarmėtyrininkų ir pan.
Nežinoma, kas yra tarminis žodis: tai paveldėtas, turintis tam tikrą vartojimo plotą, ne visam kalbos plotui būdingas (žr. Rusų kalbos tarmių žodyną, jau rodos, 50 tomų tomelių pasirodė).
Viską galima rašyti, peikti, kritikuoti, bet būkime teisingi, kaip mokė J. Balčikonis, bėkime nuo klaidų. Visus kalbos sluoksnius sujungę į vieną ryšį, sukišę į vieną „terbą“, tik visą pasaulį klaidinsime. Ne veltui prof. W. Smoczynskis Mokslo Lietuvoje interviu neseniai kalbėjo apie silpnėjančią lietuvių kalbotyrą! Taigi! Pasaulis viską pamatys, nepasislėpsime su nešvankybėmis.
Ta minėtoji nešvankioji leksika yra ne tautos, o žargono vartotojų šneka. Sukultūrėjus, surimtėjus jos atsisakoma. Kauno akių klinikoje, aukštos kultūros centre, tokių keikimų negirdėti, o buvusioje Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kur dauguma ligonių slaviakalbiai, nors ausis užsikišk. Tai žargonų žodynų objektai. Kažin ar slavistika šiuo atveju gali klestėti be lituanistikos!
Aš nieko neturiu prieš kitų šalių kalbininkus baltistus, kurie pasiekė puikių rezultatų studijuodami, įsigilinę į baltų kalbas (F. de Saussure’as, V. Toporovas, V. Ivanovas, W. Smoczynskis J. Otrębskis, J. Stepanovas, A. Holvoetas, J. Otkupščikovas, A. Zavjalovas ir dešimtys kitų, studijavusių, pasiaukojusių mūsų baltų tautoms, palaikiusių sunkiomis minutėmis). Bet ar visi naujieji J. Zabarskaitės sukurtos grupelės kalbininkai studijavo baltistiką, ar jie autodidaktai (yra sunkiai kalbančių lietuviškai). Jau vyksta konferencijų, kur lietuvių kalba nebėra valstybinė. (Vienoje iš jų dalyvavo ir Lietuvos žinių politikos apžvalgininkė dr. J. S. Laučiūtė. Lyg ir niurzgėjo, net niekur to nepareiškė, nes politikuoti lengviau.) Doktarantų recenzavimu nebuvau sužavėtas. Kokių tik gumų neišgirdau... Bet kai kas ir baugina iš tos grupės: būrelio narė konferencijų dalyvė dejuoja, kad Molėtų rajone nutylinčios ar nutilusios lenkų tarmės (bet turbūt ne tarmės, bet šlėktų ir nutautėlių kunigų šneka – esu klausęs ir dėjęsis į galvą. Juk visa Vilniaus arkivyskupija nuo 1895 m. iš vienos parapijos iki kitos vis prisiekdavo nie biędziemy móvvc po pogansku).
Yra ir kitokių labai netikėtų dalykų: tarp slavistų 5 lenkų kalbininkės iš anapus, vadovaujamos lituanisto dr. V. Kardelio, Adutiškio, Tverečiaus, Mielagėnų ir kt. vietų kraštą vadina lenkišku! Lenkų okupuoti visi priverstinai lankė lenkiškas mokyklas, maldų, paklausti lenkiškai, taip ir atsisakė! Neduok Dieve, gal prijungs prie kokios autonomijos!
Ta kalba visai nesena, pasiskaitykite W. Syrokomlą (lenkų žymų rašytoją, klasiką), H. Turską ir kt. Suklaidinta tautos dalis gal grįžta prie savo kamieno, ir graudintis nėra ko, mokosi valstybinės kalbos.
Šalyje yra daug slavistikos katedrų (ar ne aštuonios), dar prireikė ir devintos vietos, nes rankomis ir alkūnėmis galime nustumdyti į šalis men… ir parengiamus, ir norinčius pasirengti mokslininkus (visi pasaulinio garso profesoriai aukštosioms mokykloms nebereikalingi). Valstybinė kalba vos kvėpsi, prisiminkime kad ir Vilniaus miesto lenkiškų pavardžių istoriją. Taryboje lenkai deputatai ją tvarko, neleidžia linksniuoti, pavardžių, vietovardžių, kaip sutverta mūsų įžymioji baltų kalbų šeima.
Nenoriu ir nenorėjau nieko įžeisti. Jei kas menką kritišką žodelį laiko piktavališku, ką padarysi! Moksle teisybė, teorija, žodžių istorija yra (ar turi būti) šventas dalykas. Juk beveik visus žymesnius kalbininkus pažįstu, bet verkiant kai kada ir pirštu pagražoti.
Vytautas Vitkauskas
