Energetikos problemų sūkuryje

Švedams bepigu, kai jie turi stiprią hidroenergetiką, be to, jie tikėjosi daug šiluminės energijos gauti degindami šiukšles ir pakankamai energijos – iš greitai augančių augalų. Tačiau paaiškėjo, kad tie energetiniai augalai ne taip jau greitai auga, kaip įsivaizdavo kai kurie politikai, o šiukšlės Švedijoje labai greitai išseko. Švedai pradėjo šiukšles įsivežti iš kitų šalių, bet jose taip gerai kaip Švedijoje šiukšlių niekas nerūšiavo – švedai bemat pajuto, kad deginant iš Lenkijos atvežtas šiukšles kyla didelis pavojus Švedijos aplinkai. Norint nuo šiukšlių išvalyti Europą reikia mažų mažiausiai būti švedais, turėti bent jau švedišką požiūrį į šiukšlių rūšiavimą. Kuo labiau artėja 2012 m., tuo mažiau švedai šneka apie įsipareigojimą uždaryti savo atomines elektrines. Labai abejoju, kad jiems pavyktų įgyvendinti šį kadaise buvusios vyriausybės norą.

Švedai keletą AE blokų išties sustabdė, pavyzdžiui, Barsebeko AE netoli Danijos krantų. Sustabdė daugiausia dėl nuolatinių Danijos žaliųjų puolimų, nes elektrinė buvo pastatyta 20 km atstumu nuo Kopenhagos.

Bet dabar švedai ėmė netgi didinti savo atominių elektrinių galingumą vietoj uždarytųjų blokų. Vieną elektrinę sustabdę, kitų galią padidino tiek, kad suminė atominės energetikos galia Švedijoje nesumažėjo. Švedai didino galią ne tam, kad atsisakytų atominės energetikos. Neišvengiamai turės būti žengtas ir kitas žingsnis siekiant prailginti atominių elektrinių eksploatacijos laiką. Seniau statytų atominių elektrinių eksploatacijos laikas buvo numatytas 40 metų, bet pasaulyje tų elektrinių eksploatacijos laikas po modernizacijų prailginamas iki 60 metų. Suprantama, kad naujausių statomų atominių elektrinių eksploatacijos laikas jau projektuojant numatomas iki 60 metų. Nenustebsiu, jeigu ateityje šių elektrinių eksploatacija bus pratęsta iki 80 metų.

Kur tebesame Rusijos sistemos dalis

Ignalinos AE antrajam blokui 40 metų sukaktų tik 2017 m., o mes jį turime stabdyti 2009 m. Dar 8 metus galėtų dirbti pagal projekte numatytą eksploatacijos laiką. Rusijoje pirmos generacijos RBMK reaktorių eksploatavimo laikas jau dabar pratęstas dar 15 metų, nors Sankt Peterburgo AE tie reaktoriai anaiptol ne tokie saugūs kaip veikiantis Ignalinos AE antrasis blokas.

Ignalinos AE uždarymas yra ne techninis, bet gryniausias politinis sprendimas, Lietuvos stojimo į ES sąlyga. Gal net savotiška mūsų stojimo kaina.

Ar buvo galima derybose su ES laikytis kiečiau?

Nėra paprasta atsakyti. Kai vyko derybos dėl stojimo į ES, Lietuva gerokai atsilikinėjo nuo Estijos ir Latvijos, ypač žemės ūkio ir energetikos srityse. Iš Briuselio pasigirsdavo balsų, kad mūsų kaimynės Latvija ir Estija į ES įstos 2004 m. su pirmąja pakviestųjų šalių banga, o Lietuvai, kaip atsiliekančiai derybose, buvo skirta vieta antroje „bangoje“ su Bulgarija ir Rumunija. Mums grėsė būti pakviestiems į ES tik 2007 metais. Taigi Lietuvai teko forsuoti derybų procesą dėl stojimo į ES. Įstoję nemažai laimėjome tiek politine, tiek struktūrinių fondų lėšų prasme.

Dabartinėje Europoje energetikos reikalai internacionalizuoti, tad viena Lietuvos valstybė ne kažin ką gali spręsti. Koks vaidmuo čia tenka Lietuvos energetikos institutui, kokią vietą jis atlieka šalies energetikos politikoje? Kiek jis gali turėti įtakos vykstantiems procesams? O gal tenka nuolat vytis tolstantį traukinį? Jeigu Lietuvos vyriausybė, pasirašiusi stojimo į ES sutarties sąlygas, negali spręsti Ignalinos AE antrojo bloko pratęsimo darbo, tai ką kalbėti apie vienos mokslo institucijos galias.

Neperdėčiau ES vieningumo dėl bendros energetikos politikos, kol kas tai lieka kalbų ir pageidavimų lygmeniu. Prieš stojimą į ES ir į ją įstojus Lietuvos energetikos sistema kaip buvo, taip ir liko ES energetinė salelė. Ligi šiol įeiname į Rusijos, t. y. buvusios Tarybų Sąjungos energetinę sistemą, o ne į ES sistemą. Taigi ir bendra ES energetikos politika gražiai atrodo ant popieriaus, bet gyvenime kiekviena šalis sprendžia savo energetikos klausimus taip, kaip išmano. Labai daug priklauso nuo to, kaip istoriškai susiklostęs tų klausimų sprendimas. Vidurio Europos šalių, nors jos ir priklausė socialistiniam blokui, energetikos sistemos turėjo ryšį su Vakarų energetikos sistema, o mums dar reikės prisijungti prie tos sistemos.

Gal esame lėtapėdžiai?

Kas Lietuvoje yra geriau negu kad ir kaimyninėje Latvijoje? Nuo pat nepriklausomybės pradžios turime Lietuvos energetikos strategiją, kuri atnaujinama kas penkeri metai. Strategijoje numatyta, kokius žingsnius privalome žengti. Net pagal pirmosios strategijos numatytus planus naują atominę elektrinę turėjome pastatyti ne anksčiau kaip 2015 m., nors žinojome, kad Ignalinos AE pirmasis blokas bus uždarytas 2004 m., o antrasis – 2009 metais. Buvo numatyta, kad iki 2015 m. išgyvensime ir su Elektrėnų elektrine. Pasaulyje atominės elektrinės pastatomos vidutiniškai per 12 metų. Strategijoje visi svarbiausi darbai ir jų vykdymo terminai išdėstyti taip, kad energetinė sistema galėtų vystytis ir funkcionuoti optimaliai.

Vykdant pirmosios Lietuvos energetikos strategijos reikalavimą elektros jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos turėjo tiesti konkursą laimėjęs JAV konsorciumas Power Bridge, sudarytas iš kompanijų National Power, Duke Engineering & Services Company ir Stanton Group. Ligi šiol nėra aišku, kodėl ta jungtis taip ir nebuvo įgyvendinta.

Vėliau kilo mintis įgyvendinti jungtį per Baltijos jūrą su Švedijos energetine sistema, kaip numatyta mūsų Ketvirtojoje energetikos strategijoje. Prie šios programos įgyvendinimo nemažai prisidėjo mūsų jau prisimintoji buvusi Švedijos Karalystės ambasadorė Lietuvoje Malin Šarė. Tai ji suvedė Lietuvos mokslininkus ir verslininkus su Švedijos kolegomis. Pirmiausia tarp šalių turėjo prasidėti dialogas, tik tada buvo galima svarstyti realius projektus. Švedijos vyriausybė į tokius dalykus paprastai nesikiša, nes tai esąs ūkinis reikalas. Tai teisingas principas, dėl to ir Lietuvoje atsirado LEO LT (Lietuvos elektros kompanija), nesvarbu, kad didžioji dalis jos akcijų ir priklauso valstybei. Vis dėlto tai ūkinis subjektas, kuris ir turi užsiimti ūkiniais dalykais. Ne Vyriausybė, ne Seimas ir ne valstybė.

Ar mūsų valstybės įstatymų bazė pakankama, kad atominės elektrinės statybos koncesiją gavusi kompanija tikrai savo kapitalu įsipareigoja tą statybą ne tik pradėti, bet ir užbaigti?

Štai čia ir turi būti sutelkiamos Lietuvos Vyriausybės ir Seimo pastangos. Valstybė turi užtikrinti tokią teisinę bazę, kad tiek atominės elektrinės, tiek elektros tiltų su kitų šalių energetinėmis sistemomis statytojai būtų įpareigoti darbus atlikti laiku ir kokybiškai. Kiek žinau, Atominės elektrinės įstatyme įrašytas reikalavimas pastatyti numatytus objektus, o ne vien galvoti apie pasipelnymą. Įstatymu turi būti subalansuotas visuomeninis interesas ir kompanijos siekis gauti pelną. Tai Vyriausybės ir Seimo kompetencijos reikalas.

Dabar apie Lietuvos energetikos instituto vietą tuose procesuose. Kaip jau sakiau, nuo nepriklausomybės pradžios dirbome tos problematikos darbus, bet dirbome tyliai, ramiai kaip ir dera mokslininkams. Mes nesame politikai, kurie apie kiekvieną savo laimėjimą trimituoja visam pasauliui. Visos keturios Lietuvos energetikos strategijos, kurios atnaujinamos kas penkeri metai, visi joms parengti reikalingi skaičiavimai, pradiniai variantai, arba kaip sako anglai „juodraščiai“ (drafts), analitinė medžiaga, visi galimi energetikos vystymo scenarijai, o jų per 50, buvo sudaryti ir išanalizuoti Lietuvos energetikos institute. Tai buvo valstybės užsakymai per LR Ūkio ministeriją.

Energetikos strategijos kūrimo ir įgyvendinimo kelias

Kiekvienas iš Energetikos strategijos projektų būdavo išdiskutuojamas Ūkio ministerijoje, paskui keliaudavo į vyriausybę, suprantama, visur po diskusijų strategijos projekte atsirasdavo pataisų. Projektas grįždavo į Lietuvos energetikos institutą, su kai kuriais skaičiais nesutikdavome, vėl diskutuodavome.

Dėl ko kildavo daugiausia diskusijų?

Dėl daugelio dalykų. Vyriausybė skubino naujos AE eksploatacijos datą įrašyti kuo ankstesnę, mes laikėmės nuostatos, kad nerealu naują AE pastatyti iki 2020 metų. Institutas nėra sprendimus priimanti organizacija, bet mes savo siūlymus grindėme argumentais, ką ir kaip reikėtų statyti, kad šalies energetiniai objektai būtų statomi optimaliu režimu. Galų gale lemia šalies finansinės galimybės neišleidžiant iš akių, kad šalis turi būti bet kuriuo metu aprūpinta kokybiška elektros energija.

Tai štai po visų tų karštų diskusijų ir energetikos strategijos koregavimų projektas patekdavo į LR Seimą, kur taip pat atsirasdavo naujų korektūrų. Tik Seimui priėmus projektą, šis virsdavo strategija.

Taigi buvo sukuriamos vis naujos energetikos strategijos, iš viso keturios. Kas pasikeitė atsiradus naujos AE statybos kompanijai „LEO LT“?

Strategijos juodraščiuose jau buvo numatytos AE statybos datos, darbų terminai, numatyti ir energetikos tiltų su Lenkija ir Švedija darbų eigos terminai. Susiformavus LEO LT atliekami kiti būtini darbai. Vyksta svarstybos, kokio galingumo galėtų būti naujoji AE? Be aplinkos vertinimo ataskaitos į šį klausimą būtų neįmanoma atsakyti. Šią ataskaitą LEO LT užsakymu padarė Suomijos kompanija Pöyry Energy Oy su Lietuvos energetikos institutu: parodyta, kad statant iki 3200 MW galios AE, Drūkšių ežeras nenukentės, pusiausvyra gamtoje nebus sutrikdyta. Jeigu būtų statoma 3400 MW galios AE, tektų ieškoti papildomų aušinimo priemonių, gal statant aušinimo bokštus ar panašiai.

Vardiju atskirus projekto vykdymo žingsnius, be kurių AE negali būti pastatyta. Tai štai Aplinkos vertinimo ataskaitą turi peržiūrėti šalies institucijos, Aplinkos ir Ūkio ministerijos, taip pat vietinės savivaldos.

Aišku, numatomi ir galimų avarijų scenarijai, nes tai didžiulis technogeninis objektas, o šalies teritorija nedidelė.

Apskaičiuojamos ir priemonės, kurių būtų imtasi radionuklidų nutekėjimo atveju, padariniai Drūkšių ežerui ir aplinkinėms teritorijoms, neišskiriant ir kaimynų – Baltarusijos ir Latvijos.

Suprantama, Aplinkos vertinimo ataskaita bus siunčiama kaimyninėms valstybėms, su kuriomis teks nemažai diskutuoti, kol suderinsime visus klausimus. Turime būti pasirengę diskusijoms, atsakinėti taip pat ir į nemalonius klausimus, kurių visuomet iškyla tokiais atvejais. Moksliniai tyrimai tam ir atliekami, kad būtų galima diskutuoti argumentų ir skaičių kalba.

Tik po to bus pradėti kiti projekto įgyvendinimo žingsniai. Turės būti parengtos naujos AE statybos konkurso sąlygos, tada bus skelbiamas konkursas. Konkurso nugalėtojas turės parengti naujos AE projektą, pateikti jos preliminarią saugos analizės ataskaitą. Šiai ataskaitai bus atlikta nepriklausoma ekspertizė, šiam darbui turės būti pasitelkti ekspertai, mokslininkai, kurie moka atlikti tokias saugos ir avarijų analizes. Tokią analizę Lietuvos energetikos institutas daro švedams, kurie mus pasitelkė šiam darbui. Vadinasi, pripažįsta mūsų kompetenciją. Tokias pat analizes mūsų institutas nuolat daro ir Ignalinos AE.

Tai štai visus šiuos būtinus žingsnius atlikus, LEO LT kaip ūkinis subjektas pasirinks kompaniją, kuriai pasiūlys pastatyti atitinkamus branduolinius reaktorius ir taikyti savo technologijas. Lems naujos AE saugumas ir, matyt, patraukliausia statybos kaina. Kompanija – konkurso laimėtoja, be kitų dokumentų turės pateikti ir galutinę saugos analizės ataskaitą.

Ar tai reiškia, kad tolesniuose etapuose Lietuvos institucijos jau praranda bet kokias galias turėti įtakos to projekto vykdymo darbams?

Ne, atvirkščiai. Lietuvos įstatymai neleidžia Lietuvos teritorijoje statyti bet kokį potencialiai pavojingą objektą be mūsų atitinkamų institucijų dalyvavimo, dokumentų derinimo ir kontrolės. Kad ir kokia pažangi būtų naujoji technologija, mes patys turime tuo įsitikinti – tam ir reikalinga nepriklausoma ekspertizė. Ir ją turėsime atlikti. Tam ir įkurta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, kuri atlieka valstybinio reguliatoriaus funkciją. Inspekcija neišduos licencijos statybai, kol neįsitikins, kad siūlomas sprendimas yra visiškai saugus.

Pati VATESI nedaro saugos analizės skaičiavimų, šiam darbui atlikti ji kreipsis į Lietuvos mokslininkus, greičiausiai į Lietuvos energetikos institutą. Mes tam ir esame, kad atliktume tokias užduotis.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas