VIVAT AKADEMIA & RAUDONOJI PROFESŪRA

Antanas R. Jankūnas

Pradžia Nr. 11, 14, 17

Keletas žodžių apie katedrų pobūdį ir struktūrą.

Senuliuko katedra buvo įkurta tuoj po karo ir pavadinta Technologijos katedra, nors visi jos darbuotojai ir pats Senuliukas savo disertacijas apgynė iš medžiagotyros srities. Medžiagotyra – tai sritis, kurios atstovai tyrinėja, iš ko produktas pagamintas, kokiu būdu gaminamas. Kadangi technologiniams procesams tirti ir juos tobulinti būtina turėti naujausius technologinius įrenginius ir net technologinių įrenginių kompleksus (o jų fakultete nebuvo, nėra ir šiuo metu), nueita lengviausiu keliu: imta tirti medžiagas. Tokiu būdu Technologijos katedros mokslinė kryptis buvo medžiagotyra, o pedagoginė sritis – technologija: rengti inžinierius technologus. Vaizdžiai tariant, ginekologai ėmė rengti pediatrus. Tokia padėtis įsitvirtino daugelyje universiteto katedrų. Atskiriant Senuliuko ir Vad Vadovičiaus katedras, pirmojo katedra buvo perkrikštyta į Medžiagotyros, o antrojo liko Technologijos. Nors abiejose katedrose, kaip iki tol, mokslinė kryptis išliko medžiagotyra, o pedagoginė – technologija. Tokiu būdu „pirmapradė klaida“ susilaukė palikuonių ir, kaip pamatysime vėliau, sparčiai plito. Katedros buvo „kuriamos“ specialiai vadams neatsižvelgiant į jų kompetenciją konkrečioje srityje.

Vado autoritetas dar labiau išaugo, kai docentas Šliosbergas, visų panašios srities katedrų vedėjams pasiūlė sujungti katedrose atliktus darbus ir tą jungtinį produktą pateikti respublikinei premijai gauti. Savaime suprantama, kad ir Šliosbergas turi būti įrašytas į tą garbingą kompaniją, juolab, kad jis turi „priėjimą“ Premijų komitete. O akademikas Senuliukas turi savo „priėjimą“ prie Mokslų akademijos ekspertų, kurie referuoja pateiktą premijai gauti darbą. Kadangi premijuotino „kūrinio“ mokslinių darbų sąraše dažniausiai kartojosi katedrų vedėjų pavardės, tai ir darbo autoriais buvo įvardyti jie ir prie jų prilipęs Šliosbergas, nors pastarojo įnašas premijuotiname darbe buvo mikroskopinis. Bet Šliosbergas visuomet lieka Šliosbergu, juoba kad jis buvo dar ir fakulteto partorgas. Taigi „premijavimas“ pavyko puikiai, visose katedrose šventė. Tik šventė ne tie, kurie atliko tuos darbus, o tie, kurie juos sau prisirašė. O Šefuliukas tapo ne tik technikos mokslų daktaru, profesoriumi, bet ir respublikinės premijos laureatu. Nuo šiol Šefuliukas ėmė kilti kaip ant mielių. Buvo „išrinktas“ Tyrimo instituto mokslinės tarybos pirmininku ir ėmėsi vadovauti disertacijoms. Todėl jo mokslinių straipsnių bagažas staiga išsipūtė ir artėjo prie akademiko lygmens. Nesvarbu, kad tų straipsnių tematika margesnė už genį, o moksliniu lygiu neprašoko vidutinio aspiranto gebėjimų.

Pakilus į tokias aukštumas, būtina susikurti ir moksliškumo regimybę. Šią problemėlę Šefuliukas išsprendė labai paprastai.

Pagal sovietmečio tvarką kai kurioms katedroms už joms skirtą valiutą buvo leista prenumeruoti užsieninių mokslinių žurnalų. Senuliukas jais nesidomėjo, todėl pirmiausia jie patekdavo į Vad Vadovičiaus rankas. Pastarasis juos komplektavo ir tik mažą dalį grąžindavo katedrai. Todėl išvakarėse, pasiskaitęs tik jam prieinamus žurnalus, Šefuliukas žybčiojo žiniomis ir kompetencija posėdžių, konferencijų ar šiaip tematinių susirinkimų metu. Suriesti į ožio ragą aspirantą per egzaminą buvo vieni niekai. Juokingiausia, kad visi šią jo „gudrybę“ žinojo, tačiau argi triušiai gali liūtą tampyti už ūsų? Beje, vienas katedros docentas per neatsargumą pasišaipė iš panašaus lygio mokslingumo ir po metų, suradus pretekstą, buvo atleistas iš darbo.

Sovietmečio teismai aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo santykių nesprendė. Tam aukštosiose mokyklose buvo įkurti specialūs KGB skyriai ir atitinkami partijos (TSKP) padaliniai. Taigi minėto Docento žmona apsilankė pas rektorių nusiskųsdama savo vyru, kad šis skiriasi su ja. Rektorius pavedė Šefuliukui atlikti atitinkamą auklėjamąjį darbą, kurio šis mielai ėmėsi. Sukvietęs katedros posėdį išliejo „šventą“ pasipiktinimą tokiu nedovanotinu Docento elgesiu ir galiausiai išvadino tiesiog niekšu, paliekančiu likimo valiai du paauglius vaikus. Nė vienas kolega nemėgino užtarti Docento, nors žinojo, kad jo žmona ambulatoriškai gydėsi pas psichiatrą, o Docento moralinės savybės niekam nekėlė abejonių. Negana to, jis buvo vienas iš kvalifikuočiausių pedagogų, taktiškas ir tolerantiškas. Tai ypač siutino Šefuliuką, nes vertė pajusti savo nevisavertiškumą. Docentas nesunkiai įsidarbino Vilniaus universitete ir persikėlė gyventi į Vilnių, kur, mano žiniomis, antros šeimos nesukūrė.

O Šefuliuko moralinis ir mokslinis autoritetas vis pūtėsi. Jis buvo paskirtas universiteto mokslinės tarybos sekretoriumi, nors per dešimt mano buvimo toje taryboje metų Vad Vadovičius nepasiūlė nė vieno dėmesio verto projekto. Tačiau buvo aršus bet kokio administracijos pasiūlymo šalininkas ir gynėjas. Rektoriaus ir prorektorių žodis jam buvo šventas. Neišpasakytas nuolankumas, slepiamas po mandagumo kauke, iš jo tiesiog trykšte tryško. Todėl netruko sulaukti ir įvertinimo. Įvairios padėkos, garbės raštai ir kitokie apdovanojimai ant Šefuliuko ėmė birti kaip meteorai rugpjūčio naktį.

Kandidatūros apdovanojimams universitete buvo aptariamos labai siaurame ratelyje: rektorius, partorgas, proforgas ir kagėbistas iš universiteto specialiojo skyriaus. Po to jos „nuleidžiamos“ į fakultetą ir katedrą. Visur joms „karštai“ pritariama ir parašomos rekomendacijos. Jeigu valstybinės šventės proga galima apdovanoti keletą darbuotojų medaliais, tai Vad Vadovičius taip pat nebus nuskriaustas. Apdovanojant ordinu, vien „trojkos“ geros valios nepakanka, reikia surasti pagrindą. O pagrindas paprastas: Šefuliukas yra aukščiausios pedagoginės ir mokslinės kvalifikacijos (profesorius, mokslų daktaras), eina atsakingas pareigas (katedros vedėjas), yra respublikinės premijos laureatas, aktyviai reiškiasi visuomeninėje veikloje (tarybos sekretorius), „političeski gramotnyj i moralno ustoičiv“ (politiškai subrendęs ir tvirtos moralės), ką liudija uošvis generolas. Į charakteristiką dar surašomi visi komitetai ir komisijos, kurių nariu ar pirmininku jis buvo ar yra. Tokį veikėją neapdovanoti tiesiog nepadoru. O toliau, kaip ekonomikoje – „pinigai eina prie pinigų“, taip apdovanojimai eina prie apdovanojimų. Svarbu pakliūti į nomenklatūros sąrašą, ir sėkmė užtikrinta. Neretai pasitaiko taip, kad reikia įteikti ordiną, tačiau nepasirenkamas kandidatas, nes, be visų kitų reikalavimų, pretendentas turi būti partinis ar nepartinis, tarp giminių ir giminaičių neturi būti tremtinių ar politinių kalinių, atitikti amžiaus cenzą, lytį ir t. t. „Trojka“ nesuradusi tokios kandidatūros be jokios rizikos siūlo Šefuliuko tipo kandidatą, jau praėjusį KGB ir partijos rėtį. Juoba kad „iš viršaus“ pasigirsta neramių balsų, dėl „užduoties“ vilkinimo. Taip iškyla nepakeičiami „proto bokštai“ ir negęstantys „mokslo švyturiai“. Universitete jų atsirado kelios dešimtys, tačiau pirmasis tarp pirmųjų buvo Šefuliukas. Telieka prasiveržti į Mokslų akademiją.

Mokslų akademijos būstinė yra Vilniuje. Ji neatitinka savo pavadinimo, nes užsiima ne mokslu, o biurokratizmu, neva koordinuoja visos respublikos mokslą. Koordinavimu pavadinta tai, kad Mokslų akademija surenka visų mokslo įstaigų darbo planus ir jų vykdymo ataskaitas, surašo į bendrą „paklodę“ ir suskirsto maždaug pagal mokslo sritis ir darbų tematiką. Nuo šio momento Mokslų akademija tampa šalies mokslo koordinatore ir vadove, o šio „darbo“ eiga aptarinėjama sesijose. Akademikus renka ne mokslo bendruomenė, o patys akademikai. Todėl tarp jų „svetimas“ nepatenka. Pavyzdžiui, marksizmo-leninizmo ideologas Niunska, nebūdamas nei profesoriumi, nei mokslų daktaru, išrenkamas akademiku vienbalsiai, nors Senuliukas iš naivumo mėgina protestuoti. Jis turbūt pamiršo, kad kandidatūras tvirtina visiems žinomos įstaigos, turinčios veto teisę. Kandidatų į akademikus ar narius korespondentus netrūksta, nes už nieko neveikimą mokamas solidus kasmėnesinis priedas prie atlyginimo. Taigi Mokslų akademijos tvarte bolševikai pastatė lovį, ypač jiems atsidavusiems mokslo biurokratams pašerti. Pastarieji kiek įmanydami stengėsi pateisinti partijos ir vyriausybės jiems suteiktą pasitikėjimą.

Vad Vadovičius pasiryžo trūks-plyš į ją prasisprausti. Tačiau formaliai tam reikalinga turėti savo mokslo krypties mokyklą ir mokinių. Šefuliukas ir čia surado gerą išeitį.

Bus daugiau