Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia – pleištas vokiečių rankose

Prof. Arnoldas Piročkinas

Pradžia Nr. 14

Šiandien, net ir paskyrus daug laiko papildomiems tyrimams, vargu ar pavyktų visai teisingai įvertinti šį įvykį – kiek čia kaltės tenka krikščionių demokratų partijos politikai. Tačiau viena aišku, kad laikraštis šiuo kartu, skubėdamas ją „demaskuoti“, lietuvių pusei nepasitarnavo. Vokietininkams įduotas dar vienas „objektyvus“ argumentas, kad didlietuviai stiprina Klaipėdos krašte katalikų ekspansiją. Tad ginantis nuo jos kaip tik reikia stipriau laikytis įsikibus į „motinos bažnyčios“ Prūsijoje skverną!

Tačiau bene pikčiausi po 1920 m. birželio visų sudarytų Lietuvos vyriausybių, kur kelerius metus vyravo krikščionys demokratai, kritikai buvo Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro vadovaujamos Pažangos partijos (po 1924 m. pavirtusi Lietuvių tautininkų sąjunga) publicistai. Jų beatodairiškų puolimų neišvengė nė vyriausybės politika Klaipėdos krašte. Tuo atžvilgiu gal didžiausio vokiečių pritarimo sulaukė A. Smetonos straipsnis Mažiau teatralumo, daugiau rimtumo (Tautos vairas, 1924 05 08, Nr. 9, p. 1–4). Straipsnio ištraukas, kur kalbama apie nevykusią Lietuvos vyriausybės politiką po 1923 m. sukilimo Klaipėdos krašte, su pasimėgavimu citavo ir komentavo straipsnyje Smetona und Memelländischer Kulturbund (Smetona ir Klaipėdos kulturbundas) atkakliausias lietuvių priešininkas Memeler Dampfboot (1. Beilage des Memeler Dampfboots, den 25. Mai 1924, Nr. 123).

Tad ir mes pasidomėkime, kuo A. Smetonos mintys buvo tokios patrauklios šiam vokietininkų ruporui – pacituokime tuos pasažus, kur buvęs Pirmasis Lietuvos prezidentas ir gerai vokiečiams žinomas Lietuvos Respublikos vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis (1923 01 20–04 20) kalbėjo apie lietuvių politiką Klaipėdos krašte. Apskritai aptaręs visokias nesėkmes, jis be užuolankų išdrožė: „Tačiau niekur tiek nepaaiškėjo mūsų politinės nuovokos stoka, kiek Klaipėdos krašte [...].“ Šį teiginį parėmė pavyzdžiu, kaip Lietuvos susisiekimo ministerijos geležinkelio valdyba, perėmusi Klaipėdos krašto geležinkelius (patiksliname: plačiuosius. – A. P.), nepaisydama lietuvių deklaruojamo ir siekiamo abiejų kalbų lygiateisiškumo, geležinkelio stotyse pavadinimus parašė tik lietuviškai. Tuo buvę įžeisti ir papiktinti vokiečiai. Gal iš tiesų čia A. Smetonos būta teisaus – nesiginčykime. Tačiau toliau eina nemaža pastraipa apie Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios atskyrimo nuo Rytų Prūsijos bažnytinių institucijų kritika. Šią pastraipą pateikiame ištisą:

„Arba vėl kitas pavyzdys, – tęsia kritiką A. Smetona. – Vos spėjo Lietuvos valdžia pasirašyti Klaipėdos Statutą, tuojau buvo pašalintas iš ten evangelikų superintendentas, o jo vieton paskirtas komisaras, Direktorijos pirmininko giminaitis. Padaryta dviguba klaida: neatsargiai įsikišta į tikybos organizaciją ir jon įspraustas „savo“ žmogus, pirma nereorganizavus to reikalo įstatymų keliu. Žinoma, negali būti valstybės valstybėje, negali Rytų Prūsai iš Karaliaučiaus vadovauti Klaipėdos evangelikų bažnyčioje, bet taip pat negalima perversmu kitaip pastatyti to dalyko. Šiaip ar taip Klaipėdos kraštas, mažomis išimtimis, yra evangelikų kraštas, čia yra solidarūs vokiečiai ir lietuviai, todėl netaktingu žingsniu įžeidžiama visa tikinčiųjų visuomenė. Tegu būtų išskyrusi Klaipėdos tikybos reikalus iš Rytų Prūsų žinios Klaipėdos autonominė valdžia kontroliuojama mūsų Vyriausybės, tuomet būtų visa tvarkoje“ (p. 2–3).

Gal skaitytojas nėra užmiršęs mūsų straipsnio pradžios, kur parodyta, jog krašto direktorija iš karto vedė derybas su Berlyno vyriausiąja bažnyčios taryba. Buvo susitarta dėl būsimų abiejų bažnyčių santykių. Tad belieka tik stebėtis, kad teisininkas, valstybės veikėjas, betarpiškas įvykių liudytojai rašo, jog superintendentas nei iš šio, nei iš to „tuojau buvo pašalintas“ ir jo vieton paskirtas komisaras. Atseit evangelikų kunigas Valentinas Gailius paskiriamas komisaru todėl, kad buvęs „savo žmogus“ direktorijos pirmininkui Viktorui Gailiui. Tas „tuojau“ – tai daugiau kaip metai, kai pradėjo darbą Viktoro Gailiaus direktorija. Superintendentas Gregoras ir toliau liko savo vietoje: jos komisaras Valentinas Gailius neužėmė – superintendentu niekada nesivadino. Jo įgaliojimų laikas buvo apribotas – kol reorganizuotos, atskirtos Klaipėdos krašto bažnyčios sinodas pradės jai vadovauti. Postringavimas, kad Klaipėdos kraštas – evangelikų kraštas, yra beprasmis: atsiskyrimo šalininkai ir vykdytojai taip pat evangelikai. Naiviai, net veidmainiškai skamba paskutinis pastraipos sakinys: abiejų bažnyčių atskyrimo procedūrai turėjusi vadovauti Klaipėdos autonominė valdžia. O juk tuo metu, kai imtasi šio žygio – atskyrimo, kaip tik direktorija buvo aukščiausia krašto autonominė valdžia: už ją aukštesnė valdžia – krašto seimelis pirmą kartą buvo išrinkta tik 1925 m. spalio 19 dieną.

„Šiuos du čia pateiktus ir kitus panašius atsiliepimus apie lietuvių politiką ir visų pirma tikybinius santykius Klaipėdos krašte po 1923 m. prijungimo prie Lietuvos Respublikos vargu ar galima laikyti blaivia analize ir objektyvia kritika. Tokiais atsiliepimais gali nebent remtis mūsų XXI a. pradžios istorikai, kurie kažkodėl suinteresuoti, prisidengę „objektyvumo“ skraiste, dergti Lietuvos pastangas atgauti Vakaruose sritis ir jose įsitvirtinti.

A. Smetona straipsnį išspausdino praėjus mėnesiui po to, kai jau buvo žinomas vokiečių atsakomasis kirtis direktorijai ir jos paskirtajam bažnyčios komisarui. Balandžio 10 d. Memeler Dampfboot Nr. 86 buvo išspausdinęs neilgą, bet iškalbingą iš Berlyno gautą informaciją Kunigo Gailiaus atleidimas iš pareigų. Vienu sakiniu pranešama: „Vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba, kaip mes patyrėme, kunigui Gailiui, kuris sutiko paskiriamas bažnyčios komisaru Klaipėdos krašte, yra pradėjusi oficialią drausminę bylą ir iš karto atleido jį iš [kunigo] pareigų.“

Iš laikraščio patyręs apie Berlyne jam keliamą bylą, kunigas Valentinas Gailius tą pačią balandžio 10 d. išsiuntė raštą Vyriausiajai evangelikų bažnyčios tarybai. Pakartojęs laikraščio tekstą, jis nurodė: Šiuo klausimu aš pareiškiu, kad atsisakau būti atsakingas kokiai užsienio žinybai arba netgi būti jos baudžiamas. Drausminė byla yra visiškai beprasmė, nes juk man tenka Vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos įgaliojimai Klaipėdos krašte. Tuo uoliau dabar visomis jėgomis ir man priklausančiomis priemonėmis stengsiuos įgyvendinti Klaipėdos krašto evangelikų parapijų visišką atsiejimą techniniu valdymo požiūriu nuo Vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos Berlyne. Aš tol nenurimsiu, kol nepasieksiu savo tikslo. Tikriausiai Lietuvos vyriausybė skirs šiam reikalui deramą dėmesį ir gins savo suverenias teises.“ (cituojama iš: Zur Vorgeschichte und zur Geschichte des memelländischen Kirchenstreites. Denkschrift mit wichtigen Dokumenten. Zusammengestellt und herausgegeben von Vlt. Gailus, Pfarrer und Kirchenkomissar. – 1924. – S. 24).

Reikėtų pernelyg daug vietos ir laiko, kad galėtume nuosekliai iki panagių apibūdinti, kaip vyko tolesnis mūšis dėl Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios. Vokiečių jėgos visų pirma nukreipė savo ugnį į bažnyčios komisarą Valentiną Gailių. Kaip jų stengtasi išmušti jį iš balno, daug medžiagos pateikta ką tik nurodytame jo leidinyje. Komisaro priešininkų nevengta nė asmeniškumų ar artimų šmeižtui kaltinimų, iškreipto, su tikrove nesutinkančių įvykių, kuriuose dalyvavo Valentinas Gailius, vaizdavimo spaudoje. Tuo atžvilgiu būdingas susidūrimas įvyko 1924 m. vasario 15 d. Šyškrantėje (dabar išnykęs kaimelis, buvęs Atmatos kairiajame krante, žemiau Rusnės miesto, priešais Šyšos žiotis). Per gedulingus pietus po laidotuvių tarp svečių kilusi diskusija dėl lito vertės. Valentiną Gailių už kelias kritiškas pastabas apie padėtį Vokietijoje (tada ji išgyveno labai skaudžią krizę) vokietininkai apšaukė „akivaizdžiu visų vokiečių priešu“ (apie šį incidentą žr. Gailius Valentinas. Zur Vorgeschichte..., p. 7–15).

Kitas incidentas, įvykęs 1924 m. gegužės 4 d. Rusnės bažnyčioje, kuris tendencingai, stengiantis suniekinti Valentiną Gailių, buvo aprašytas Šilutėje leidžiamame laikraštyje Memelländische Rundschau to mėnesio 18 d. numeryje. Valentinas Gailius dėl šmeižikiško įvykio vaizdavimo kreipėsi su skundu į direktoriją. Ši administracine tvarka nubaudė laikraštį, sustabdžiusi jo leidimą dvi savaites, 14 dienų – nuo gegužės 23 iki birželio 6 (žr. ten pat, p. 29–35).

Bene ryškiausiai atskleidžia Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvininkų santykių įtampą direktorijos kelta byla superintendentui Gregorui. Ji gana išsamiai aprašyta laikraštyje Memeler Dampfboot (1924 m. rugpjūčio 5 d., Nr. 182). Išspausdintame straipsnyje antrašte Sprendimas dėl Klaipėdos krašto bažnyčios ginčo. Visi krašto direktorijos ir bažnyčios komisaro nutarimai ir potvarkiai teisiškai negaliojantys ne be tam tikro pasitenkinimo, bet gana dalykiškai išdėstoma, kaip buvo sprendžiama teismuose ši byla.

1924 m. balandžio 11 d. Klaipėdos krašto bažnyčios sinodo komitetas, remdamasis balandžio 3 d. visuotinio parapijų tarybų ir Klaipėdos krašto dvasininkų nutarimu, pareikalavęs nevykdyti vadinamojo bažnyčios komisaro potvarkių. Šį raginimą krašto direktorija palaikiusi Baudžiamojo kodekso § 110 pažeidimu – kurstymu nevykdyti teisėtų valdžios potvarkių. Todėl ji nurodė pradėti teisminį tyrimą. Krašto prokuratūra išaiškino, kad rašto su raginimu neklausyti komisaro potvarkių autorius esąs vienui vienas superintendentas Gregoras. Suprantama, čia būta „švento“ melo. Šiaip ar taip, prokuratūra kreipėsi į valsčiaus (pirmoji teismo pakopa, tolygi D. Lietuvos taikos teismui) teismą dėl bylos iškėlimo Gregorui. Valsčiaus teismas tai daryti atsisakė, nes minėtame sinodo rašte buvęs grifas „slaptas“, taigi neskiriamas visuomenei, vadinasi, nesąs kurstomojo pobūdžio... Tada prokuratūra iš karto kreipėsi į krašto teismą. Šis liepos 14 d. posėdyje, kuriame bylą nagrinėjo krašto teismo tarėjas Rogė (Rogge), krašto teisėjas dr. Gamringeris (Gammringer) ir dr. Linderis (Linder), skundą atmetė. Laikraštyje išdėstyti atmetimo motyvai. Esą §110 baustinu kurstymu laikąs raginimą nevykdyti teisiškai pagrįsto potvarkio arba potvarkio, priklausančio vyresnybės vidinei kompetencijai. Bažnyčios komisaro potvarkiai, kurių kaltinamasis (t. y. Gregoras) savo rašte raginęs nevykdyti, esą betgi lygiai neteisėti, kaip ir kovo 22 d. nutarimas (Valdžios Žinios, p. 222), kuriuo bažnyčios komisaras grindžiąs savo įgaliojimus.

Šį teismo sprendimą superintendentas Gregoras straipsnyje Teismo sprendimo reikšmė bažnyčios ginče (Memeler Dampfboot, 1924 08 07, Nr. 184) su pasitenkinimu įvertino tokiais žodžiais: „Vargu ar gali būti padarytas blogesnis nuosprendis vyriausybei.“

Žinoma, direktorija nebuvo linkusi tylomis palikti tokio įžūlaus akibrokšto. Laikraštyje Memeler Dampfboot (1924 08 08, Nr. 185) tarnybine tvarka išspausdinamas Viktoro Gailiaus ir Borcherto pasirašytas atsakymas, kuriam tikriausiai redakcija davė pavadinimą Krašto direktorija prieš krašto teismą. Pareiškus, kad direktorija nesikėsinanti į bažnyčios teisę tvarkyti savo vidaus reikalus ir kad tos teisės nepažeidęs bažnyčios komisaro paskyrimas, sakoma: „Tačiau nuo to visiškai skirtinga Klaipėdos krašto autonomija grindžiama krašto vyriausybės ir Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui teisė derinti evangelikų bažnyčios santykius su šiomis žinybomis ir užsieniu, ypač teisė atpalaiduoti evangelikų bažnyčią nuo užsienio priklausomybės. Šios teisės iš krašto vyriausybės negali joks teismas atimti, o todėl, kad teismo rūmai šią teisę visiškai neigia, atskleidžia kalbamojo nutarimo visuomeninį-teisinį bereikšmiškumą.“

Šiandien net neteisininkui keista, kad teismas, svarstydamas bylą vienu klausimu, be jokio nagrinėjimo priima sprendimą kitu klausimu: šiuo atveju, kad direktorijos 1924 m. kovo 22 d. nutarimas dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios neteisėtas, nelegalus! Ar taip įmanoma teisės teorijoje ir praktikoje? Logiškai mąstant, taip neįmanoma.

Šiaip ar taip, ši byla pirštu prikišamai rodo, kad Klaipėdos krašto teismai buvo šališki. Tuo turėjo progos įsitikinti dar kartą bažnyčios komisaras Valentinas Gailius, kreipęsis į Rusnės teismą dėl vietos kunigo Olofo (Oloff) nepaklusnumo valstybės valdžiai. 1924 m. rugsėjo 6 d. laikraštis Memeler Dampfboot (1924 09 05, Nr. 207) straipsnelį Kunigas Olofas išteisintas, kuriame aprašoma, kaip Rusnės teismo teisėjas Knaueris sprendė „pavyzdingai bylą“.

Šie pavyzdžiai rodo, kad išspręsti ginčą dėl bažnyčios statuso administraciniu keliu nebuvo vilties. Lemiamą žodį čia turėjo tarti visuomenė, tikinčiųjų masė. Direktorijos vadovybė ir ją remiantys lietuvininkai labai tikėjosi pagalbos iš surinkimininkų ir jų vadovų, vadinamųjų sakytojų. Kadangi šių dienų skaitytojams sąvokos surinkimas, surinkimininkai ir sakytojai beveik nieko nesako, pamėginkime bent keliais žodžiais tuo dalykus apibūdinti. Norintiems apie juos plačiau sužinoti patartina paskaityti Alberto Juškos monografiją Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje (p. 181–203). Tai bene lengviausiai prieinamas šaltinis. Ypač išsamiai apie surinkimus yra rašęs žurnale Liuteronų balsas 2004 m. Nr. 1 pradėtame straipsnyje, vertame studijos vardo, Surinkimai Mažojoje Lietuvoje Algirdas Žemaitaitis. Rašinys baigtas tų metų Nr. 5.

Bus daugiau

Vokiečių leistas dienraštis „Memeler Dampfboot“ buvo pagrindinė tribūna, iš kurios sklido priešiška nuomonė dėl Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios atskyrimo nuo Vokietijos