Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (6)
To įsimintino susitikimo pabaiga Sutkų pribloškė. Išeidamas iš kabineto Andropovas ištiesė jam ranką ir tvirtai paspaudė… Kaip profesionalas profesionalui.
Dabar gyvena prisiminimais
Nuo to įsimintino susitikimo prabėgo dar dešimt metų, Sutkui su žmona Antanina buvo leista grįžti į Lietuvą. Deja, netrukus Vilniaus kapinėse teko palaidoti mylimą žmoną Antaniną Povilaitienę-Sutkuvienę. Jis pats gavo leidimą išvykti į Vokietiją, kur įsikūręs dabar kukliai gyvena.
Prisimena vaikystės ir jaunystės dienas prie Šešupės, sunkią mirtininko snaiperio dalią, kai kiekvieną dieną šalia savęs matė žuvusius kovos draugus ir piešus. Prisimena Lekėčius, tarsi savo antrąją gimtinę, kuri jį, visai jauną vyrą, bet daug parako uosčiusį, apdovanojo pirmosios meilės kerais, pažadino tolesniam gyvenimui jau taikos metais, kurie ir jam, ir žmonai Antaninai buvo ne mažiau sunkių išmėginimų metai. Iš Lekėčių vedė jų tolimas kelias į Sibiro tolius. Prisimena, kaip tėvo karstą iškasė ir perlaido šalia žmonos, t. y. šalia savo mylimos motinos, kurios priesakų niekados nepamiršo. Vienas iš jų buvo toks: nepamiršk, kad priešo kareivis taip pat turi savo tėvus, gal žmoną ir mylimus vaikus… Nepamiršta įdėmaus J. Andropovo žvilgsnio ir jo tvirto rankos paspaudimo, generolo, kuris tapo Sovietų Sąjungos „genseku“, milžiniškos paskutinės šioje žemėje imperijos visavaldžiu vadovu.
Įspūdingas gyvenimas – įspūdingi prisiminimai
Vargu ar kam gali kilti abejonių dėl Sutkaus pavardės lietuviškumo – lietuvio ausiai skamba įprastai, sava. Bruno Sutkaus pasirinkimas savo tėvyne laikyti Vokietiją, o save tapatinti su vokiečiais, yra veikiau istorinių aplinkybių padiktuotas apsisprendimas. Jo tėvas Antanas Sutkus kitaip kaip lietuviu savęs juk nevadino. Vadinasi, žmogaus įsitikinimai, kultūriniai interesai, noras save susieti su tam tikra politine, kultūrine ir socialine aplinka gali būti stipresnis už kraujo šauksmą. Bruną Sutkų nesunku suprasti: kaip karys, snaiperis profesionalas jis buvo įvertintas Vermachto kariuomenėje, jos vadų ir kovos draugų aplinkoje. Buvo gerbiamas, vertinamas, apdovanojamas, toli gražu net aukšti karininkai ne visada nusipelnydavo jiems skirtų pobūvių Berlyne, generolų ir maršalų aplinkoje. Vaikinui nuo Šešupės krantų tai buvo pakankama satisfakcija, tikras jo ypatingo talento įvertinimas. Jis matė karius, vykdančius savo pareigą, įsivaizdavusius (taip buvo auklėjami), kad atlieka savo tėvynei reikalingą ir būtiną kario darbą. Gaila, kad aukščiau šio įkalto ir įsikalto supratimo taip ir neįstengė pakilti.
Susidūręs su brutalia, nužmoginančia sovietine tikrove, Brunas Sutkus įsitikino šios santvarkos negyvybingumu, neperspektyvumu, nors pasirinkęs savanorišką tremtį į Sibirą paskui mylimą moterį ir buvo priverstas dirbti sovietinės santvarkos labui. Jo darbštumas, inovacijos darbo vietoje lengvino šeimos, kuria reikėjo rūpintis, būvį, padėjo išgyventi badmečius ir nežmoniškas sąlygas. Kartu padėjo ir šalia dirbantiems žmonėms, taip pat Sibiro vietos gyventojams. Tobulinti darbo procesus, palengvinti žmonių darbą – toje veikloje jis matė savo tuometinio gyvenimo prasmę. Tačiau vietinei valdžiai jis buvo ir liko vokietis, „fašistas“, nors geras, iniciatyvus ir sumanus darbininkas. Tokį jį išauklėjo tėvai ir aplinka, kurioje prieš karą teko gyventi, mokytis ir dirbti.
Atgrasi „socialistinė“ tikrovė paskatino Bruną Sutkų su Vokietija sieti savo ir savo šeimos ateitį. Tačiau Vokietijoje susidūrė su tikrove, kurios nesitikėjo. Niekas jo ten nelaukė, o kai B. Sutkus pagaliau gavo leidimą apsigyventi Vokietijoje, greitai įsitikino, kad niekas ten jo ir karo didvyriu nelaiko. Net ir jam derančios pensijos, bent iš pradžių negavo. Buvo visai kita šalis negu tikėjosi išvysti.
Tikrovė visur gerokai skiriasi nuo vaizduotėje susikurtų pilių. Bet tai jau kita istorija, kuriai mūsų pasakojime negalėsime skirti vietos. Pareigos žmogui Brunui Sutkui galima tarti ačiū už jo gyvenimo knygą Snaiperis. Pamokanti knyga apie istorijos lūžių atspindį vieno konkretaus žmogaus gyvenime. Dar vienas skaudus liudijimas, kaip nuo tautos kamieno atplyšta ir nutolsta mūsų kraujo, mūsų mentaliteto, mūsų gyvenimo būdo žmogus. Deja, nebenorintis būti tuo, kuo buvo gimęs, augęs, pasirinkęs kitą tėvynę.
Istorijos ratui laimingai pasisukus, šiandien esame viename geopolitiniame darinyje – Europos Sąjungoje, bet ar artėja vieni prie kitų senutės Europos žmonės, ar jaučia sielų bendrumą, kad galėtume pasakyti: mes vieni be kitų gyventi negalime, esame tos pačios visumos dalis? Šiandien dar nėra atsakymo.
Prisiminkime Baltrų Sutkų ir kitus šviesuolius
Zanavykuose Sutkų pavardė sutinkama dažnai. Savo pasakojime galime rasti vietos kad ir Baltrui Sutkui (1863–1945). Spalvinga asmenybė, tad nereikia stebėtis, kad susiėjo su Vincu Kudirka ir kitais to meto šviesuoliais. Kitąmet gegužės mėn. Vilniuje turėsime ilgai lauktą Vinco Kudirkos paminklą, tad kiekvieną Kudirkos aplinkos žmogų dera prisiminti, aktualizuoti jų gyvenimo siekius. Šiandien yra tarsi dvi Lietuvos: vienai šie dalykai rūpi, atrodo labai svarbūs, kaip mūsų esaties ir ateities šaltinis, kitai – visiškai nereikalingi ir neturintys nieko bendro su moderniais (ar pseudomoderniais) siekiais. Kaip mažai ką bendro Vilniuje turi dangoraižiai dešiniajame Neries krante ir seniai iš istorijos arenos pasitraukusios „bakūžės samanotos“ ir piemenėlių raliavimas. Kiekvieno valioje rinktis, iš ko semtis jėgų, kokios ateities siekti. Tiems, kurie naujosios Europos gyvybingumą suvokia kaip stiprių tautinių valstybių dermę, kurie ateitį siekia kurti atsiremdami į tradicijos, istorinės ir tautinės savimonės klodus, pasakysime žodį kitą ir apie Baltrų Sutkų.
Buvo ūkininkas, bet ne iš tų, kurių aruodai plyšdavo neatlaikę prikrautų lobių. Buvo kasdienio valstietiško triūso atstovas, bet labai šviesus žmogus. Baigęs tik pradžios mokyklą, o turėjo kultūros žmogui būdingos nuovokos. Daug skaitė, tad nieko nuostabaus, kad jaunystėje su knygnešiais ne tik palaikė ryšius, bet talkino jiems – M. Eimučiui, Antanui Rinkui-Rinkevičiui. Ir pats B. Sutkus buvo knygnešys. Jam rūpėjo ne vien kasdieniai ūkio darbai, bet ir tautos praeities dalykai, todėl gimtuose Riogliškiuose B. Sutkus turėjo rankraščių ir spaudos slėptuvę, o spaudinius gaudavo iš dvarininkės Marijos Daukšaitės-Dambravičienės.
Kai Vincas Kudirka studijavo Varšuvos universitete, o vasaromis jėgas kaupė panemunėse, apsigyvenęs pas Zapyškio parapijos kleboną kun. Jurgį Kolytą, trumpam buvo apsistojęs ir pas Baltrų Sutkų Riogliškių kaime. Jiedu tikriausiai aptarinėjo ir naujos Lekėčių parapijos steigimo reikalus, nors Kudirkai bažnytiniai reikalai gal ir nebuvo svarbiausi. Užtat lekėtiškiams tuo metu jie buvo esminiai, o Baltrus Sutkus kaip šviesuolis kurį laiką jiems buvo vadovas. Mat Nemunui patvinus, Lekėčių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams Zapyškio bažnyčios pasiekti buvo beveik neįmanoma. Atplėšti nuo bažnyčios lekėtiškiai ir kiti zanavykai jautėsi atskirti ir nuo Dievo, todėl darė viską, kad turėtų savo bažnyčią ir atskirą parapiją. Šis visai suprantamas siekis susikirto su Zapyškio parapijos, gal tikriau su tenykščio klebono interesais. Dar Kolytos pirmtakai ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad naujoji parapija nebūtų įsteigta. Tų siekių ir Zapyškio klebono atsakomųjų veiksmų pradžia laikytini 1830 metai. Susikirtimai tarp prieštaraujančių pusių ir atvedė prie to, kad galop išaugo Lekėčių gyvenvietė, vėliau tapusi bažnytkaimiu, dar vėliau – miesteliu. Jau rašėme, bet gal nepabrėžėme, kad 1843 m. Rūdšilio girios pakraštyje aplinkinių kaimų tikintieji pasistatė medinę šiaudais dengtą koplyčią, o jai prižiūrėti – ir nediduką zakristijono-sargo namelį. Tačiau vietos žmonių netenkino tik retsykiais užklystantis pamaldų laikyti kunigas. Tai štai knygnešys Baltrus Sutkus XIX a. pabaigoje ėmėsi aktyvios veiklos, kad būtų įkurta Lekėčių parapija. Tarp vietos žmonių ir Zapyškio parapijos įsiplieskęs konfliktas pasiekė mažai ką bendro su krikščioniška morale turinčią įtampą. Baigėsi tuo, kad Baltrus Sutkus buvo apšauktas eretiku ir dar apskųstas rusų valdžiai, o ši Sutkų patupdė į cypę. Šitai tik įkaitino lekėtiškius.
O ką aukštoji bažnytinė valdžia? Ne viską ta bažnytinė valdžia sprendė, o dar paaiškėjo, kad Zapyškio bažnyčios klebonas kun. Valaitis (Valančius) Varšuvoje turėjo bičiulį, kuris nuslėpdavo visus lekėtiškių prašymus ir raštus gubernatoriui. Kai tiesa išaiškėjo, Varšuvos valdžia rado kitą pretekstą užkirsti kelią lekėtiškių norams. Girdi, parapijai reikia vietos didelėms kapinėms prie bažnyčios, o Lekėčiuose prie koplyčios labai mažos kapinaitės. Gal kitame Lietuvos krašte padėtis būtų be išeities, bet mes kalbame apie Lekėčius ir ypatingą lekėtiškių, apskritai zanavykų, sumanumą. Kad jau kapinės per menkos, tai jas reikia padidinti. Per naktį vieningai ėmęsi šį darbą spėjo padaryti: aptvėrė Rūdšilio girios dalį, supylė dirbtinius kapų kupstus, pastatė arba prie medžių prikalė vieną kitą kryžių – štai kokios didelės mūsų kapinės.
Tos ilgai besitęsusios kovos peripetijos labai įdomios, nes atspindi žmonių būdą, santykius su valdžia, kai tekdavo ieškoti kompromisų, bet svarbiausia, kad Baltraus Sutkaus ir kitų šviesuolių kova bei triūsas baigėsi pergale. Padėjo Zyplių dvaro savininkas grafas Tomas Potockis ir Vladislavovo (Naumiesčio) apskrities viršininkas. 1906 m. spalio 4 d. į Lekėčių bažnyčią įžengė paskirtasis pirmas naujos parapijos klebonas kun. Justinas Staugaitis, būsimasis Telšių vyskupas, 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras.
Galima drąsiai pasakyti, kad visos šios peripetijos pamažu grūdino ypatingą ne tik zanavykų, bet ir Lietuvos žmonių charakterį, padėjo sąmonėti, pasijusti lietuviais, kuriems galiausiai tapo būtina turėti savo valstybę. Visi tie takai takeliai vedė į 1918 m. Vasario 16-ąją, kurios 90-ąsias metines šiemet minime kaip ypatingą datą. Kartu su Sąjūdžio 20-mečiu.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
