Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia – pleištas vokiečių rankose

Prof. Arnoldas Piročkinas

Pabaiga. Pradžia Nr. 14

Surinkimai yra XVIII a. pirmojoje pusėje į M. Lietuvą kolonistų zalcburgiečių atnešto pietistinio sąjūdžio lietuviška atmaina. Tai namų pamaldos, vedamos kokio teologinio išsilavinimo neturinčio, bet sugebančio aiškinti Bibliją garbingo žmogaus, vadinamojo sakytojo. Tų pamaldų uolūs dalyviai ir rėmėjai vadinosi surinkimininkai. Tai buvo masinis religinis-moralinis sąjūdis. A. Juška, paėmęs iš K. Gudaičio knygos Lietuviai evangelikai (p. 42–43) duomenis, nurodo, kad XX a. pradžioje 45 proc. lietuvių evangelikų priklausė surinkimininkams, o aktyvių sakytojų būta apie 40. Lietuvybės požiūriu labai vertingas buvo jų prisirišimas prie lietuvių kalbos. Lietuvininkų surinkimuose pamaldos buvo atliekamos lietuviškai. Dėl lietuvų kalbos branginimo ne vienas sakytojas skaudžiai nukentėjo nuo hitlerininkų valdžios, kai Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Surinkimininkų vadovai gana palankiai žiūrėjo į Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos: katalikinimo pavojaus nesibaiminta. Ir direktorijos žygį atskirti Klaipėdos krašto bažnyčią nuo Prūsijos jų daugelis nuoširdžiai parėmė. Antai Klaipėdos žiniose (1924 04 15, Nr. 63) išspausdintą Pareiškimą dėl bažnyčios atskyrimo, laikraštyje gavusį antraštę Sakytojai remia bažnyčios komisarą, pasirašė nemažas būrys sakytojų (jų pavardes pateikiame tokias, kokios yra po pareiškimu; kurios ne kurios dvejopos): Kunkis, Griga, Kapust, Lumplešis (Lumplesch), Podžius (Podszus), Jonas Peteraitis, Kristupas Mauricas (Christoph Mauritz), Jonas Lankutis (Ansas Lankutis), Sprogis (Sprogies), Mykolas Trakis (Michael Trakis), Jonis Mozurs, Killus, Mykolas Lingis (Michel Lingies), Jonas Jokužaitis (Jonis Jokuszeit), Jonis Brinkis, Jonis Šleža, Jurgis Konrad, Jakob Lymant. Taigi iš viso 18 sakytojų.

Į šį surinkimininkų pareiškimą reagavo vokietininkų pretenzijas remiantys judėjimo dalyviai. Dienraščio Memeler Dampfboot priede Beilage des Memeler Dampfboot (1924 05 08, Nr. 108) aprašomas gegužės 3 d. Sandoros salėje įvykęs vienų lietuvininkų susirinkimas (apie 300 dalyvių), kur svarstyta bažnyčios padėtis. Debatai vykę vien lietuvių kalba. Surinkimininkas Jokušaitis kalbėjęs apie komisaro pažadus (išeitų bandymus juos papirkti). Ponas Idzelis liaupsino vokiečių nuopelnus lietuviams. Prieš komisarą pasisakė Strekys ir Tautrimas. Taip pat kalbėjo V. Gaigalaitis: „Jis dabartiniame bažnyčios sąjūdyje laikosi neutraliai. Esąs abiejų pusių apkaltintas… Kad evangelikų bažnyčia būtų atskirta nuo Vokietijos, greičiausiai reikalaujanti valdžia Kaune.“ Susirinkimas priėmė rezoliuciją, kurios 2 punkte įrašytas reikalavimas atstatyti komisarą. Priėmus rezoliuciją, prieštaraujant 13 dalyvių, nuspręsta, kad tik atšaukę savo parašus po reikalavimu atskirti bažnyčią sakytojai būsią priimami į surinkimus. Taigi atsiskyrimo šalininkai sakytojai represuojami – vokiško demokratizmo pavyzdys!

Kaip atsaką į šį nutarimą derėtų vertinti direktorijos sušauktą birželio 18 d. susirinkimą (jo aprašymą ir tolesnius renginius referavo straipsnyje Bažnyčios klausimo dabartinė būklė dienraštis Memeler Dampfboot liepos 10 d. Nr. 160). Jame dalyvavę 80 žmonių. Išskyrus vieną, visi pareiškę pasitikėjimą komisaru. Susirinkimas išrinkęs 80 narių bažnyčios kuratoriją, pirmininkaujamą bažnyčios komisaro Valentino Gailiaus. Jai pavesta laikinai, kol būsiąs sušauktas sinodas, vykdyti jo funkcijas. Iš kuratorijos narių sudaryta patariamoji taryba prie komisaro (Beirat). Tarybai priklausė Kunkis, Davils, Strekys, Peteraitis, Baltrys ir Martynas Gailius. Pastarojo išrinkimas į tarybą turėjęs paneigti gandus, kad jis nepritariąs savo sūnaus veiklai.

Birželio 30 d. posėdžiavusi kuratorija. Posėdyje, kuriame dalyvavę 49 jos nariai, nutarta represuoti direktorijos ir komisaro priešininkus kunigus bei sakytojus. Pasiūlyta iš vokiečių kunigų, neturinčių Lietuvos pilietybės, atimti teisę dirbti Klaipėdos krašto bažnyčiose. Pritarta vieningam Rusnės atstovų siūlymui atleisti iš Rusnės kunigą Olofą. Taip pat kreiptasi į direktoriją, kad būtų atleistas iš tarnybos superintendentas kun. Gregoras, nusikaltęs Pauliaus laiško romiečiams 13 skyriui. Kiti nutarimai taip pat skirti disciplinos griežtinimo klausimams.

Kad būtų išsamesnis vaizdas, dar paminėkime tuo metu įvykusius kelis vokiečių grupuotės masinius renginius, kur buvo išreikšta priešinga direktorijai nuomonė dėl bažnyčios priklausomybės. Balandžio pabaigoje ir pačioje gegužės pradžioje įvyko Klaipėdos krašto evangelikų parapijose balsavimas nesutariamais klausimais. Dienraštis Memeler Dampfboot (1924 05 04, Nr. 105) straipsnyje Balsavimo rezultatai Klaipėdos krašto evangelikų bažnytinėse bendruomenėse dėl bažnyčios komisaro ir evangeliškosios motinos bažnyčios pateikiami tokie duomenys: 22 parapijų komitetai ir tarybos vieningai balsavo prieš bažnyčios komisarą, už ryšį su „motina bažnyčia“, dviejose parapijose šiai nuomonei pritarė nedidelė dauguma, o dviejose parapijose nubalsavo už komisarą ir „prieš bažnyčią“. Iš viso balsavo 1177 žmonės: 1043 palaikė vokietininkų poziciją, 100 – direktorijos, o 24 susilaikė. Į akis krinta demagogiškas alternatyvos formulavimas: „für den Kommissar und gegen die Kirche“ (už komisarą ir prieš bažnyčią!).

To paties mėnesio 11 d. Plikiuose (bažnytkaimis už 13 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos), kaip pranešė Memeler Dampfboot (Beilage…, 1924 05 16, Nr. 115), įvyko „bažnyčiai ištikimų“ parapijiečių susirinkimas, kuris prisijungė prie gegužės 5 d. Sandoros salėje priimto nutarimo. Iš dalyvavusių beveik 400 žmonių prieš balsavo vienas (!) žmogus.

Galiausiai, vykstant kuris laikas abiejų pusių rengiamiems susirinkimams, posėdžiams ir pasitarimams, rugsėjo 3 d. susirinko bažnyčios komisaro Valentino Gailiaus sušauktas krašto sinodas. Iš 108 jo narių dalyvavo 92; su nenariais bažnyčios komisaru Valentinu Gailiumi, krašto direktorijos pirmininku Viktoru Gailiumi, direktorijos nariu Endriumi Borchertu ir kt. iš viso 106 dalyviai (žr. Klaipėdos krašto bažnyčia nebepriklausoma. Atsiskyrimo nuo Vokietijos aktas įvyko, Klaipėdos žinios, 1924 09 07, Nr. 181). Po įžanginių bažnytinių apeigų Valentinas Gailius paklausė dalyvių, ar Klaipėdos krašto bažnyčia turinti atsiskirti nuo svetimos valstybės. 105 dalyviai atsistojimu pareiškė pritarią atsiskyrimui. Vienas Kretingalės atstovas Mozleris (Moosler) buvo prieš.

Tada išrinkta septynių narių sinodo taryba. Ją išrinkus, Valentinas Gailius pareiškęs, kad, įvykdęs jam pavestus uždavinius, atsistatydinąs iš bažnyčios komisaro pareigų (Memeler Damfboot, 1924 09 06, Nr. 210). Ilgiau eiti bažnyčios komisaro pareigas, matyt, jam kiek ne kiek kliudė ir toji aplinkybė, kad Vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba liepos 30 d. priėmė nutarimą uždrausti jam toliau būti Rusnės kunigu (A. Juška, Mažosios Lietuvos bažnyčia…, p. 209). Mat 1924 m. kovo 22 d. direktorijos Paliepime dėl bažnyčios komisaro pareigybės pasakyta: juo skiria „Klaipėdos krašte kunigaujantį Kunigą“. Tad ir direktorija, ir sinodas, ir pats komisaras, nepaisydami visų pareiškimų, kad Prūsijos bažnyčios institucijų nutarimai Klaipėdos krašte negalioja, negalėjo visiškai ignoruoti šio paskutinio potvarkio.

Sinodas atskirai rinko tarybos pirmininką. Juo tapo Valentinas Gailius: už jį balsavo 93 nariai, susilaikė – dešimt.

Direktorija ir ją rėmę lietuvininkai iš šio sinodo, matyt, daug ko tikėjosi. Iš tikrųjų rezultatų (bent mano akimis) būta labai menkų. Tačiau ginčai dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios priklausomybės lyg ir atlėgo – nebuvo metų pabaigoje ir 1925 m. pradžioje tokie karšti ir intensyvūs. Tą atoslūgį veikiausiai lėmė ne abiejų pusių susitaikymas su padėtimi, bet užgriuvę kiti krašto įvykiai. 1924 m. rugpjūčio 2 d. gubernatorius Budrys, gavęs slaptų pranešimų, kad šio mėnesio 3–4 d. naktį Klaipėdoje rengiamas pučas, davė įsakymą suimti visą pučistų štabą (žr. Valsonokas R. Klaipėdos problema. – 1989, p. 292–293; fotografuotinis leidinys). Spaudoje užvirė didžiausia polemika. Pučistų byla imta nagrinėti teisme. Iš 18 pučistų devyni buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis, pavyzdžiui, vadas Frydrichas Blumenau (Friedrich Blumenau) – 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

Konfliktas dėl Klaipėdos krašto bažnyčios lyg ir nublanko įvykus dviem kruviniems incidentams. Rugpjūčio 30 d., šeštadienį, Natkiškiuose (bažnytkaimis už 11 km į šiaurę nuo Pagėgių) per susirėmimą tarp šaulių ir vokiečių žuvo užpuolikas vokietis Peizeris. Vokiečių spauda reikalavo šaulį Bišofą, kuris gindamasis paleido mirtiną šūvį, kuo griežčiausiai nubausti. Klaipėdos teismas lapkričio 14 d. jį nuteisė tik dvejus metus kalėjimo. Tokia bausmė rodytų, jog šaulio kaltė labai abejotina. Kitas panašus mirtimi pasibaigęs incidentas įvyko spalio 30 d. Vanaguose (netoli Priekulės, Ievos Simonaitytės tėviškė). Šaulių būrio vadas Martynas Peteraitis, verčiamas krašto policijos vachmistro (vyresniojo policininko) vokiečio Heidemano atiduoti jam būrio ginklus, panaudojo ginklą – peršautas policininkas mirė. Visi tokie įvykiai davė dingstį vokiečių spaudai įnirtingai pulti Lietuvą, lietuvius ir šaulius: „taikingas“ ginčas dėl Klaipėdos krašto bažnyčios nublanko – nežadino antilietuviškų aistrų. Šį lietuvių ir vokiečių susidūrimą į šalį nustūmė turėsiantys įvykti 1925 m. liepos 10 d. pirmieji rinkimai į trijų apskričių – Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių – seimelius. Abiejų pusių laukė labai rimtas jėgų išmėginimas.

Vis dėlto apslopusi diskusija nereiškė, kad problema išspręsta. Ji kažkur giliai ruseno, versdama ir lietuvius, ir vokiečius pasvarstyti: ar toliau tęsti smūgių ir atosmūgių keitimąsi, ar ieškoti kokios išeities? Matyt, artėjančių rinkimų akivaizdoje sprendimu labiausiai rūpinosi lietuviai – tiek klaipėdiškiai, tiek D. Lietuvos. Kažkokiais kanalais buvo sutarta pradėti dvišales derybas. A. Juška monografijoje rašo (p. 210), kad 1925 m. balandžio 17 d. į Berlyną atvyko delegacija, sudaryta iš Klaipėdos krašto lietuvininkų – naujojo direktorijos pirmininko E. Borcherto, kunigų E. Bėmelaičio ir H. Reidžio, ūkininkų K. Lekšo, J. Strėkio, pramonininko J. Stiklioriaus, sakytojo A. Baltrio ir kt. Berlyne prie jų prisidėjo Lietuvos Respublikos pasiuntinys Vokietijoje V. Sidzikauskas. Tad delegacija pasidarė valstybinė. Vokiečių pusei atstovavo Vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos Berlyne ir Berlyno konsistorijos šulai – prezidentas dr. Kapleris, Duskė, Hundtas ir kt. Posėdžiauta iki balandžio 23 d. Antras susitikimas, kaip pranešė oficiozas dienraštis Lietuva (1925 07 14, Nr. 154(1950), p. 3), prasidėjo vėl Berlyne liepos 13 d. (A. Juška nurodo liepos 16 d.). Derybos baigėsi liepos 18 d.: suabejoti dėl šios datos, kurią pateikė A. Juška, neturiu pagrindo. Šį kartą, matyt, buvo galutinai suderintas sutarties tekstas, tik padaryta beveik dviejų savaičių pertrauka dėl kokių techninių priežasčių. Liepos 31 d. Berlyne sutartis pasirašoma.

Sudarytoji sutartis ir kiti dokumentai

Dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios statuso 1925 m. liepos 25 d. Berlyne pasirašytų ir prie sutarties pridėtų ankstesnių dokumentų pluoštas, sudarantis septynis vienetus, publikuotas laikraštyje Klaipėdos krašto valdžios žinios. Ypatinga laida (1925 09 30, Nr. 93). Viso numerio apimtis 797–851 p. Dokumentai lygiagrečiai skelbiami dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių. Dokumentų gausa rodo, kokią sudėtingą ir prieštaringą problemą turėjo spręsti abiejų pusių delegacijos. Kad būtų akivaizdžiau, pateikiame tų dokumentų sąrašą (jų antraštes ir citatas iš dokumentų rašome dabartine rašyba):

1. Sutartis dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios (p. 797–199). Ji pasirašyta trijų atstovų: Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotinio V. Sidzikausko, nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministerio: Klaipėdos krašto direktorijai atstovavo (Endrius) Borchertas; Vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos įgaliotas pasirašė prezidentas „D. Dr. Kapler“.

2. Valstybės įstatymas apie Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios konstituciją (p. 799–801).

3. Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios sutvarkymas (p. 802–804).

4. Dokumentas apie evangelikų senprūsių unijos bažnyčios konstituciją (iš 1922 m. rugsėjo 29 d. P. 804–843).

5. Bažnytinis parapijų rinkimų įstatymas (p. 843–846).

6. Bažnytinis įstatymas dėl rinkimų į provincijos sinodą (p. 846–849).

7. Ištrauka iš vykdomojo protokolo prie sutarties iš 1925 m. liepos 31 d. dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios (p. 850–851). Šis dokumentas surašytas Klaipėdoje tų metų rugsėjo 5 d. Protokolui rugsėjo 8 d. pritarė evangelikų vyriausioji bažnyčios taryba, rugsėjo 9 d. – Klaipėdos krašto direktorija, o rugsėjo 16 d. prie jo prisidėjo Lietuvos pasiuntinys Berlyne.

Sutarties 9 straipsnyje nurodyta, kad ji su jos priedais „įgyja Galios 1925 Metų Spalių Mėn. 1 Dieną“.

Tą dieną, kaip sakoma Ištraukoje iš protokolo, nustoja galios abiejų Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios konfrontuojančių pusių iki tol priimti „parėdymai“ ir, kad „buvusieji ligšiol organai jau nuo dabartinio laiko susilaikytų nuo tolimesnio veikimo“. Taip pat nuo šios dienos „Rytprūsių provincijos evangelikų konsistorija sustabdys savo valdymo darbuotę Klaipėdos krašto bažnyčios parapijų bei apskričių reikaluose“. Kol būsią sudaryti atitinkami bažnytiniai organai, neatidėliotinus reikalus direktorija ir vyriausioji bažnyčios taryba pavedanti spręsti bažnyčios kolegijai. Čia paskelbta ir tos kolegijos sudėtis: pirmininkas – valsčiaus teismo patarėjas (Amtsgerichtsrat) Liorkė (Loerke) iš Klaipėdos, nariai: ūkininkas (Jonas) Birškus iš Sudmantų, ūkininkas Brožaitis (Jokūbas Bruožaitis?) iš Veveriškių, kunigas (Hugo Augustas Valdemaras?) Reidys iš Klaipėdos, kunigas (Teodoras fon Zasas) von Sass iš Klaipėdos, valsčiaus viršaitis (Amtsvorsteher) (Martynas?) Žvilius iš Mozūriškių ir profesorius (Jonas) Yčas iš Klaipėdos.

Neturime kokių ryškesnių atsiliepimų, iš kurių galėtume spręsti, kaip šią sutartį ir kitus dokumentus vertino amžininkai. Dienraštyje Rytas (1925 08 14, Nr. 176(481), p. 3) yra Eltos informacija Pritaria naujai Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios tvarkai, kurioje sakoma, kad kun. Gailiaus sušauktas sinodas 1925 m. liepos 31 dienos sutarties nustatytai tvarkai pritaręs. Praėjus penkiems mėnesiams po sutarties pasirašymo, Klaipėdos žiniose (1926 01 31, Nr. 25(602), p. 2) kažkoks autorius, pasislėpęs už ženklų §§, straipsnelyje Ar bepriimtina Berlyne padarytoji bažnytinė sutartis? nusprendė, kad ji priklausanti nuo Gregoro ir Boemelaičio (V. Gaigalaičio Atsiminimuose, p. 213, paminėtas kunigas Böhmeleit) geros valios. Taigi šiam autoriui kelia abejonių, ar ji bus naudinga lietuviams – ar apsaugoja jų interesus Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčioje.

Pamėginkime šią sutartį ir jos priedus įvertinti, kad ir labai paviršutiniškai, pačiais bendraisiais bruožais, šių dienų požiūriu, kuriam susidaryti reikšminga mūsų istorinė patirtis.

Iš esmės imant, šia sutartimi grįžta prie tų nuostatų, dėl kurių 1923 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdoje krašto direktorijos delegacija buvo besusitarianti su berlyniškės evangelikų bažnyčios tarybos atstovais. Tačiau neįgyvendinta liko prieš tai, tų metų balandžio 25 d., įvykusio lietuvininkų susirinkimo reikalauta radikalaus atsiskyrimo programa. Todėl apskritai reikėtų pripažinti, kad lietuvių pusė, pasirašydama šią sutartį, padarė vokiečiams per daug nuolaidų.

Ką lietuviai laimėjo iš šios sutarties? Visų pirma Lietuvai buvo pripažinta, kad ir labai aprėžta, suvereno teisė Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios santykiuose su užsieniu ir viduje. Tai nusakoma pirmajame sutarties straipsnyje: „Valstybinis bažnyčios suverenitetas Klaipėdos krašte esamųjų evangelikų bažnyčios parapijų atžvilgiu bus vykdomas sulig pridedamuoju valstybiniu įstatymu.“ Tuo tarpu superintendento Gregoro ir jo rėmėjų pastangos buvo nukreiptos į tai, kad net ir tokios Lietuvos teisės nebūtų įstatymiškai patvirtintos – krašto bažnyčia turėjo, jų pažiūromis, likti visiškai nepriklausoma nuo valstybės. Pagaliau buvo iškovota, kad Klaipėdos karšto evangelikų bažnyčia atpalaiduojama nuo Karaliaučiaus konsistorijos administracijos ir, kaip nurodo sutarties 3 straipsnis, „Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios parapijos jungiamos vienon pilnateisėn Klaipėdos krašto sinodalinėn sąjungon sulig pridedamuoju Bažnyčios sutvarkymu“ (mūsų sąrašo 3 punktas). Tam tikras laimėjimas buvo sutarties 5 straipsnis: „Lietuvių ir vokiečių kalbos pripažįstamos Klaipėdos krašto oficialėmis bažnytinėmis kalbomis“. Šis straipsnis pakartoja bendrąjį Klaipėdos krašto konvencijoje ir statute užfiksuotą principą, kad krašte abi kalbos yra lygiateisės. Tačiau sutarties pripažinimas, kad jos abi yra oficialios bažnytinės kalbos, atvėrė Lietuvai kiek ne kiek galimybių riboti vien vokiečių kalbą vartojančių kunigų ir bažnyčios tarnautojų dominavimą.

Tačiau sutartis tą 5 straipsnio veikimą kitu straipsniu, šeštuoju, tarsi atidėjo ateičiai. Tai jau buvo, sakytume, lietuvių pusės praradimas, kaip tolesni įvykiai parodė didžiai lemtingas. Kiekvienas, kas skaitys šeštąjį straipsnį, nesunkiai tuo įsitikins:

„Straipsnis 6.

Ligi 1932 m. sausio 1 dienai Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia gali skirti dvasininkais ir bažnytiniais valdininkais tiek svetimtaučių, kiek ji ras reikalinga, kad bažnytinis aprūpinimas krašto parapijų būtų užtikrintas.

Leidimai įvažiuoti ir gyventi gali būti neduodami tik esant faktams, pateisinantiems įtarimą, jog pašauktasis asmuo eidamas savo pareigas, bus pavojingas valstybės tvarkai.

Pasibaigus minėtam terminui, Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia galės skirti dvasininkais ir bažnyčios valdininkais neturinčius Lietuvos pilietybės asmenis valstybei sutikus.“

Neigiamai vertintinas taip pat Klaipėdos karšto evangelikų bažnyčios pasilikimas Senprūsių bažnyčių sąjungoje ir pavaldumas jos generaliniam sinodui, nurodytas Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios sutvarkymo (sąraše Nr. 3) dviejuose paragrafuose:

„4§

[…] Klaipėdos krašto sinodo nutarti įstatymai […] vieną mėnesį prieš skelbiant jie turi būti pateikti evangelikų vyriausiosios bažnytinės tarybos žiniai.“

Pavaldumas ar kontrolės principas apibrėžtas ir § 6: „Generaliniam sinodui palieka ir Klaipėdos krašte kompetenciją atvejais, numatytais Konstitucijos (sąraše Nr. 4) dokumente str. 111 skirsn. 1, p. 1 ir 3. Str. 112 skirsn. 1. p. 1, 2, 4, 5 ir 6.“

Ši sutartis lietuviams nebuvo palanki kitais, neaptartais atžvilgiais. Visų pirma, skirtingai nuo D. Lietuvos, kur, kaip sakyta, aukščiausioji valstybės valdžia – prezidentas tvirtindavo evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentą iš kelių pasiūlytų jam kandidatų, Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia, užmiršus ne taip seną Vokietijos praktiką, neprivalėjo jokio savo pareigūnų tvirtinimo. O kadangi jos vadovaujamuosiuose organuose absoliučią daugumą turėjo vokietininkai, tai jiems nereikėjo atsižvelgti į bendruosius valstybės interesus – buvo „sau ponai“. Užtat po sutarties sudarymo krašto evangelikų bažnyčioje ir toliau nevaržomas šeimininkavo Gregoras su savo kompanija. Tuo tarpu galėjęs jam opoziciją reikšti Valentinas Gailius liko visiškai išstumtas iš bažnytinės veiklos. Tiktų pasakyti, kad buvo išduotas ir sutremptas. Lietuvos valdžios įstengė jį kritišku momentu tik tiek paremti, kad davė jam tikybos mokytojo vietą Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Po 1925 m. jo visuomeninė veikla, atrodo, nutrūko: anot šmaikštaus posakio, nuvaryti arkliai nušaunami.

Aptariamoji sutartis neįpareigojo Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios vadovybės bendrauti su Lietuvos evangelikų institucijomis. Turbūt nerasime kito pavyzdžio, kad dvi tos pačios valstybės tų pačių religijų bendruomenės taip būtų atsiskyrusios viena nuo kitos: nepalaikyta jokių oficialių santykių. Net sunku pačiam patikėti: gal dėl nežinojimo mano apsirinkama?

Pirmasis grumtynių dėl Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios ir bendruomenės įglaudimo į Lietuvos Respublikos gyvenimą etapas, trukęs vos porą metų, baigėsi. Deja, baigėsi ne Lietuvos, ne lietuvininkų pergale. Jeigu šios baigties nepavadinsime ir pralaimėjimu, tai jai visai gerai tiktų vardas Pyro pergalė.

Kristupas Pažėra (1874–1956) Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo kaizerio kariuomenėje (nuotrauka iš to laiko). Būdamas sakytojas lietuviškus surinkimus vedė ir po 1939 m.; už tai persekiotas hitlerininkų

Kristupas Kukaitis (1844–1914) – sakytojas, subūręs vadinamųjų kukaitiškių surinkimininkų šaką (antroji kryptis – klimkiškiai)