Kur mitai kalbasi su modernybe
Lapkričio 4 d. po rekonstrukcijos lankytojams duris atvėrė Lietuvos etnokosmologijos muziejus – unikalus sumanymu, originalus architektūra. Dvi skraidančios lėkštės nusileido viename gražiausių Lietuvos kampelių – Labanoro girios pakrašty. Beje, ši sąvoka – pakraštys – labai jau reliatyvi. Girios atžvilgiu – pakraštys, tačiau mūsų visų būties, savivokos prasme tai savotiškas epicentras, kur susibėga mūsų dvasinio gyvenimo svarbiausios koordinatės. Galima pažvelgti ir kitaip: iš čia prasideda mūsų minties ir jausenos didysis ir niekada nesibaigsiantis kelias į beribę erdvę. Vadinasi, ir į pačius save. Esame Visatos beribių gyventojai
Labai nedaug temų padiktuoja mūsų kasdienybė, kai galima pritaikyti žodžius – beribė erdvė, begalybė. Šį kartą ne tik galime, bet ir privalome prisiminti šias sąvokas, nes kalbame apie išskirtinį mūsų mokslinio ir kultūrinio gyvenimo įvykį – Etnokosmologijos muziejaus prikėlimą antram gyvenimui po rekonstrukcijos.
Tokią progą dera ypatingi žodžiai, glausti ir taiklūs, ir čia niekas nenurungs paties šio muziejaus idėjos autoriaus ir ilgamečio puoselėtojo, taip pat užsispyrusio įgyvendintojo dr. Gunaro Kakaro. Cituojame visos šios šventės didžiausiąjį „kaltininką“:
„Tai, kas įvyko, tai ne tik čia – Molėtų krašte, ne vien Utenos apskrity. Ir drįstu pasakyti – ne tik Lietuvoje. Nes mes, čia esantieji, esame ne tik Lietuvos, ne tik Europos, bet fantastiškai nuostabaus į begalybę besitęsiančio pasaulio – Visatos beribių gyventojai. Tik labai gaila, kad daug kas šito nesupranta. Didžioji žmonijos dalis sukasi beviltiškame voverės rate, ieškodama naudos, pinigų, pasitenkinimo, primityvaus džiaugsmo, nors pliki ateinam ir pliki išeinam.
Bet tai, kad jūs čia, kad didelė nuostabi Lietuvos žmonių grupė suprato šią idėją ir parėmė ją, išpuoselėjo, išnešiojo, sukūrė, sufantazavo, suprojektavo ir pastatė tai, ko dar nebuvo Lietuvoje, teikia vilčių, kad šis muziejus tikrai bus pavyzdžiu kitoms tautoms ir šalims kurti savus etnokosmologijos muziejus, kurių esmė yra tokia paprasta – pajausti visa tai, kas mus visus sieja su Didžiuoju kosminiu pasauliu ir kuriame glūdi pirminė visos Visatos ir šio lietuviško pasaulio atsiradimo priežastis. Nesvarbu, kokiais vardais mes ją pavadintume, kokiais tikėjimais ją garbintume, bet tai yra vienis, sujungiantis visą žmoniją, kiekvieną mūsų... Dėkoju už šią gražią pauzės akimirką.“
Gerai apmąstytos, išjaustos mintys, bet jų tikrąją kainą žino tik pats minčių autorius. Na, dar žmona Marija, kuri visados šalia. Jai taip pat nesvetimi aukšti kūrybiniai, meniniai polėkiai.
Prie menų ir kūrybos pasukome ne iš siekio įvairinti pasakojimą, bet iš paties gyvenimo būtinybės, ir ypač, jeigu norime bent maža dalimi atspindėti to gyvenimo subtilumus. Ne sykį Gunaras Kakaras yra pabrėžęs, kad jis ne mokslo, bet kultūros žmogus, bent jau norėtų, kad tokį jį priimtume. Veikiausiai tai ir savigynos priemonė, kaip neretai būna bravūriškuose prisipažinimuose. Ko gero, tuose žodžiuose slypi ir tam tikra drama – mokslo žmogaus virtimo meno žmogumi. Žodis drama daug kam gali atrodyti abejotinas, prasilenkiantis su tikrove, ir jį reikėtų pakeisti priešinga sąvoka – laimė. Juk tai didelė laimė savyje pajusti kūrėjo, meno žmogaus įkvėpimą ir galias, kurių apraiškos formų galima nurodyti ne vieną ir ne dvi.
Kas yra matęs Gunaro Kakaro fotografijas, neabejotinai joms apibūdinti pritaikys žodžius – subtilus, išjaustas menas. Kas bent kiek pažįsta Gunarą, pripažins, kad pats jo gyvenimo būdas, apsisprendimas su žmona Marija sostinės gyvenimo privalumus iškeisti į savotiškų atsiskyrėlių būtį Kulionių kaime Molėtų rajone – argi tai ne kūrėjams būdinga gyvenimo metamorfozė? Nuo ne kūrėjų jie skiriasi tuo, kad į konkrečią jiems lemtą vietą ateina ne semtis tos vietos gėrybių, bet atkeliauja turėdami vaisingą idėją, kurią įgyvendinti reikia susikaupimo, apmąstymui būtinos vienatvės, kitaip tariant, neblaškančios, bet kūrybinę mintį telkiančios aplinkos.
Tokią aplinką Gunaras atrado Kulionių kaime prieš 40 metų, o jei būtume visai tikslūs, tai 1969 m. balandžio 5 d., kai po 8 metų paieškų su kolegomis pateko į šį angelo pirštu palytėtą palaimingą kampelį Labanoro girios pakrašty. Gunarui iškart buvo aišku: čia ir tik čia turi būti muziejus, kurio kontūrai dar tik ryškėjo kai kurių entuziastų galvose. Buvo aišku tik tiek, kad reikėtų susieti senojoje baltiškoje kultūroje slypinčius kosmologinius vaizdinius, į mus prabylančius iš liaudies meno simbolių, senųjų mitų atspindžių pasakose, sakmėse, pagaliau liaudies dainų, kuriose jautri tyrinėtojo ausis pagauna senojo baltiškojo pasaulėvaizdžio atšvaitus. Šiandien visa tai tėra skeveldros, mus pasiekusios kaip kadaise gyvavusios sistemos žymenys. Tarsi iš Baltijos jūros po audros į krantą išmestų gintarų mėgintume suvokti tikrąjį didingų Žilvino ir Jūratės gintaro rūmų mastą.
Palyginimas gal ne visai vykęs, nes gintaro rūmai tėra poetiškos vaizduotės padarinys, o to niekaip negalėtume pasakyti apie baltiškąjį ar aistiškąjį pasaulėvaizdį, kuris rėmėsi tvirtomis kosmologinėmis atsparomis. Kiekviena sena Žemės rutulio tauta yra turėjusi savo kosmologinę sistemą, kuri reiškėsi per skirtingus įvaizdžius ar simbolius, bet visų jų giluminė prasmė savo esme labai panaši: žmogaus, gamtos ir žmonių gyvenimą matuoti ne tik pagal žemėje vykstančius, bet ir Dangaus reiškinius. Svarbu tai, kad susiedamas Danguje, Žemėje ir žmonių pasaulyje vykstančius reiškinius žmogus vis geriau pažino savo gentainius, save patį ir supantį pasaulį, ir tik tokia išbaigta sistema ne tik atskiroms etninėms grupėms, bet galop ir visai žmonijai padėjo nenužmogėti, išlikti grumtynėse už būvį.
Geriausia vieta nusileisti skraidančioms lėkštėms
Kokį Etnokosmologijos muziejų išvydome apsilankę spalio 2 d., kai po rekonstrukcijos muziejus atvėrė duris atidarymo iškilmių dalyviams, gausiai iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavusiems svečiams?
Architektūrinį pastatų komplekso įvaizdį formuoja du didžiuliai bokštai ir elipsoidai. Taip turėtų atrodyti „skraidančios lėkštės“, jeigu kada nors sėkmingai nusileistų atskridusios iš kitų galaktikų. Šiuo atveju gal net labiau derėtų tauresnė sąvoka – erdvėlaiviai. Vienas iš jų yra tarsi įvadas į muziejų, tai pirmas muziejaus statinys, į kurį patenka lankytojas. Antrojo elipsoido taip paprastai įveikti nepavyks jau vien todėl, kad šis „kosminis laivas“ nusileido labai keistai – pakibo 40 m aukštyje ant dviejų didžiulių bokštų. Ir nieko – laikosi.
Erdvėlaivių įvaizdis šiuo atveju nėra vien formos pergalė prieš turinį, nes elipsoidai turi ir labai aiškią funkcinę paskirtį. Žinoma, pirmą kartą čionai atkakęs lankytojas iš pradžių negalvoja apie paskirtis ir funkcijas, nes tiesiog išsižioja iš nuostabos, kaip būdavo vaikystėje išvydus nelauktą ir neregėtą stebuklą. Kitas jautriasielis lankytojas gal net pradės vapėti nerišlių eilių nuotrupomis: „nejau čia Lietuva, kur lietūs lyja?..“ Išties pirmą akimirką pasijunti tarsi patekęs į kitą pasaulį, kitą erdvės dimensiją.
Racionalus ūkiškas brolio lietuvio protas nelinkęs ilgai stebėtis ir aikčioti. Mums rūpi išsiaiškinti ir suprasti, prisijaukinti nepažįstamą erdvę, padaryti sava, nes tik suprantamoje aplinkoje gali jaustis saugiai ir užtikrintai. Architektūrinė mintis slepia paslaptį, ir ją ilgiau neatidėliojant knieti išlukštenti. Mintyse pripažinę Gunaro Kakaro išmonę bei muziejaus rekonstrukcijos projekto autorių architektų Ričardo Krištapavičiaus (penkių bažnyčių projektų autoriaus) ir Andriaus Gudaičio profesinį meistriškumą, pradedame savąją žvalgybą. Mėginame išsiaiškinti, kas slypi anapus pirmojo elipsoido sienų. Pakilę laiptais į „erdvėlaivį“, patenkame į lankytojų adaptacijai skirtąją muziejaus erdvę. Ateityje čia bus galima įsigyti vaizdinės ar kitokios medžiagos, suvenyrų, atsipūsti kavinėje. Daug darbų muziejaus kūrėjai dar turės nuveikti, o svarbiausias iš jų – muziejaus ekspozicijos sukūrimas, kad ji pateisintų unikalią architektūrą.
Spalio 2 d. šioje muziejaus dalyje vyko svarbiausios iškilmės: jų „kaltininkų“ ir kūrėjų prakalbos, valdžios „tėvų“ ir sielų ganytojų kilnūs palinkėjimai, žodžiu, neišvengiama ritualinė ir savaip apeiginė dalis, be kurios nebūtų ir šventės. Negalima pamiršti ir Kūlgrindos, apeigų ir folkloro ansamblio, šventės dalyviams teikusio baltiškosios aplinkos jauseną. Kol pirmojoje kosminėje lėkštėje aidi sveikinimo žodžiai ir palinkėjimai bent trumpam prisiminkime, kaip buvo įgyvendinami kai kurie išties unikalūs architektūriniai ir inžineriniai sprendimai.
Vieniems lemta žvelgti į dangų, skaičiuoti žvaigždes ir mėginti nutverti už uodegos skrendančią kometą, bet kažkam reikėjo drąsiausias vizijas įgyvendinti brėžiniuose, skaičiuoti inžinerines konstrukcijas, atlikti statybos darbus. Išties pasididžiavimo jausmas apima matant Lietuvos architektų, konstruktorių ir statybininkų pastangų vaisių. Kiekvienas, prisidėjęs prie šių darbų, išties labai praturtino savo kūrybinę ar darbinę biografiją.
Kaip kurta skraidanti lėkštė
Architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Andriaus Gudaičio profesionalumą patvirtina ir tai, kad sugebėta maksimaliai išsaugoti iki rekonstrukcijos buvusią Etnokosmologijos muziejaus kompoziciją. Iš pirmojo elipsoidinio erdvėlaivio, kur vyko muziejaus atidarymo po rekonstrukcijos iškilmės, požeminė galerija, atliekanti ir ekspozicinių patalpų funkciją, veda dviejų jau minėtų 40 m aukščio bokštų link. Jie stovi ant aukštokos kalvos ir todėl atrodo dar aukštesni negu yra iš tikrųjų, o juos jungia antrasis elipsoidas. Šios skraidančios lėkštės buvimo vieta įspūdingame aukštyje kelia nuostabą, juolab, kad Lietuvoje tokių architektūrinių ir inžinerinių sprendimų dar neteko matyti.
Šis kosminis „ateivis“ patogiai įsitaisė 40 m aukštyje tarp dviejų bokštų. Elipsoido forma teikia gal kiek apgaulingą nesvarumo įspūdį, nors tai labai materiali iš plieno vamzdžių suvirinta konstrukcija. Elipsoido skersmuo – 18 m, ilgis – 36 m, masė – 60 t. Pirmą kartą Lietuvos statybų istorijoje tokia konstrukcija buvo pakelta į tokį aukštį ir įtvirtinta ant aštuonių iš anksto paruoštų „kojų“ bokštų viršūnėse.
Kaip pavyko įgyvendinti šį sudėtingą inžinerinį uždavinį? Visai neatsitiktinai statybų bendrovės Mitnija darbuotojai parengė ir šventės dalyviams įteikė po kompaktinį diskelį, kuriame pateiktos šios unikalios konstrukcijos kūrimo, kėlimo į bokštus ir montavimo darbų svarbiausių etapų nuotraukos. Elipsoidas buvo gaminamas ant žemės, nes neįmanoma jo konstrukcijas suvirinti dideliame aukštyje. Inžinierius konstruktorius Nikolajus Moškovas elipsoido konstrukciją kūrė remdamasis vien teoriniais skaičiavimais, bandymais patikrinti jos tvirtumo nebuvo galimybės – darbų sąmatoje to nebuvo numatyta. Išvakarėse prieš keliant konstrukciją ant bokštų N. Moškovas sakėsi neužmigęs, ir širdis atlėgo tik tada, kai elipsoidas sėkmingai atsiplėšė nuo žemės ir atsidūrė numatytame aukštyje. Tai buvo ne juokų darbas, prireikė 700 t keliamosios galios krano. Tokio Lietuvoje niekas neturi, prireikė lenkų pagalbos. Mobilųjį keliamąjį kraną Terex EC 700 iš Gdansko atgabeno ir sumontavo Lenkijos įmonė Zuraw Grohmann. Kauno bendrovei Mitnija ši montavimo operacija kainavo 130 tūkst. litų.
Atsidūręs elipsoido viduje ir dar neįprastame aukštyje, jautiesi gana neįprastai – pati aplinka taip nuteikia. Elipsoido kupolas padarytas iš trikampės formos trisluoksnio stiklo paketų. Per stiklą lankytojai žvelgia į apylinkes, tipišką lietuviško kaimo kraštovaizdį. Atsiveria žali miškų toliai, o akys, paklaidžiojusios po žemiškąsias Labanoro apylinkių erdves, ilgiau apsistoja prie senos sodybos, kur rymo medinis namas, jaukus etninio paveldo simbolis, dar išlikęs ten, kur įsitvirtina mūrinukai.
Trylika mėnesių saugojo muziejaus raktą
Iš paukščio skrydžio pasidžiaugę Labanoro girios ir Kulionių kaimo apylinkių jaukuma, grįžkime į pirmąją skraidančią lėkštę, kol ji su visais iškilmės dalyviais nespėjo išskristi į kosminius tolius. Čia jau pats prakalbų įkarštis, o joms toną labai aukšta nata uždavė viso šio architektūrinio ansamblio sumanytojas ir rašinio pradžioje spėtas pacituoti Gunaras Kakaras, save vadinantis „baltų etnokosmopolitu“.
Gražiai pradėtą įgyvendinti idėją taip pat sėkmingai plėtoti palinkėjo Jo Ekscelencija prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, kurio vadovavimo mūsų valstybei metais ši idėja buvo išpuoselėta, brandinta ir pradėta įgyvendinti.
LR ūkio ministras Vytas Navickas priminė, kad šiam projektui – Lietuvos etnokosmologijos muziejaus turistinio komplekso paslaugų plėtra – iš ES Struktūrinių fondų buvo skirta apie 20 mln. litų (iš Ūkio ministerijos administruojamų lėšų), dar 10 mln. litų atseikėta per Kultūros ministeriją iš vyriausybinių programų. Projektas unikalus ir tuo, kad čia susikerta skirtingų ministerijų, skirtingų interesų grupių tikslai, ir juos, pradėtus bendromis jėgomis, reikės toliau įgyvendinti. V. Navickas neabejoja, kad tai bus ne tik vienas įspūdingiausių turistinių objektų Lietuvoje, kultūros centras, bet ir mokslo žmonės turės čia ką veikti. Šis įspūdingas Etnokosmologijos muziejus atsirado ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet Molėtų rajono kaime, atokiame nuo kasdienio gyvenimo šurmulio, ir tai būsianti puiki paskata šiame krašte toliau plėtoti pažintinį turizmą. Pratęsiant ministro mintį, galima tik palinkėti, kad visų Lietuvos mokyklų moksleiviai aplankytų Etnokosmologijos muziejų, nes tos kelios muziejuje praleistos valandos tikriausiai paskatins į daug ką plačiau žvelgti ir vertinti, gal net rinktis profesiją ir gyvenimo kelią.
V. Navickas pabrėžė, kad labai svarbu buvo projektui skirtas lėšas laiku įsisavinti, nes nuo lapkričio 1 d. ES tikrins, kaip Lietuva panaudojo 2004–2006 m. skirtas Struktūrinių fondų lėšas. Tai vienas iš mūsų valstybės įsipareigojimų ES vykdymo rodiklių.
Statybos ir rekonstrukcijos darbus atlikusios UAB Mitnija generalinis direktorius Antanas Gureckis priminė, kad bendrovė šį projektą įgyvendino per metus ir vieną mėnesį. Vadinasi, 13 mėnesių saugojo simbolinį Etnokosmologijos muziejaus raktą, kurį dabar kaip tik buvo geriausia proga įteikti muziejaus direktoriui Gunarui Kakarui.
Kur Laima laimino, Žemyna ir Perkūnas stiprino
Kad Etnokosmologijos muziejus nepatirtų negandų, skleistų naujų idėjų šviesą, statybininkų įteiktą simbolinį raktą ir visus statinius palaimino bei pašventino Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis. Bet prieš tai tarė ganytojišką žodį.
Vyskupas priminė garsiojo raketų kūrėjo Vernerio Brauno mintį, kad žmogaus skridimas į kosmines erdves – tai didžiulis žmonijos laimėjimas, bet tai tėra plyšelis į baugų erdvių didingumą, kuris tik sutvirtina mūsų tikėjimą Sutvėrėjo buvimu. Sunku tokį didingą kosminį „ūkį“ įsivaizduoti be Šeimininko. Buvo prisiminti pirmieji Mėnulyje nusileidę amerikiečių astronautai Neilas Oldenas Armstrongas (Neil Alden Armstrong) ir Edvinas Oldrinas (Edwin Aldrin). Pastarasis grįždamas į Žemę skaitė Šventojo Rašto 8-ąją psalmę, minėjo didingą Visatos Kūrėjo darbą.
Apeigų folklorinis ansamblis Kūlgrinda iš amžių glūdumų mus pasiekusiomis sutartinėmis, dainomis ir šokiais pasistengė nutiesti kelią į archaiškosios baltiškosios kultūros erdves, žemiškųjų ir kosmogoniškų vaizdinių pasaulį, kur visą labą augino Žemyna motulė ir Saulė motinėlė, kur Mėnuo tėvelis visą naktį šviečia, Sietynas brolelis kelią parodo, Žvaigždės sesulės keliu palydi. Prisiminta Laima – kad laimintų, Žemyna ir Perkūnas – kad stiprintų…
Oficialiąją dalį, kaip ir dera, užbaigė tautinės juostos – simbolinės ribos tarp dviejų erdvių – perkirpimas. Juostą vienu metu perkirpo keturi iškilūs vyrai, be kurių pastangų ir šio Etnokosmologijos muziejaus tikriausiai nebūtų – tai prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, Lietuvos kultūros ir ūkio ministrai Jonas Jučas ir Vytas Navickas ir, žinoma, visą šį vyksmą užsukęs dr. Gunaras Kakaras. Nuo šios akimirkos muziejus atviras visiems, jis dirbs ištisą parą – vienintelis toks muziejus pasaulyje.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
