VIVAT AKADEMIA & RAUDONOJI PROFESŪRA

Ištraukos iš autoriaus rašomos knygos

Antanas R. Jankūnas

Pabaiga. Pradžia Nr. 11, 14, 17, 18

Vienos mokslinės konferencijos programoje atsirado Šefuliuko pranešimas apie mokslines mokyklas. Jame buvo deklaruojama, kad fakultete yra dvi mokyklos: jo paties ir Senuliuko. Vad Vadovičius pademonstravo mikrofilmo kadrus, kuriuose buvo apibendrinti visi moksliniai darbai, į kuriuos jis buvo prirašytas. „Apibendrinti“ – pasakyta pernelyg drąsiai, nes neįmanoma apibendrinti visiškai skirtingų dalykų, pavyzdžiui, odontologiją ir geologiją. Jo mokslinės mokyklos kryptį galima pavadinti daugiakrypte, tiksliau tariant, bekrypte, sudaryta iš atsitiktinių, tarpusavyje nesusijusių mokslinių tyrimų, kurie buvo atlikti įvairiose instituto laboratorijose. Prie šių darbų dar buvo pridėti jo katedros kolegų atlikti tyrimai (taip pat aspirantų), kuriuose figūravo Šefuliuko pavardė. Šefuliuko mokslinių darbų sąraše puikuojasi daugiau kaip 300 pozicijų, iš kurių tik mažiau nei 7 proc. priklauso jo plunksnai. Tačiau ir tai nereiškia, kad pastarieji yra jo asmeninio darbo vaisius. Tai vėlgi aspirantų atlikti darbai, tik Šefuliuko savaip apiforminti ir interpretuoti. Čia Šefuliukas išradingumo tikrai nestokoja. Pavyzdžiui, jis pernai atspausdintą aspirantės straipsnį kitais metais anglų kalba atspausdina kitame leidinyje savo vardu. Arba „apibendrinęs“ dviejų aspirantų paskelbtus su juo straipsnius, jis lietuvių ir anglų kalbomis savo vardu atspausdina dviejuose skirtinguose leidiniuose. Kitas mėgstamas Šefuliuko „arkliukas“, tai apžvalginiai ir istoriniai straipsniai mokslinių konferencijų leidiniuose, pavyzdžiui, Lietuvos pramonės plėtotė, Lietuvos pramonės potencialas rinkos ekonomikos sąlygomis ir pan. Ir čia neužmirštama „tiražuoti“ skirtingomis kalbomis, skirtingu laiku ar skirtinguose leidiniuose. Žinoma, ne vien Šefuliukas „kūrė“ mokslinę makulatūrą. Taip elgėsi ir kiti „vedantieji“ mokslininkai bei „mokslo švyturiai“.

Pradėjus demonstruoti Senuliuko „mokyklą“, iš pradžių buvo parodyti keli prieškariniai jo darbai, paskui – keli jo buvusių aspirantų darbai. Toliau – vėl tušti kadrai, galiausiai du kadrai kažkokių darbų ir vėl tušti kadrai. Vad Vadovičius pasiskundė, kad, turbūt, laborantai, rengdami mikrofilmą, bus kažką pripainioję. Tačiau konferencijos svečiams iš Vilniaus buvo sudaryta regimybė, kad Kaune egzistuoja tik viena rimta tos mokslo srities kryptis, jungianti kelių institucijų mokslininkus, kuriems vadovauja Vad Vadovičius. Tokių „mokslinių mokyklų“ Lietuvoje yra dešimtys. Tačiau jos neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su mokykla, nes jų darbai neviršija aspirantų lygmens, o kryptis nenuspėjama.

Šefuliukas žinojo, kad norint prasisprausti į Mokslų akademiją, reikia išeiti į sąjunginį lygį: būtina gauti Tarybų Sąjungos bent vienos „vedančiosios“ įstaigos rekomendaciją. Paprastai kandidatai į akademikus tas rekomendacijas „susikuria“ per asmeninius, korupcinius ryšius. „Vedantieji“ Tarybų Sąjungos mokslininkai kviečiami į Lietuvą būti oponentais ar į mokslines konferencijas, čia jie gausiai vaišinami (kartais su panomis), perkami brangūs „suvenyrai“, jie ir jų šeimos nariai aprūpinami nemokamais kelialapiais į Palangos, Nidos ar Druskininkų poilsio namus, sanatorijas ir panašiai. Be šių, visuotinai priimtų priemonių Šefuliukas Maskvos vadus dar stengėsi apžavėti savo „balerūno“ gebėjimais, sukdamasis apie juos kaip vijurkas ir dėdamasis tai iki koktumo mandagus, tai saldžiai paslaugus. Šie, užmiršę jo pavardę, tarpusavyje vadindavo Šefuliuką „tuo mandagiausiu Sovietų Sąjungos profesoriumi“, žinoma, su tam tikra ironija.

Perpratę Šefuliuko „paslaugumą“ Maskvos bosai netruko juo pasinaudoti.

Daktarines (habilituoto daktaro) disertacijas iš medžiagotyros srities galima buvo ginti tik Maskvoje ir Kaune. Kuo nors bosams neįtinkantis pretendentas, žinodamas, kad Maskvoje bus sužlugdytas, važiuodavo į Kauną. Šefuliukas net neprašytas juos „praversdavo“ katedros posėdyje, be perspektyvų viešai gintis. Nors Maskvai toks scenarijus buvo labai parankus, tačiau rašyti rekomendaciją LTSR mokslų akademijai neskubėjo. Jie suprato, kad Šefuliukui tapus akademiku, nebus kam jų mėšlo kuopti. Juolab kad ir jie patys nepriklausė TSRS mokslų akademijai. Tokiu būdu Šefuliukas-akademikas būtų viršesnis už Maskvos bosus, o to šie jokiu būdu negalėjo leisti.

Mirus uošviui generolui, Šefuliukas gyvenimo ienas pasuko į kitą pusę. Nuo seno rusenęs jo meilės romanėlis su aspirante Gama, peraugo į didelį romaną. Gama buvo ištekėjusi, turėjo vyrą, du vaikus ir amžiumi Šefuliukui tiko į dukras. Žodžiu, tipiškas anekdotinis seno profesoriaus ir jo aspirantės variantas. Kadangi iš uošvio generolo nebeliko jokios naudos, o pakenkti jis taip pat nebegalėjo, Šefuliukas metė žmoną ir dvi dukras, o netrukus ir oficialiai išsiskyrė. Universiteto profkomitetui nedelsdamas padavė pareiškimą kooperatiniam butui gauti, nes jis, neva, yra nuomininkas pas giminaičius (žmoną ir vaikus). Užmiršęs, kaip jis neseniai panašiu atveju kalė prie kryžiaus Docentą, Šefuliukas ir toliau dėjosi moraliniu ir doroviniu katedros autoritetu. Nors niekas jam tos istorijos nepriminė, bet ne vienas piktdžiugiškai šaipėsi. Tačiau Gama skirtis su vyru ir šeima neskubėjo, tad Šefuliuką vedžiojo už nosies tol, kol apgynė disertaciją. Tada be užuolankų, kaip tikra komunistė, užgiedojo, kad seno kuino į jauną eržilą keisti neketina. Šefuliuko vos neištiko infarktas, nes jo protelis niekaip nepajėgė numatyti panašios atomazgos. Jis nesuvokė, kad nuo studijų laikų komjaunimo aktyvistė, vėliau komunistė siekė vieno tikslo – karjeros. Beje, kaip ir jos vyras, pradėjęs fakulteto komjaunimo biuru ir baigęs miesto partijos komitetu.

Fortūnai atsukus nepageidautiną Šefuliukui pusę, nustojo byrėti ordinai, pagyrimo ir garbės raštai, medaliai bei kitos panašios blėkelės, kurios taip glostė jo savimeilę ir kėlė ant šakių menamą autoritetą. Sovietų Sąjunga braškėjo per siūles, ir okupantams bei jų pakalikams jau ne tai rūpėjo. Šefuliukui nebeliko nieko kito kaip pabrukus uodegą grįžti pas žmoną ir vaikus.

Kartais sutinku juos prestižinėse Petrašiūnų kapinėse prižiūrinčius generolo kapą. Galima neabejoti, kad Šefuliukas svajoja būti palaidotas šioje garbingoje vietoje, paskutinį kartą pasinaudojant generolo „protekcija“.

Žlugus Sovietų Sąjungai visi okupacinės valdžios apdovanojimai įgavo lyg ir neigiamą pobūdį. Todėl jais žvanginti kam nors po nosimi tapo nepopuliaru. Priėmus universiteto statutą, ribojantį katedrų vedėjų amžių ir kadencijų skaičių, Šefuliukui teko atsisveikinti su katedros vedėjo kėde. Vėl viską reikėjo pradėti iš naujo, o laiko liko ne tiek jau daug. Šefuliukas visiškai nusiminė ir buvo benuleidžiąs rankas. Tačiau pamatęs, kad naujoji universiteto valdžia nė kiek nesiskiria nuo buvusios sovietmečiu, pradėjo atkusti, pasinaudodamas išbandytais „balerūno“ triukais. Jo pataikūniški „pa“ įtikino naująjį rektoratą, kad Šefuliuku galima pasikliauti įgyvendinant, švelniai tariant, neskaidrius savo planus. Todėl netrukus jis buvo „prastumtas“ į universiteto senatą, jam pavesta vadovauti Tradicijų ir švenčių komitetui. Juk Šefuliukas tvirtai laikėsi įgytų tradicijų ir žinojo, kaip jas perduoti ateinančioms kartoms. Taigi supuvusių ir ydingų tradicijų perimamumas garantuotas. Kitaip tariant, pasikeitus Lietuvos valstybinei santvarkai, bolševizmas nepriklausomos Lietuvos aukštosiose mokyklose (beje, kaip ir kitose sferose) ne tik neišnyko, bet įgavo dar bjauresnę, neobolševizmo grimasą.

Prisirašinėjimo meno srityje visus „perspjovė“ Lietuvos Edisonas. Šefuliukas tikras pigmėjas palyginti su šiuo „proto bokštu“. Tai net ne bokštas, o tikras antikos laikų kolosas. Jis su bendradarbiais parašė 30 monografijų, paskelbė apie 800 mokslinių straipsnių, sukūrė per 2 tūkst. išradimų. Jam vadovaujant apginta daugiau kaip 350 kandidatinių ir daktarinių disertacijų. Nesunku suprasti, kad dar dirbdamas į vystyklus, jis brandino monografijų mokslines tiesas, kurias išklojo ant popieriaus dar pradinėje mokykloje. Vidurinėje mokykloje jis kaip saulėgrąžas gliaudė mokslinius straipsnius. Kurių nespėjo – baigė universitete. Na, o visą likusį gyvenimą skyrė išradimams ir susirašinėjimui su Atradimų bei išradimų komitetu. Juk kiekvienam išradimui reikia parašyti vidutiniškai du atsakymus į Komiteto paneigimus. Be to, apie trečdalis paraiškų ir po ilgo susirašinėjimo nepripažįstamos išradimais. Taigi darbelio – per akis, jeigu nekreiptume dėmesio į aplinkybę, kad savo dvare L. Edisonas turėjo daugiau kaip 300 baudžiauninkų, o į jo sukurtą kandidatinių disertacijų kepyklą plūdo svieto perėjūnai iš visos plačiosios tėvynės sėkmingai „plaudami“ Blogio Imperijos karinio biudžeto milijonus. Šiandien tai galima traktuoti kaip kenkimą okupantams. Panašiai kaip savanoris Maksvytis, apsivogęs degalinėje ir patupdytas į belangę, dabar giriasi, neva, taip jis priešinosi sovietams. Tačiau anuomet, su dievobaiminga pagarba, pusbalsiu buvo teigiamas didžiulis L. Edisono „firmos“ įnašas į socialistinės tėvynės gynybą. Bet sovietams subankrutavus, subyrėjo ir L. Edisono „firma“, nes, pasirodo, ji nesugeba atlikti nei karinių, nei civilinių užsakymų. Korumpuota universiteto, kuriam priklausė ta „firma“, valdžia sėkmingai išparceliavo turtingą „firmos“ materialinę bazę, kuri galėjo ir turėjo būti panaudota aukštos kvalifikacijos specialistams rengti. Taip buvo pasielgta ir su kitomis didelėmis laboratorijomis beveik visose aukštosiose mokyklose. Kas tai, ar bukaprotiškumas, ar atviras kenkimas, ar į valdžią prasispraudė vien vagys?! Tačiau tai jau kita tema ir kitos problemos.