MOKSLASplius.lt

Energetikos problemų sūkuryje (4)

Pabaiga, pradžia Nr. 17


Mokslo Lietuvos pašnekovas – Lietuvos energetikos instituto direktorius prof. habil. dr. Eugenijus UŽPURAS.

Reaktorių aušinti pasyviu energijos pliūpsniu

Energetikos instituto mokslininkai ir inžinieriai dažnai važinėja į tarptautines konferencijas. Ar yra tekę instituto darbuotojams kitų šalių atstovus nustebinti kokia nors „beprotiška“ idėja ar techniniu sprendimu?


Priklauso nuo to, ką vadinsime „beprotiška“ idėja. Mums dažnai tenka dalyvauti įvairiose konferencijose. Štai tarptautinėje atominei energetikai skirtoje konferencijoje mūsų darbuotojas pristatė naują idėją, kaip panaudojant pasyvią energijos pernašą galima aušinti branduolinį reaktorių. Įsivaizduokime, kad kažkokiu būdu, kad ir pasitelkus kondensacijos pliūpsnį, pernešama energija.


Reikėtų suprasti, kad tuo kondensaciniu pliūpsniu perneštoji garų ar vandens masė atauš savaime?


Norint ataušinti reaktorių, reikia iki jo pakelti žemai esantį vandenį. Kai siurblys pumpuoja vandenį kaip energijos nešiklį – tai aktyvus energijos pernašos būdas. O mūsų siūloma kondensacijos pliūpsnių principu veikianti sistema veiktų be siurblio ir jokios išorinės energijos ar žmogaus įsikišimo. Tai kaip tik ir būtų pasyvus energijos pernašos pavyzdys. Tuo atveju patys fizikiniai procesai – kad ir kondensacija – sukelia sąlygas, kai įmanomas vandens siurbimas iš telkinio ir reaktoriaus vėsinimas ar aušinimas juo. Įsivaizduokime, kaip jis „išspjaunamas“ ant elektrinės stogo ir įkaitęs tekėdamas žemyn aušta savaime. Tai ir yra pasyvusis aušinimas nenaudojant kitų priemonių.Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininkas akad. Jurgis Vilemas, lapkričio 20 d. minintis savo garbingą jubiliejų, ir Instituto direktorius prof. habil. dr. Eugenijus Užpuras


Bet tokios aušinimo technologijos Ignalinos AE nenaudoja?


Kol kas nenaudoja jokia atominė elektrinė, tai fundamentinių tyrinėjimų rezultatas. Bet tarptautinėje konferencijoje pristatėme, kad toks pasyvus energijos pernašos būdas galėtų būti taikomas ir naujos kartos branduoliniuose reaktoriuose aušinimui, susidarius tam tikroms sąlygoms. Pavyzdžiui, avarinio aušinimo atvejais.

Toje konferencijoje po minėto pranešimo sulaukėme labai panašaus klausimo: ar tokį aušinimo būdą naudojame Ignalinos AE reaktoriuje? Atsakėme, kad ne. „Matote, tokios idėjos labai gražiai veikia ant popieriaus, o tikrovėje jas „įdarbinti“ daug sunkiau“, – tokį išgirdome klausimo autoriaus komentarą.


Gal tokį aušinimo metodą tinka taikyti ne tik atominėje elektrinėje, bet ir daugeliu kitų atvejų? Juk čia svarbu idėjos perspektyva.


Žinoma, galima taikyti ne vien atominėje, bet ir kitose elektrinėse. Tačiau mes dalyvavome branduolininkų konferencijoje.


Fazinių virsmų reiškiniai kartais gal išties naujai skatina pažvelgti į tradicinius problemų sprendimus.


Taip, energetikoje kondensacija ir garavimas dažniausiai taikomi veiksmingam šilumos perdavimui, tačiau šių procesų galimybės atlikti mechaninį darbą dvifazėje sistemoje dar nėra iki galo išnaudotos.


Tai štai, jeigu į savo pranešimo pavadinimą įkomponuosite fazinio virsmo reiškinio pritaikymą, tai bus daugiau „mokslo“ Energetikos instituto darbuose. Ar nebūna, kad kartais įvaizdis, mokėjimas pateikti senas tiesas yra svarbiau negu pats mokslas? Pasitelkus daugiau fizikų, jie tikrai sugalvotų, kaip institute daromus inžinerinius darbus apvilkti į „mokslinį rūbą“.


Mums svarbu išrutulioti idėją. Kitas etapas – kaip tą idėją „įvilkti“ į metalą, priversti dirbti. Tai ir yra inžinerijos mokslo esmė – idėja turi veikti ne tik ant popieriaus, bet ir realiame gyvenime.


Geriau mažesni, bet daugiau

Ar jau apsispręsta, kiek reaktorių bus statoma Visagino AE?


Kol kas neapsispręsta. Pastačius pirmąjį reaktorių, galima pradėti statyti antrąjį, paskui gal trečiąjį ir t. t. Lietuvos energetinei sistemai būtų parankiau statyti nedidelės galios reaktorius, tegul ir daugiau.


Kokius reaktorius statyti ekonomiškiau?


Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Pastaraisiais metais projektuojami vis didesnės galios reaktoriai, nes tada sumažėja 1 kW įdiegtos galios kaina. Tačiau atsakymas į klausimą, kokios galios reaktorius statyti, priklauso ir nuo energetinės sistemos, kurioje tie reaktoriai dirbs. Didelėje energetinėje sistemoje ekonomiškiau statyti didesnės galios reaktorius, o mažoje energetinėje sistemoje, tokioje kaip Lietuvos ar Baltijos šalių, ekonomiškai patraukliau atrodo nedidelės galios reaktorių statyba, nes paprasčiau galima išspręsti ne tik rezervavimo, bet ir finansavimo klausimus. Vieną reaktorių pastačius jis jau pradeda veikti, duoti energijos – paprasčiau išspręsti lėšų klausimus. Be to, mažus reaktorius galima greičiau ir pigiau pastatyti, mažesnę paskolą paprasčiau gauti iš banko. Tačiau pigiau nereiškia pigu – 1 kW įdiegtos galios kainuoja apie 3 tūkst. eurų. Galima apskaičiuoti, kiek turėtų kainuoti visas projektas.


Bet mes girdime ne apie šimtus milijonų, bet milijardus eurų, kuriuos AE statysianti LEO LT per gerokai pabrangintą elektros kilovatvalandės kainą susirankios iš vartotojų, iš kiekvieno mūsų.


Tai nėra paprastas projektas, todėl negalėčiau pateikti paprasto atsakymo. Reikia būti gerais vadybininkais, finansininkais ir išmanyti branduolinę energetiką. Reikia labai gerai paskirstyti laiką, kad darbuotojai kuo optimaliau atliktų savo darbus. Pagaliau reaktorius ir visą įrangą būtina laiku pagaminti, o įrangą ir įrenginius gamina ne tiek jau daug pasaulio gamyklų. Nėra taip paprasta suderinti visą darbų grandinę, nes norinčiųjų statyti naujas AE pasaulyje daugėja.


Kuriose pasaulio dalyse jaučiamas AE statymo pagyvėjimas?


Kinai pastatė du rusiškus reaktorius, du stato, o keturis patys planuoja statyti netolimoje ateityje. Stato Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Suomija ir kitos šalys. JAV vyriausybė yra pareiškusi: trims pirmiems reaktoriams, kurie artimiausių metu bus statomi šalyje, bus skirta ar ne po 600 mln. dolerių dotacijų. Tai vos ne penktadalis AE statybos kainos.


Vandenilio energetikos centras jau veikia

Su ES struktūrinių fondų parama Lietuvos energetikos institutas tikriausiai sukūrė ne vien tik senų padangų deginimo įrenginį kartu su bendrove „Naujasis kalcitas“?


Turime ir daugiau iš ES struktūrinių fondų finansuojamų darbų. Pirmiausia pradėjome su „minkštaisiais“ projektais: kėlėme darbuotojų kvalifikaciją, rašėme vadovėlius. Pirmasis „minkštasis“ projektas, finansuotas ES struktūrinių fondų lėšomis, buvo iš vandenilio energetikos srities. Tas projektas baigtas, jau minėjau ir prancūzą, kuris mūsų institute apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Tik nepaminėjau disertacijos autoriaus pavardės – tai Emanuelis Virtas (Emanuell Wirth). Minėto „minkštojo“ projekto dalis buvo ir galimybės studijos, kurioje buvo pagrįsta reikiama įranga tyrimams vandenilio energetikos srityje, parengimas.

Neseniai laimėjome kitą Struktūrinių fondų 8 mln. litų vertės projektą, iš kurio 7 mln. litų skirta minėtai įrangai nupirkti. Visa tai mums teikia galimybę dirbti vandenilio energetikos tyrinėjimų ir praktinių darbų srityje. Turėsime jau parengtus darbuotojus, įgysime ir pasaulinio lygio įrangos. Turėsime Vandenilio energetikos centrą, kuris jau įkurtas, oficialiai egzistuoja.


Kiek ši vandenilio energetikos sritis perspektyvi Lietuvos energetikos institutui ir Lietuvai? Suprantu, kad sritis labai perspektyvi, visas pasaulis domisi ir dirba šioje srityje, bet kiek mums pagal kišenę užsiimti šiais gana sudėtingais darbais?


Lietuvos mokslininkai dirbs kartu su pasauliu, nes esame to pasaulio dalis. Mes ne „lietuvišką“ vandenilį kursime, todėl mums svarbu bendradarbiauti. Proveržis įmanomas tik tada, kai yra parengti darbuotojai ir turime reikiamos aparatūros.


Baltijos bangos per menkos

Suprantu, kad energija iš niekur neatsiranda, gali tik pereiti iš vieno būvio į kitą. Panašiai ir pinigai: vaikšto iš vienos vietos į kitą. Be pėdsako nedingsta.


Apie bankus ir pinigus man kalbėti sunkiau, o energijos net ir aplink mus yra daug, mes siekiame ją paimti ir tikslingai panaudoti. Tai didelio išmanymo reikalaujantis darbas, ne mažesnio išmanymo, kaip bankininkystė ar bet kuri kita gyvenimo sritis. Tam nauji tyrinėjimai ir nauja įranga mums ir reikalinga: energiją tenka imti vis iš kitų šaltinių, šiuo atveju iš vandenilio. Jeigu dujų ar naftos turėtume į valias, nereikėtų ir vargti. Dujomis varomą elektrinę – labai paprastą ir beveik neteršiančią oro – galima pastatyti per trejus metus. Panašiai galima pasakyti apie hidroenergetiką: jeigu turėtume pakankamai vandens energijos ir laisvų žemės plotų, galėtume statyti hidroelektrines. Problema ta, kad turime per mažai tam tinkamų vandeningų upių ir nepakankamai žemės plotų.


Bet štai Baltijos jūra banguoja, o Lietuvos energetikos institutas kažkodėl netyrinėja tų bangų energijos panaudojimo galimybių.


Netyrinėjame todėl, kad Baltijos jūros bangos energijai, kuri būtų naudojama bent jau vietinėms reikmėms patenkinti, yra per menkos.


Poilsiautojai skundžiasi, kad jūra pernelyg banguota, o Jūs teigiate, kad bangos per menkos.


Net ir naudojant vandenyno bangas, energijos gamybai iškyla nemažai techninių, bet pirmiausiai ekonominių problemų. Taip, jūros ir vandenynų bangos – tai atsinaujinančiosios energijos šaltiniai, pasaulis ties šia problematika dirba, bet Lietuvos energetikos institutas kol kas susilaiko. Iš tiesų toli gražu ne visose energetikos srityse darbuojamės, bet ir tai iš kai kurių veikėjų sulaukiame kritikos, kad per plačiai dirbame: tyrinėjame branduolinę, vandenilio energetiką, degimo procesus.


Alternatyvioji energetika dar ne prioritetas

Kokią vietą Lietuvos energetikos instituto darbų problematikoje užima alternatyvioji energetika?


Mūsų darbai šioje srityje labiausiai yra susiję su ekonominiais, aplinkosauginiais ir techniniais-ekonominiais energijos gamybos Lietuvoje vertinimais iš alternatyvių energijos šaltinių. Atsinaujinančios energetikos sritimi institutas užsiiminėjo ne per daugiausia, šioje srityje vykdome vėjo energetikos ir hidroenergetikos tyrimus. Kiti atsinaujinančios energetikos šaltiniai, pavyzdžiui, saulės energetikos dalykai, tebelieka mažai tyrinėjami.


O juk Lietuvoje bus gaminami saulės elementai.


Tuo užsiims akcinės bendrovės, bet Lietuvos energetikos institutas nėra gamybinė organizacija. Sukurti naujus saulės kolektorius, daug veiksmingesnius už esamus, nėra paprasta. Pirmiausia reikia labai galingos ir brangios aparatūros. Mes jos neturime. Institutas telkia jėgas į tas sritis, kur jaučiamės esą stipresni ir kuriose turime pakankamai kvalifikuotų darbuotojų. Branduolinės energetikos sauga, branduolinių atliekų tvarkymo, AE išvedimo iš eksploatacijos darbai, energetinės ekonomikos dalykai – tai mūsų instituto veiklos prioritetai. Kitose veiklos srityse dirbame mažiau.


Saulės elementų kūrimas ir vandenilio energetika – ar čia nesama tam tikro darbų panašumo?


Šios sritys siejasi, nes grindžiamos medžiagotyros tyrinėjimais. Tai naujų medžiagų kūrimo ir taikymo sritys. Į Vandenilio energetikos centrą ateinanti nauja aparatūra yra universali, tinka įvairiems medžiagotyros darbams, galėtų praversti kuriant ir tobulinant naujus saulės elementus ir kolektorius. Bet ir taip yra, kas Lietuvoje tuos darbus daro: tai Puslaidininkių fizikos instituto mokslininkai, taip pat kai kurie nuo minėto instituto atsiskyrę darbuotojai, pavyzdžiui, prof. Algirdas Jonas Galdikas, kuris dirba saulės energetikos srityje, kuria naujus prietaisus. Mes bendradarbiaujame su prof. A. J. Galdiku.


Pasaulis mums atviras

Dažnai minite įmones, institucijas ir konkrečius asmenis, su kuriais bendradarbiaujate. Kiek Lietuvos energetikos institutui šiandien svarbus bendradarbiavimas su kitomis institucijomis?


Paminėjau labai mažai partnerių, su kuriais mums tenka bendradarbiauti. Dirbame ne tik su lietuviais, bet ir su prancūzais, vokiečiais, amerikiečiais, japonais, švedais ir kt. Svarbiausia, kad bendradarbiaudami mūsų darbuotojai įgyja naujų žinių, yra mokomi dirbti su šiuolaikine moksline aparatūra, įsisavina vakarietišką tyrimų metodologiją, pavyzdžiui, branduolinės saugos vertinimo metodus. Partneriai mums perdavė skaičiavimų programas, skaičiavimų įvertinimo kodus. Juos įvaldėme ir sėkmingai dirbame. Kodėl švedai šiandien mus kviečiasi jiems atlikti branduolinių jėgainių saugos įvertinimo darbus? Jie žino, kad turime ir naudojame tą pačią AE saugos vertinimo metodologiją, tuos pačius skaičiavimų įrankius, kuriais ir jie patys naudojasi. Mūsų paslaugos šiek tiek pigesnės, o mūsų specialistų kvalifikacija tokia pat aukšta, kaip ir jų specialistų. Be to, labai svarbu diversifikacija: vieni apskaičiuoja, padaro ataskaitą, o kiti nepriklausomi ekspertai atlieka ekspertizę. Švedai tokiai ekspertizei pasitelkė ne savo tautiečius, ne amerikiečius, ne vokiečius, bet lietuvius. Vadinasi, mumis pasitiki. Aišku, iš tų darbų taip pat turime galimybę užsidirbti.


Žodį kitą prašome pasakyti apie galimybes, kurias suteikiate Jūsų vadovaujamo instituto jauniems darbuotojams.


Kartą mus pamokė vienas amerikietis. Kai mūsiškis darbuotojas parodė į savo darbo vietą ir pasakė: „Čia aš sėdžiu“, svečias replikavo: „Sėdite? Kaip jums gerai. Mes tai savo darbo vietoje dirbame.“

Tai štai darbą dirbti visiems mūsų darbuotojams ir jauniems, ir vyresniems institute sukurtos tikrai geros sąlygos ir maloni aplinka. Nuolatinė darbo vieta – institutas, bet sudarome geras galimybes jiems išvažiuoti ir į kitas šalis. Ir ne vien į konferencijas, bet ir ilgesniam laukui, pavyzdžiui, pusei metų, pasitobulinti geriausiuose pasaulio mokslo centruose.


Ar dažni atvejai, kai išvykusieji pasitobulinti negrįžta, nes gauna geresnį pasiūlymą?


Mūsų darbuotojai visam laikui į kitus mokslo centrus išvažiuoja nedažnai, bet pasitaiko. Vienas toks atvejis buvo ir mano vadovaujamoje laboratorijoje. Evaldas Bubelis laimėjo konkursą į Paulo Šererio (Paul Scherrer) institutą Šveicarijoje. Tai šiuo metu bene geriausias tyrimų centras Europoje. Po trejų metų E. Bubelis susirado darbą Vokietijoje ir iki šiol ten dirba.

Kiek kitoks buvo Vyčio Kopustinsko atvejis, jis taip pat dirbo mano vadovaujamoje laboratorijoje. 2002 m. jis išvažiavo į Olandiją, Europos Komisijos Jungtinių Tyrimų Centro Energetikos institutą Peteno mieste. Gavo labai gerą atlyginimą, nelabai brangiai mokėjo už butą, gyveno ant jūros kranto kurortinėje vietovėje. Dirbo tikimybinės rizikos saugos analizės grupėje. Panašius darbus ir mes atliekame, bet olandų institute yra eksperimentinis branduolinis reaktorius, kokio mes neturime. Bet daugiau dvejų metų mūsiškis ten neišbuvo. Mat dirbdamas Kaune galėdavo vykti į visas norimas mokslines konferencijas, o Petene turėjo vykti į tas, į kurias siųsdavo viršininkai. Pajuto, kad demokratijos ten ne per daugiausia. Dabar VDU vadovauja Matematikos ir statistikos katedrai.

Man pačiam užsienio mokslo centruose teko praleisti bene pusantrų metų, daugiausiai teko dirbti Vokietijoje GRS (Branduolinių reaktorių draugijoje) ir Pizos universitete. Kiti darbuotojai taip pat turi panašias galimybes, ir tai yra didelis mūsų instituto privalumas. Pasaulis mums tikrai atviras.

Štai kad ir bendradarbiavimas su švedais. Jie mus mokė, už mūsų mokslą mokėjo pinigus, bet dabar gali mūsų darbuotojus pasitelkti taip pat svarbiems darbams. Arba štai kompanija Westinghouse Electric, kuriai mes talkinome kuriant naują branduolinį reaktorių. Joje nebuvo kam atlikti išorinių įvykių analizės, todėl mes buvome pasitelkti. Reikia išmanyti tikimybinės saugos analizės, avarijų analizės, struktūrinės mechanikos dalykus. Pramoninė bendrovė tokių sričių specialistų neturi. Tuos darbus dirbdami nieko neuždirbome, bet užtat mūsų kompetencija auga.


Institutas išliks bet kuriuo atveju

Kurias Lietuvos energetikos instituto laboratorijas išskirtumėte kaip stipriausias?


Stiprių laboratorijų yra daug, o reikalingos visos, kurias turime. Labai stipri Branduolinių įrenginių saugos laboratorija (vadovas dr. Sigitas Rimkevičius), Branduolinės inžinerijos problemų laboratorija (vadovas prof. habil. dr. Povilas Poškas), Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorija (prof. habil. dr. Vaclovas Miškinis), pastaroji rengia visus Energetikos strategijos pagrindus, atlieka ir kitus ekonominius skaičiavimus LR Ūkio ministerijai ir Vyriausybei. Dar nė žodžio nesame pasakę apie Šiluminių įrengimų tyrimo ir bandymų laboratoriją, kuriai vadovauja habil. dr. Antanas Pedišius. Ši laboratorija užsiima metrologiniais dalykais, institute turime keturis valstybinius etalonus. Tai dujų tūrio ir debito, dujų srauto greičio, vandens tūrio ir debito bei naftos produktų tūrio matavimo etalonai. Taip pat išskirčiau Hidrologijos laboratoriją (vadovas prof. habil. dr. Brunonas Gailiušis) ir, žinoma, Degimo procesų laboratoriją, kuriai vadovauja prof. habil. dr. Anupras Šlančiauskas.

Vienos laboratorijos glaudžiau bendradarbiauja su ūkio subjektais, kitos labiau reiškiasi fundamentinių mokslo darbų srityje. Sveikintina ir tai, jei kuri laboratorija įneša daugiau lėšų į bendrą instituto biudžetą. Kai turime daugiau lėšų, galime dažniau išleisti savo darbuotojus į mokslines konferencijas, įsigyti modernios mokslinės aparatūros, inicijuoti naujus projektus, už kuriuos pradiniame darbų etape tenka mokėti ir mums patiems. Tačiau dažnai tik taip galime vėliau gauti naujų užsakymų iš pramonės įmonių ar privačių bendrovių. O finansinė instituto laisvė mums padeda išlaikyti perspektyvų jaunimą. Kai kurie jauni mokslininkai, padirbėję užsienyje, pareiškia norą grįžti į mūsų institutą, kur jaučia geras tobulėjimo galimybes. Apie tai jau esame kalbėję.


Kokią matote Lietuvos energetikos instituto ateitį?


Neabejoju, kad institutas išliks, jeigu ne vienu, tai kitu pavidalu, nes jis reikalingas Lietuvai. Nebūtinai turi išlikti valstybinis. Panašus, kiek didesnis Branduolinės fizikos institutas veikia Ržeze netoli Prahos Čekijoje. Buvo valstybinis institutas, bet valstybėje vykstant politiniams ir ekonominio gyvenimo pokyčiams, vis mažiau lėšų skiriant instituto darbams ir branduolinio reaktoriaus išlaikymui, buvo įkurta akcinė bendrovė, kurios akcijos priklauso valstybei, vietinei valdžiai ir energetikos bendrovėms. Dabar to instituto finansiniai reikalai kasmet gerėja.

Arba štai lenkai. Jie turi du mokslinio tyrimo reikalams naudojamus branduolinius reaktorius. Lenkijos atominės energetikos institute reaktorius Ieva 1 MW galios ir Marija – 10 MW galios. Bet lenkai atominės elektrinės taip ir nepasistatė, nors buvo pradėję. Apie 2020 m. lenkai žada pradėti savo AE statybą. Manau, kad tai viena iš priežasčių, dėl kurios lenkai siekia prisidėti prie naujosios Visagino AE statybos – nori įgyti tokios statybos patirties, o paskui imsis savo AE statybos.


Gyvename ne Aristotelio laikais

Mūsų laikų mokslo ypatumas tas, kad net ir geriausiems mokslininkams gana sunku pelnyti platesnį tarptautinį pripažinimą. Vargu ar kas abejoja Lietuvos energetikos instituto reikšme mūsų valstybei, jame dirbančių mokslininkų kompetencija, bet ar daug asmenybių tampa pasaulyje pripažintais vienos ar kitos mokslo krypties autoritetais? Matyt, keičiasi mokslo pobūdis, kai vis daugiau lemia kolektyvinės pastangos, o ne pavienio autoriteto moksliniai laimėjimai.


Esu komandinio darbo šalininkas, inžineriniame moksle vienas nieko nepasieksi. Tačiau moksle nebūna rimtų pasiekimų be asmenybių, tikrų mokslo lyderių. Iš mūsų instituto į tarptautinio mokslo erdvę yra išėję akad. Algirdas Žukauskas ir akad. Kazimieras Ragulskis.


Šių žymių mokslininkų didžiausi laimėjimai yra susiję su senosios santvarkos mokslu, kai mokslininkų veikla bei mokslininko statusas valstybėje ir visuomenėje buvo ypač vertinami. O Jūsų prisimintasis Lietuvos savitos vibrotechnikos mokslinės mokyklos kūrėjas prof. K. Ragulskis tuometiniame institute (1956 m. buvo vadinamas Energetikos ir elektronikos institutu, nuo 1967 m. – Fizikinių-techninių energetikos problemų institutu) valdžios ne visada buvo toleruojamas, veikiau glostomas prieš plauką.


Baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą K. Ragulskis atėjo dirbti į mūsų institutą, sukūrė savo laboratoriją ir pirmasis institute apsigynė tų laikų mokslo daktaro disertaciją. Galimas daiktas, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nesiklostė talentingo jauno mokslininko santykiai su instituto vadovybe. Apie tai rašoma knygoje Akademikas Kazimieras Ragulskis ir jo mokslo mokykla. Dėl to K. Ragulskis perėjo dirbti į Kauno politechnikos institutą, kur vėliau įkūrė garsų mokslo centrą Vibrotechnika. Kadangi savo kaip mokslininko kelią jis pradėjo mūsų institute, tai 2006 m. minint instituto 50-metį mes akad. K. Ragulskį apdovanojome savo instituto aukso medaliu. Taip pagerbtas akademikas buvo labai patenkintas.

Atsakau į man užduotą klausimą dėl kolektyvų ir pavienių mokslo autoritetų. Inžinerijos moksluose prie eksperimentinio parengimo, paties eksperimento ir visų susijusių darbų triūsia ištisi moksliniai kolektyvai. Tačiau dabar vienas žmogus beveik niekur nedirba. Vienas daug nepadarysi, ypač inžinerinio mokslo srityje. Reikia eksperimentuoti, neapsieisime be teorijos ir skaičiavimų, tad vienas žmogus, kad ir talentingiausias, tiesiog fiziškai neįstengs padaryti to, ko iš jo reikalauja sprendžiama problema. Vis dėlto moksle be lyderių apsieiti negalime, aplink lyderį buriasi sekėjai ir mokiniai – taip buvo ir išlieka. Jeigu lyderis nepaskirstytų darbų, neorganizuotų veiklos, tai vienas varytų į rytus, kitas – į vakarus, o trečias gal į Mėnulį žiopsotų.

Labai svarbu iškelti idėją ir ją įgyvendinti, o tam jau reikia eksperimentų ir daugybės skaičiavimų, saugos pagrindimo, o ką jau kalbėti apie įrangos pagaminimą. Gyvename ne Aristotelio laikais, todėl eksperimentą atlikti ir jo duomenis apdoroti prireikia didžiulių pastangų. Reikia siekti, kad net, atrodytų, skirtingose kryptyse dirbami darbai galop atvestų prie baigtinio produkto.


Kaip mūsų laikais reikėtų suprasti mokslinę mokyklą, kada esama prasmės apie tokią mokyklą kalbėti?


Pirmiausia reikia apibrėžti, ką vadinsime moksline mokykla. Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas yra apibrėžęs: mokslinė mokykla yra tada, kai trys mokslinio vadovo mokiniai apsigina habilitacijos darbus. Jeigu vertintume tik pagal kiekybinį rodiklį, Lietuvos energetikos institute yra ne viena mokslinė mokykla. Man pačiam yra tekę vadovauti daugiau kaip trims būsimiems habilituotiems daktarams.


Gal teisingiau būtų remtis ne vien skaitiniais rodikliais, bet krypties formavimo moksle kriterijumi? Ir ne buhalteris turėtų konstatuoti sąlygos išpildymą, bet mokslinė tos srities bendrija?


Galimas dalykas. Štai kad ir RBMK reaktorių sauga. Mūsų Lietuvos energetikos instituto mokslininkai dirba taip, kad pats N. Doležalio mokslinis tiriamasis ir konstrukcinis energotechnologijų (NIKIET) institutas, kuris kūrė tuos reaktorius, daug ko iš mūsų mokosi. Neseniai vieno Europos Sąjungos finansuojamo projekto metu dvejus metus to instituto darbuotojus mokėme, kaip reikia daryti RBMK reaktorių sunkių avarijų analizę.


Šis faktas gana iškalbingai byloja apie šiandieninio Lietuvos energetikos instituto laboratorijų ir darbuotojų kompetencijas, jų atliekamų darbų svarbą ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Dėkoju, Jums už „Mokslo Lietuvai“ skirtą laiką ir išsamius atsakymus. Jums neprieštaraujant atskirų laboratorijų darbus ateityje aptarsime su jų vadovais.


Aptarti tikrai yra ką, būtų gerai, kad skaitytojai geriau įsivaizduotų Lietuvos energetikos institute atliekamą darbų svarbą.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



 
Nuotraukoje:
Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininkas akad. Jurgis Vilemas, lapkričio 20 d. minintis savo garbingą jubiliejų, ir Instituto direktorius prof. habil. dr. Eugenijus Užpuras