Likimo dovana

Pranas Matijošius suprato, kad tai ne šlamštas, kurio lemtis – su kitomis šiukšlėmis keliauti į sąvartyną, todėl visus tuos laiškus, atvirlaiškius ir kitus popierius surinko ir nusivežė į savo namus. Juose su popieriais susipažino atidžiau. Aišku, pirmiausiai įsidėmėjo laiškų adresatą Martyną Jankų. Pono Prano vyresnioji duktė Laura, kolegijos studentė, panaršė po internetą, rado Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose svetainę, kurioje tarp šio muziejaus steigimo iniciatorių pamatė tris pavardes: dailininkės Evės Labutytės, žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus ir Domo Kauno. Kauniečių akys užkliuvo už pastarosios. Universiteto profesoriaus telefoną susirasti jau nebuvo sunku, ir štai Pranas Matijošius praneša Domui Kaunui apie radinį.

Profesorius iš pradžių nepatikėjo šiuo pasakojimu, nes žinojo Martyno Jankaus archyvo istoriją. Atrodė visiškai neįtikėtina, kad bent maža to archyvo dalis kone po šimto metų galėtų būti aptikta seno namo palėpėje. P. Matijošius pažadėjo tą patį vakarą, kai tik grįš dukros, bent kelis rastųjų laiškų nuskenuoti ir atsiųsti į Domo Kauno kompiuterį.

Ir tikrai atsiuntė. Vėlai vakare įsijungęs kompiuterį profesorius išvydo širdį privertusias suvirpėti pavardes – Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Petras Vileišis, Kristupas Voska ir kitas. Profesorius nedelsdamas paskambino Petrui Matijošiui ir pažadėjo rytoj pat atvažiuoti į Kauną. Bet šis paprašė neskubėti, nes radinį išvežęs į savo namuką kaime ir ten palikęs. Žodžiu, pirma iš kaimo atveš, tada paskambinsiąs, ir profesorius galės atvažiuoti.

Praėjo savaitė, antra – jokio skambučio iš Kauno. Domas Kaunas ne juokais susirūpino, ir jį galima suprasti. Pagaliau ir trečią savaitę tas ilgai lauktas skambutis nesuskambėjo. Tik ketvirtą savaitę suskambo išganingas telefonas: Pranas Matijošius pranešė, kad buvo kažkokiais reikalais užsiėmęs, bet dabar jie sutvarkyti, radinį jau atsivežęs į Kauną.

Galima įsivaizduoti, kokia virpančia širdimi Domas Kaunas vyko į susitikimą Kaune – tarytum į pasimatymą su Martynu Jankumi, o gal ir pačiu daktaru Jonu Basanavičiumi. Pranas Matijošius svečią sutiko sutartoje vietoje, nusivežė į savo namus. Atnešė didoką kartoninę dėžę – panašiose parduodami moteriški batai, bet dabar dėžėje gulėjo kitoks lobis. D. Kaunas išsitraukė atvežtas parankines tyrimo priemones, lupą ir kitas, pradėjo išankstinę rastųjų laiškų ir atvirukų peržiūrą. Tam prireikė ne vienos valandos. Dėžėje gulėjo apie 100–150, o gal ir kiek daugiau korespondencijos vienetų.

Išvada buvo akivaizdi: tai neabejotinai Aušros ir Varpo – svarbiausių lietuvių tautos atgimimo laikraščių – archyvo dalis. Aušros pirmasis redaktorius, svarbiausias ideologas ir kūrėjas buvo daktaras Jonas Basanavičius, o Varpą įkūrė ir jam iki mirties vadovavo Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. – 1899 m. lapkričio 16 d.). Šiais metais minime Tautiškos giesmės autoriaus 150-ąsias gimimo metines, kaip ir Martyno Jankaus. Tame archyve buvo ir kitų asmenų, po 1890 m. rašytų daugiausia draudžiamos lietuviškos spaudos platintojų, Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų laiškų.

Daug nekomentuodamas D. Kaunas paklausė šio archyvo radėjo, ką jis su šiuo radiniu žada daryti, ar sutiktų parduoti. Šis sutiko. Beliko nuvažiuoti prie namo D. Poškos g. Nr. 5, kur atsitiktinumo dėka liūdno likimo išvengė Martyno Jankaus ilgai saugota Aušros ir Varpo laikų archyvo dalis ir kai ko paklausinėti čionykščių liudininkų.

Kas žinoma apie Martyno Jankaus archyvą

Tyrinėtojams dar bus dėl ko pasukti galvas. Pirmiausia dėl to, kaip išvis į šį gyvenamąjį namą Kaune galėjo patekti tokia archyvinė medžiaga. Domas Kaunas kuria savo tos istorijos versiją.

M. Jankaus archyvas minimas daugelio asmenų prisiminimuose ir amžininkų laiškuose. Laikui bėgant, tie duomenys pateko į kitus archyvus, taip pat minimi ne viename spausdintiniame šaltinyje. Kaip žinia, Aušros, o dalis ir Varpo pradžios laikų archyvo buvo saugoma Bitėnuose, Mažosios Lietuvos leidėjo, spaustuvininko ir knygininko viename asmenyje M. Jankaus namuose. Pirmojo pasaulinio karo metais traukdamasi Rusijos kariuomenė iš Rytų Prūsijos deportavo apie 11 tūkst. vietos gyventojų. Tarp jų buvo ir Martynas Jankus su nusenusiu tėvu ir penkiais vaikais. Jo žmona mirė dar iki prasidedant karui. Namuose likusią archyvinę medžiagą ir neparduotų knygų atsargas išsaugojo ūkį prižiūrėję giminės – Bitėnuose gyveno pasiturinti anksti mirusio brolio sūnaus šeima.

Aušrą redagavo Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas ir kiti, bet jiems rašyti laiškai ėjo Martyno Jankaus adresu į Bitėnus, nes Jankus buvo Vokietijos pilietis, o dauguma kitų prie Aušros leidybos prisidėjusių lietuvių buvo, šiandien pasakytume – nelegalai. M. Jankus ir pats buvo kai kurių laikraščių leidėjas, jo vardu ateidavo laiškai, taip pat iš knygnešių. Ilgainiui susidarė didelis archyvas, svėręs kelis centnerius. Pats M. Jankus yra minėjęs, kad jo archyvą sudaro daugiau kaip 10 centnerių rankraščių. Vis dėlto, net jeigu tai ir perdėtas skaičius, vis viena galima neabejoti, kad archyvas buvo didelis ir labai vertingas. D. Kauno žodžiais, M. Jankus saugojo ir dalį J. Basanavičiaus archyvo, esą laikinai palikto jo prašymu. Kai XX a. pradžioje J. Basanavičius pradėjo rūpintis susigrąžinti savo rankraščius, M. Jankus užsispyrė ir jo neatidavė. Užsiplieskusi diskusija persimetė net į laikraščius. Basanavičiaus ir Jankaus straipsniuose ir susirašinėjime vienas kitam pasakyta daug ne itin malonių žodžių, santykiai tarp abiejų asmenų atšalo ir neatšilo net iki Basanavičiaus mirties 1927 m.

Kai M. Jankus po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Bitėnus, išvydo apgriautus namus ir suniokotą ūkį. Reikėjo kurtis kone iš naujo, bet iš ko? 1921 m. jis staiga laikraštyje Prūsų lietuvių balsas pareiškė, kad ketina parduoti savo archyvą ir pakvietė jį įsigyti tuos, kam tai įdomu. Tačiau tada sandėris neįvyko. Laikai buvo sunkūs, norinčiųjų pirkti neatsirado.

Tačiau šios žinios nepraleido neseniai įkurto Lietuvos universiteto iniciatoriai. Į Bitėnus 1924 m. atvažiavo Juozas Tumas-Vaižgantas, kalbino ir užsirašinėjo M. Jankaus prisiminimus. Rašytojas ir docentas viename asmenyje Humanitariniame fakultete studentams dėstė lietuviškos spaudos draudžiamojo laikotarpio literatūrą, tad jam tos žinios buvo aukso vertės. Auksaburnis Vaižgantas nesunkiai įkalbėjo archyvą padovanoti, ir taip rankraščiai atsidūrė universitete.

Kaip auditorijai teigė Domas Kaunas, Jankaus sprendimas parduoti savo archyvą buvo kilęs dar prieš karą. Mat, kai po spaudos draudimo panaikinimo M. Jankus spaustuvę iš Bitėnų perkėlė į Klaipėdą, jo materialinė būklė buvo prasta, ir jis 1910 m. rašė dr. Jurgiui Šlapeliui į Vilnių, siūlydamas pirkti Aušros ir Varpo archyvą už 1 tūkst. rublių. Prašomi pinigai pasirodė per dideli, derybos užgeso.

Grįžkime prie atskilusios Jankaus archyvo dalies, kuri keistu būdu pateko į D. Poškos gatvę Kaune. Matyt, J. Tumo-Vaižganto pastangomis ne visas Jankaus archyvas atvežtas į Kauno universitetą. Taip spręsti skatina ir toks D. Kauno prisimintas faktas. Vyresnioji M. Jankaus duktė Elzė Jankutė 1926 m. Vaižgantui atsiuntė papildomas keturias skrynias su knygomis, periodiniais leidiniais ir rankraščiais. Vadinasi, Vaižgantui tikrai iš pirmo sykio nepavyko visko išsivežti.

Kad atskiros archyvo dalys atplyšdavo nuo pagrindinio „kamieno“, mums rodo ir tokie žinomi atsitikimai. 1904 m. į Bitėnus pas M. Jankų atvyksta Vincas Mickevičius-Kapsukas, tuo metu socialdemokratas, didelis Vinco Kudirkos gerbėjas, neatsitiktinai savo slapyvardžiu – Kapsukas – pasirinkęs mažybinę V. Kudirkos slapyvardžio Kapsas formą. Tuo laiku Kapsuko pažiūroms apibūdinti tiktų sąvoka – tautinės pakraipos socialdemokratas. Neatsitiktinai po 1917 m. bolševikinio perversmo jam teko ankstyvąsias savo pažiūras griežtai pervertinti ir pasmerkti kaip nesuderinamas su sovietine ideologija. Gyvendamas pas M. Jankų, V. Mickevičius-Kapsukas redagavo savo leidžiamą socialdemokratų laikraštį Draugas ir pripuolamai studijavo Aušros ir kitų laikraščių archyvą. Vėliau, pabėgęs į sovietinę Maskvą, jis savo atsiminimuose prisipažino „eksproprijavęs“ Martyną Jankų. Išvertus iš bolševikams įprasto žargono, paprasčiausiai išvogęs dalį archyvo, nors M. Jankus kažką įtaręs ir gana akylai jį saugojęs. Išgabento archyvo fragmentus Kapsukas 1924 m. spausdino komunistinėje Kibirkštyje siekdamas aiškaus tikslo – sukompromituoti lietuviškąją buržuaziją. Tarp tų „buržujų“ buvo 25 metus toli nuo tėvynės gyvenęs J. Basanavičius, jau miręs varpininkas Vincas Kudirka, Aušros redaktorius Jurgis Mikšas, vienas iš jos steigėjų Martynas Šernius ir kai kurie kiti Lietuvos patriotai.

Domas Kaunas prisiminė ir JAV atsidūrusią M. Jankaus archyvo dalį. Jurgis Šaulys buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, varpininkas, filosofijos daktaras, bet tai jam nesutrukdė pasielgti su M. Jankaus archyvu ne ką geriau kaip Kapsukui. Ir metai sutapo: Šaulys taip pat lankėsi Bitėnuose 1904 m. ir taip pat kažką „eksproprijavo“ iš Jankaus archyvo, tik liberalų žodyne ta sąvoka buvo kitaip vadinama. Kai Šaulys emigravo į Ameriką, išsivežė ir Jankaus archyvo dalį. Jame atsidūrė ir kai kurie Vydūno laiškai. Belieka guostis nebent tuo, kad ši archyvo dalis sutvarkyta ir prieinama tyrinėtojams.

Knygnešio pėdsakas teikė viltį

Kas XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais gyveno D. Poškos g. name Kaune, kur aptikta dalis Jankaus archyvo? Pranas Matijošius, o ir paklausinėta jo teta priminė, kad prieš kurį laiką Kauno spaudoje buvo skelbtas straipsnis knygnešio dienos proga. Viena moteris pasakojo, o ir laikraštis kaip patvirtinimą įdėjo to paties namo nuotrauką: girdi jame gyvenęs atsiminimų autorės senelis knygnešys… Domui Kaunui tai jau siūlo galas, kurį tempiant galima išeiti į jam reikalingus šiai temai tirti asmenis. Jeigu knygnešys, tai veikiausiai buvo pažįstamas su M. Jankumi, gal net lankėsi Bitėnuose. Juk J. Tumas-Vaižgantas rašė, kad per Martyno Jankaus rankas perėjo kone visi Lietuvos knygnešiai. O jei taip, tai gal šis kol kas dar nežinomas knygnešys, susijęs su namu D. Poškos g. Nr. 5, galėjo pirkti (ar kitu būdu įgyti) dalį Jankaus archyvo, kuris, kaip jau matėme, turėjo savybę „prilipti“ prie kai kurių asmenų rankų. Kad ir kaip ten būtų, galėjo tas knygnešys dalį archyvo į Kauną atsivežti ir saugoti, vėliau, pasikeitus aplinkybėms, paslėpti.

Visa tai kol kas buvo tik spėlionės, nes pirmiausia reikėjo timptelėti už siūlo galo – kad išvestų į to knygnešio pavardę. D. Kaunas kreipėsi pagalbos į dr. Nijolę Lietuvininkaitę, Kauno technologijos universiteto bibliotekos darbuotoją. Archyvų, senųjų knygų ir Kauno praeities žinovei daug laiko netruko atrasti tą straipsnį. Pakako dienos, ir buvo aptiktas Kauno tiesoje 1989 m. kovo 11 d. išspausdintas straipsnis apie tokią didelę svarbą staiga įgijusį namą D. Poškos gatvėje. Straipsnio autorė – Elena Šeškevičienė, prisimintojo knygnešio vaikaitė. Straipsnį puošė ir pastato nuotrauka, įtvirtinusi tuometinį jo vaizdą, kuris šiandien po perstatymo visiškai pakitęs.

Domui Kaunui pavyko išsiaiškinti, kur dabar gyvena Elena Šeškevičienė, net sužinojo, kada jos gimimo diena, nupirko didelę puokštę rožių, saldainių dėžę ir nuvyko sveikinti knygnešio vaikaitės. Duris atidarė garbingo amžiaus moteris, su kuria D. Kaunas turėjo malonumo pabendrauti jam rūpimomis temomis. Gydytoja E. Šeškevičienė išsaugojusi puikią atmintį, prisiminė ir savo senelį Mykolą Simanonį. Buvo knygnešys, bet slapta per sieną į Rytprūsius jam nėra tekę eiti. Kažkokiais, gal verslo reikalais, legaliai lankėsi Karaliaučiuje ir Tilžėje. Žinoma, tada galėjo susitikti ir su Martynu Jankumi. M. Simanonis knygas ir kitus Rytprūsiuose spausdintus draudžiamus leidinius gaudavo iš Nemunu plaukiojusio garlaivio Kauno uoste. Lietuviškų knygų gabenimo veikla buvo neblogai sutvarkyta, sargai ir muitininkai pasirodė esą paperkami, tad ir „nepastebėdavo“, kaip maišas kitas su knygomis ar kita kontrabanda iš garlaivio atsidurdavo Kauno prieplaukos krantinėje.

Štai tada Simanonis imdavosi savojo darbo, veždavo knygas užsakovams ir platintojams. Jis lankydavo ir vyskupą Motiejų Valančių bei kitus su draudžiamos lietuviškos knygos platinimu susijusius asmenis. Tačiau apie M. Jankaus archyvą ponia Elena nieko negalėjo pasakyti. Žinojo, kad senelis Mykolas Simanonis mirė Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Karaliaučiaus ligoninėje po susikomplikavusios kojos operacijos. Palaidotas Kaune, šalia dabartinio Vytauto prospekto buvusiose, bet jau seniai uždarytose kapinėse. Palaikai, priešingai nei rašyta vienoje knygoje apie knygnešius, perkelti nebuvo.

Tiesa, dar žinojo, kad našlė motina namą D. Poškos gatvėje 1931 m. pardavė gydytojui Juozui Brundzai iš Prienų. Ši knygnešių epochos asmenybė taip pat nepamiršta. Prienuose yra ir jo vardu pavadinta gatvė. Įsigijęs namą laikinojoje sostinėje, gydytojas jį perstatinėjo pagal savo reikalą ir skonį, o jei taip darė, tai pirmtakų paslėptas M. Jankaus archyvas vargu ar būtų galėjęs išlikti nepastebėtas. Taigi prieiname aklikelį, iš kurio vargu ar pavyks mūsų temai ką vaisingo išlukštenti.

Įrodymas, kad knygnešys Simanonis buvo Motiejaus Valančiaus aplinkos žmogus, patvirtina paties vyskupo dovanota nuotrauka. Ją, tik labai išblukusią, vaikaitė išsaugojo ir parodė, o atsisveikinant Domui Kaunui ir padovanojo. Pati nuotrauka kultūros tyrėjams ir visuomenei gana gerai žinoma, nes jos išliko ne vienas egzempliorius, be to, jau ne sykį pateko ir į spaudą. Savo nuotraukas su dedikacija vyskupas noriai dovanodavo įvairiems asmenims. Taigi padovanojo ir Simanoniui – tą patvirtina užrašas. M. Valančiaus rašyta lenkų kalba, kaip kad visada užrašydavo ir savo knygų dedikacijas. Užrašo tekstas lietuviškai išvertus skambėtų šitaip: „Motiejus vyskupas Maloningajam ponui Mykolui Simonevičiui su ganytojišku palaiminimu siunčia 1874 m.“ Į Simanonį knygnešio pavardė vėliau įpėdinių ar kitų buvo sulietuvinta.

Domo Kauno versija

Naują ir galbūt perspektyviausią paieškos kelią Domui Kaunui pasiūlė tarp laiškų ir atvirlaiškių užtiktas nepriklausomybės laikų apnaikinto dokumento fragmentas – iš ar nuo kažkokio liudijimo atplėštas vienas lapelis. Dokumento blankas spausdintas prancūzų kalba, kurio atitinkamoje vietoje ranka įrašyta žinomo tarpukario laikų lietuvių politiko pavardė. Lietuviškai puslapio tekstas skambėtų šitaip: „Hagos tarptautinės teisės akademijos, įsteigtos su Carnegio dotacija tarptautinei teisei remti, valdybos prezidentas patvirtina, kad ponui L. Natkevičiui yra leidžiama dalyvauti kursuose ir konferencijose, akademijos organizuojamose 1932 m.“ Tame lapelyje dar matomas ir antspaudas su įrašu: ,,Hagos tarptautinės teisės akademija.“

Ladas Natkevičius – žurnalistas, politikas ir diplomatas, studijavęs Paryžiuje ir čia apgynęs teisės daktaro disertaciją, dirbęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Tapo paskutiniuoju Lietuvos ambasadoriumi Maskvoje. NKVD 1940 m. suimtas, bet po kurio laiko buvo paleistas, grįžo į Kauną. Karo pabaigoje iš Rytų artėjant Raudonajai armijai, pasitraukė į Vakarus, per bombardavimus Austrijoje buvo sunkiai sužeistas ir ten 1945 m. mirė.

Tai štai tas L. Natkevičiui išduotas dokumentas D. Kaunui leidžia iškelti štai tokią hipotezę. Veikiausiai Natkevičius Kaune lankydavo 1939 m. kovo mėn. nuo nacių iš Bitėnų pasitraukusį Martyną Jankų, kuris ne visą Aušros ir Varpo archyvą buvo perdavęs per J. Tumą-Vaižgantą Kauno universitetui. Galbūt kai ką buvo pasilikęs sau ir jį lankiusiems svečiams parodyti arba ir kitais sumetimais. Gana tikėtina, kad garbusis lietuvių kultūros veteranas galėjo savo archyvinę medžiagą padovanoti Natkevičiui kaip žymiam valstybės veikėjui arba asmeniui, suteikusiam kokią nors svarbią paslaugą.

Kaip L. Natkevičiui skirtas dokumentas ir archyvinis rinkinys atsirado Dionizo Poškos gatvės name? Profesorius spėlioja. Galimas daiktas, Natkevičiui teko nuomoti butą ar laikinai glaustis Brundzos nupirktuose namuose, nes gydytojas juose negyveno. Jis tik apsistodavo lankydamasis Kaune. Gal Natkevičius, 1944 m. vasarą traukdamasis į Vakarus, Kaune paliko įgytąją M. Jankaus archyvo dalį, kuri ir buvo paslėpta tuose, matyt, ne vieną paslaptį saugančiuose namuose? Kol kas jų sienos kurčios. Ar kas sugebės jas prakalbinti? Kai tyli faktai, belieka hipotezės, spėliojimas, kaip galėjo būti.

Labai įdomu, gal ir reikšminga būtų atsekti visus M. Jankaus saugoto archyvo kelius ir klystkelius. Tačiau net jei ir nepavyktų išsiaiškinti D. Poškos g. Nr. 5 name aptiktosios archyvo dalies visos istorijos, pats šis M. Jankaus ir kitų Aušros, vėliau Varpo bendradarbių susirašinėjimas su J. Basanavičiumi, P. Vileišiu, M. Davainiu-Silvestraičiu, prof. Eduardu Volteriu, G. Zauerveinu ir kitais yra, pasak Domo Kauno, svarbus lietuvių tautinio atgimimo vyksmo pažinimo šaltinis. Tyrinėtojas tuose laiškuose ir atvirlaiškiuose ras ir nežinomų duomenų apie tolimų laikų įvykius, įvairių asmenų tarpusavio ryšius, bendradarbiavimą su draudžiamosios spaudos leidėjais ir knygnešiais, bundančiais nepriklausomos Lietuvos politikais.

Ir dar vienas momentas. D. Kaunas atkreipia dėmesį į labai plačią ryšių geografiją – laiškai Aušros ir Varpo rengėjams ir leidėjams adresuoti iš Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos ir kitų toliausių Rusijos imperijos, kai kurių Europos ir Amerikos miestų. Juose buvo priversti gyventi, dirbti ir lietuvių inteligentai, ir paprasti rankpelniai, godžiai siekę rašytinio žodžio gimtąja kalba.

Profesorius D. Kaunas pasiryžęs publikuoti archyvinius dokumentus. Jie taps prieinami visiems tyrinėtojams. Tiesa, laukiančius reikia perspėti: labai didelė archyvo dalis, galbūt net daugiau kaip pusė, yra pažeisti drėgmės ir puvėsio. Kai kurie dokumentai yra sugadinti visiškai, kai kurie – iš dalies. Daugelyje galima perskaityti tik teksto fragmentus. Tad ne viskas taps žinoma.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Prof. Domas Kaunas Martyno Jankaus muziejuje Bitėnuose pasakoja apie Kaune rastą „Aušros“ ir „Varpo“ archyvo dalį

Martyno Jankaus archyve rastas ir šis Petro Vileišio autografas