Energetikos ir metrologijos paribiuose (2)

Pradžia Nr. 19

Lietuvos energetikos instituto Šiluminių įrengimų tyrimo ir bandymų laboratorijos vadovas habil. dr. Antanas PEDIŠIUS pasakoja apie atliekamus darbus, be kurių sunkiai būtų įsivaizduojama mūsų įmonių, apskritai pramonės ir ūkio stabili veikla.

Kaip sakiau, metrologinę veiklą pradėjome beveik tuščioje vietoje. Nuo tada, kai užsiėmėme praktiniais dalykais, pasaulis nestovėjo vietoje. Kuriamos ir plėtojamos naujos technologijos, pavyzdžiui, vandenilio saugojimo ir naudojimo, pasipriešinimo mažinimo tekant fluidams ar judant transporto priemonėms (tarkime, lėktuvams), šilumos ir masės pernašos procesų intensyvinimas ir daugybė kitų technologijų. Šiems uždaviniams spręsti skelbiami tarptautiniai projektai, telkiamos didelės mokslininkų grupės. Turėdami atitinkamos matavimų technikos, patenkame į tą tarptautinį lygmenį. Bet kaip mokslininkai, galvojantys apie mūsų instituto ateitį, turime žvelgti į perspektyvą. Kas mūsų laukia? Mažų fluidų debitų ir mažų greičių matavimas yra viena iš tų perspektyvių sričių, kuriai užsakovų nepristigsime.

Pastaroji sritis ypač svarbi vykdant mokslinius naujų technologijų (tarkime, kuro elementų, vandenilio problematikos plėtojimo ir kt.) tyrimus, kur stipriai gali reikštis srauto sąveikos su tam tikrų medžiagų paviršiumi padariniai. Svarbu ištirti, suprasti, kokie procesai vyksta. Tenka matuoti mažus dydžius. Mes tuos darbus dirbame. Vargu ar kam kiltų abejonė, kad tai mokslinių darbų problematika. Šiems klausimams nagrinėti rengiamos specialios mokslinės konferencijos, kuriamos atskiros laboratorijos, nagrinėjama, kaip lazerinę techniką pritaikyti šioms ir kitoms problemoms spręsti. Aišku, daugelis metodų jau išplėtota pasaulyje, bet mėgindami juos pritaikyti, įsitikiname, kad daug kur reikia mokslininkų indėlio – tiek kuriant naujus, tiek tobulinant senus metodus.

Užsiminėte apie transporto priemonių pasipriešinimo srautams problematiką, galima būtų kalbėti apie lėktuvų ir automobilių aptakumo tobulinimą. Tik ar Lietuvos mokslininkams būtų kur įsiterpti, norint imtis tokių temų? Juk šias problemas sprendžia milžiniškos tarptautinės bendrovės. Ar labai ką iš pasaulinių „grandų“ pavyktų sudominti savo pasiūlymais? Juolab kad Lietuvoje nei automobilių, nei lėktuvų nekonstruojame.

Iš dalies esate teisus, aš taip pat laikausi nuostatos, kad pirmiausia turime mąstyti apie Lietuvos poreikius ir juos tenkinti. Tačiau jeigu esame mokslinė institucija, turime dirbti atvirai erdvei, o mokslas pasaulyje suprantamas taip, kad jo rezultatai turi dominti ne vien mus pačius. Todėl dirbame ir kaip tarptautinių organizacijų nariai, kartu sprendžiame kylančias problemas. Jeigu tas darbas įdomus ir svarbus kitiems, už rezultatus mokami tarptautiniai pinigai, reikia stengtis įsitraukti į tuos tarptautinius projektus.

Aišku, kad automobilių pasipriešinimo oro mažinimu mes neužsiimsime. Tačiau pasienio sluoksnio, besiformuojančio ant paviršių, pavyzdžiui, lėktuvo korpuso ir sparnų valdymas yra daug svarbesnė ir perspektyvesnė sritis, kurioje laboratorija turėjo nemažą įdirbį. Tobulinant matavimų metodus, į ją būtų tikslinga grįžti. Tokiems darbams skiriamos didelės lėšos, dirba moksliniai kolektyvai iš Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Branduolinės energetikos srityje yra panašiai. Ateis laikas, ir mūsų laboratorija drąsiau skverbsis į tarptautinius projektus, bet šiandien tenka atlikti daugybę kitų mūsų šaliai neatidėliotinų darbų.

Kalbant apie oro srauto ir kūno sąveiką yra vietos ir chaotiškiems reiškiniams. Bet juk Lietuvos energetikos institute nėra chaoso teorijos specialistų?

Mes užsiimame tekėjimo dėsningumų tyrimais. Dažniausiai praktikoje susiduriame su turbulentiniu, dar vadinamu sūkuriniu, tekėjimu. Tačiau jau dabar šioje srityje pasiektas aukštas žinių lygis. Gana neblogai yra žinomi sūkurių generacijos ir jų struktūros vystymosi dėsningumai bei jų sąryšis su pasireiškiančiais efektais: energijos nuostolių dydžiai srautui tekant vamzdžiais ar aptekant įvairios formos kūnus, arba šilumos ir masės pernašos intensyvumai. Taigi nebegalima kalbėti apie menkai tesuprantamą ir nevaldomą chaosą. Mūsų darbų sritis svarbi tuo, kad joje nagrinėjami reiškiniai tiesiogiai susiję su energijos sąnaudomis. Atsižvelgiant į suvartojamų energijos išteklių kiekius akivaizdu, kad net nedidelė naujovė ar patobulinimas teikia didelį ekonominį efektą ir prisideda prie aplinkos užteršimo mažinimo. Kadangi artimiausiu metu negalime tikėtis esminių energijos šaltinių, jos gamybos ir perdavimo metodų bei priemonių permainų, toks mokslinių tyrimų ir taikomųjų darbų turinys išlieka visiškai pagrįstas. Jis teikia greitą naudą. Todėl galima teigti, kad naudojantis įprastinėmis technologijomis, jau pasiekta tam tikra riba. Ją galima šiek tiek nutolinti didinant procesų veiksmingumą. Lyg ir žinomi dalykai, tačiau net ir žinomus dalykus dar įmanoma pagerinti.

Prie biokuro ir degiųjų atliekų deginimo

Esama ir visai naujų sričių, kur be fundamentinio mokslo, nanotechnologijų neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Bet mes savo laboratorijoje to dar nenagrinėjame, dirbame energijos taupymo, efektyvesnio naudojimo srityje. Neužmirštame savo ryšio su šilumos energetika – viename iš padalinių atliekame užsakovams labai reikalingus šiluminių įrenginių tyrimo ir bandymo darbus. Pavyzdžiui, Lietuvoje gaminamų mažos galios vandens šildymo katilų bandymus, ypač tų, kuriuose deginamas biokuras. Net jeigu katilas pagamintas ir naudojamas, jį eksploatuojant išryškėja labai daug niuansų, kur yra ką gerinti. Kurui stengiamasi suteikti tokį pavidalą, kad būtų galima automatizuoti jo tiekimą į katilą, atsiranda konstruktyvinių pakeitimų, kinta degimo proceso parametrai.

Biokuro naudojimo praktiniai darbai yra labai svarbūs. Svarbiausi mūsų ištekliai – mediena ir jos apdorojimo atliekos (pjuvenos, skiedros). Jos jau yra naudojamos tokiais mastais, kad šiuo metu ekonomiškai pasiteisinančios galimybės beveik išsemtos. Juolab kad medieną apdorojančios arba gaminančios iš jos gaminius įmonės ją naudoja taupiai, likučių beveik nelieka. Ir tas pačias įmonė stengiasi sudeginti, statosi nedideles katilines. Pamažu plėtojasi medienos kuro iš išvartų miškuose, nevertingų medžių ir kirtimo atliekų gamyba, net keliose katilinėse deginami šiaudai.

Tai labai svarbūs ir pažangūs poslinkiai naudojant energijos gamybai energetikos objektuose vietinius atsinaujinančiuosius šaltinius. Bet čia jau pradeda vyrauti kuro paruošimo problematika, kurios sprendimas negalimas be tam tikros infrastruktūros energetikos ūkyje suformavimo ir ekonominio pagrįstumo. Tokių klausimų nekyla kaimo vietovių gyventojams, kurie naudojo, dabar naudoja ir ateityje neatsisakys naudoti medienos kurą.

Mūsų uždavinys – ištirti ir pagrįsti įvairaus vietinio kuro deginimo įrenginiuose efektyvumo sąlygas, padėti įrangos gamintojams Lietuvoje stiprinti jų gaminių konkurencingumą rinkoje.

Trumpai kalbant, turi būti darniai veikianti sistema, kuri užtikrintų ištisą darbų grandinę.

Taip. Turi būti veiksmų nuoseklumas ir vientisumas. Tai ypač svarbu kalbant apie buitinių ir kitų degiųjų atliekų panaudojimą energijos gamybai. Kol nėra tinkamai išspręsto atliekų rūšiavimo, o gyventojai prie to aktyviai neprisideda, nėra reikalo plačiau šiuo klausimu diskutuoti. Techninės priemonės ir technologijos žinomos bei taikomos.

Studentai jau nebe tie

Jaučiame, kad negalime stovėti vietoje, reikia ieškoti naujų perspektyvių veiklos sričių. Taip galima pasakyti tiek apie mūsų laboratoriją, tiek apie visą institutą. Girdite virš mūsų statybų triukšmą? Tai kuriasi vandenilio tyrimų centras.

Pasaulis aplink mus labai greitai keičiasi, reikia vis tikslesnių matavimų, naujausios technologijos sudėtingėja. Reikia su šiomis permainomis žengti koja kojon. Kartais girdžiu priekaištus, girdi, Lietuva nesiveržia į pasaulyje pažangiausias mokslo sritis. Bet norint veržtis, reikia turėti pagrindą po kojomis, vien gerų norų maža, reikalingos atitinkamos lėšos.

Tačiau vandenilio centrą institutas sugebėjo įkurti, darbai įsibėgėja.

Tiems darbams jau seniau buvo parengtas pagrindas – medžiagotyros srities darbai ne šiandien pradėti. Jau senokai su Vytauto Didžiojo universitetu plėtojami medžiagotyros darbai. Ši sritis siejasi su katalizatorių kūrimu, vandenilio saugojimo terpėmis. Be to, vandenilis tikrai priklauso prie perspektyvių energetinių išteklių, jam skiriama daug dėmesio ir lėšų visame pasaulyje. Todėl instituto mokslininkų kartu su VDU mokslininkais įsitraukimas į šią tarptautinę veiklą yra tikrai sveikintinas. Reikia tikėtis, kad jis bus sėkmingas. Įsitraukimą lėmė ir atitinkamų lėšų skyrimas. Plačiau apie tai papasakoti galėtų centro vadovas.

Be abejonės, viena svarbiausių laboratorijos problemų, kaip ir daugelyje kitų sričių, – personalas ir jo kvalifikacija. Džiaugtumėmės, jei jaunimas aktyviau įsitrauktų į mokslinį tiriamąjį darbą. Tačiau jaunimo reikalavimai nėra maži. Vos baigęs universitetą, savojoje aplinkoje matydamas vien materialinių vertybių išaukštinimą ir visur reklamuojamą lengvo gyvenimo būdą bei tik teigiamus jo aspektus, jaunuolis dažniausiai sugundomas pasirinkti lengviausią kelią. Bet ar galima pasotinti visus norus? Antrakursis studentas prašo jį įdarbinti visu etatu. Tik nesuprantu, kada jis žada eiti į paskaitas ir studijuoti?

Šiuo metu man netenka dirbti pedagoginio darbo, tačiau ne man vienam susidaro įspūdis, kad reikalavimai studentams sumenkėjo. Toks absolventas ar studentas ateina į mūsų institutą, mes jį per keletą metų išmokome, bet įmonės skelbia konkursą, siūlo du ar tris kartus didesnį atlyginimą, tarnybinį automobilį. Tokiomis sąlygomis mokslo institutui sunku konkuruoti.