EPAS APIE GIMTOJO KAIMO TRIJŲ KARTŲ LIKIMUS

Vytauto Ažušilio romanų ciklas „Šeši pavasariai“

Arvydas GENYS

Ir šiais Valstybės skatinamais ir remiamais skaitymo metais aišku: skaitysim ir mąstysim, nes kas neskaito ir nemąsto, tas vangiau keičiasi, menkiau pažįsta save, vadinasi, ir pasaulį. Knygos savaip padeda pažinti istorinę, kultūrinę ir socialinę tikrovę. Jos ir dabar pagelbsti jaunesniam ir vyresniam skaitytojui suvokti, kaip dabar gyventi, ką daryti, kaip permąstyti savo ir gimtinės, tautos, valstybės lemtį visų žmonių likimų ir patirčių pynėje. Bibliotekos tampa vis svarbesniais ir mobilesniais kultūros centrais ir kaimo, miestelių žmonėms siūlo skaityti ne tik Juozo Apučio noveles ar Romualdo Granausko bei Vandos Juknaitės knygas, bet ir nuotykingus, įdomius rašytojo Vytauto Ažušilio romanų ciklus, nes jie tarsi grožiniai kaimo, t. y. gimtinės socialinio ir kultūrinio ar istorinio (Vilnijos krašto, Rytų Lietuvos) gyvenimo ir net kelių kartų lemties studijos. Beletristinės studijos, nors rašytos tiksliųjų bei socialinių mokslų žinovo ranka. Tai prieinama ir suprantama. Itin įdomu ir mažiau intelektualiam skaitytojui – ir šiandienos ūkininkui, ir jau buvusiam ūkio specialistui, ir iš savo gimtinės į miestus atklydusiam... O įdomumo kriterijus, galima sakyti, šiandien reguliuoja knygų skaitymo rinką, svarbu, kad knygos pasiektų atokiausius Lietuvos pakraščius. Nes tai, kas geriausio kilo iš tų širdžiai brangių kampelių ir nutekėjo į šalies centrus, turi įgyti ir dorą grįžtamąjį kultūrinį pagreitį.

Epinis užmojis – romanų ciklas

Garbaus amžiaus ir įvairiapusės patirties mokslininko (buhalterinės apskaitos, finansų specialisto, Liaudies ūkio darbuotojų tobulinimosi instituto dėstytojo), profesoriaus ir itin produktyvaus rašytojo Vytauto Ažušilio (g. 1929 08 08) kūrybos – ypač grožinės – fenomenas tiesiog stulbina savo darbų ir užmojų gausa. Tik atidžiau apžvelgus ir paanalizavus jo kūrybinę autobiografiją, (pilietinę, mokslinę, beletristinę) veiklą, tas fenomenas įtikina teisybės ieškotojo intencijų nuoširdumu ir nepaprastu principingumu, gimtinės meile ir tikruoju patriotizmu. Jį liudija ir šio rašytojo tėvo bei vyresniojo brolio žūtys sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, nes paaugliui, augusiam be tėvo, teko patirti ir kitas okupacijas, būti studijų ir vargo pele. Tai užgrūdino, bet nepalaužė. Sovietiniai metai – tarsi vaikų namų kolonija... Teko būti visa dvasia maištaujančiu jų augintiniu.

Gimtinės meilė, rūpestis kito žmogaus – vyresnio ar jaunesnio – gyvenimu tapo ir nekompromisiniu rašytojo V. Ažušilio likimu, apie kurį jis pats pasakojo ne vienoje savo knygoje. Skaitai – ir nušvinta šio žmogaus gyvenimo, mokslinės ir tarnybinės karjeros vingiai – nuo vaikų ligoninės kasininko iki finansų viršininko ar kūrybingo mokslininko.

Vilnijos krašto istorinė ir kultūrinė bei socialinė lemtis sistemiškiausiai atvaizduota keturių tomų romane Auksinis Sakalas, kuris dar 2003 m. buvo įvertintas gal ir ne prestižiškiausia, bet ženklia JAV lietuvių literatūros fondo premija. Argi šito neužtektų?

Šiandien skaitome dar neužbaigto (tęsiamo) romanų ciklo Šeši pavasariai pirmąsias keturias dalis – Sėjos metas, Gerda, Deima, Gedas – ir kaip įdomius savarankiškus romanus apie trijų kartų kaimo (gimtinės) žmonių likimus, ir kaip vientiso epinio užmojo beletristinę, nuotykinę realizaciją. Jai spalvų, kaip ir gyvenimui, nestinga. Juk egzistuoja ne vien raudona, balta ir juoda.... Ar galėjo taip būti gyvenime? – sau atsakys kiekvienas skaitytojas. Ar tai psichologiškai įtikina? Pasakyčiau: gerai užkabina, kartais ir šokiruoja ta kolūkio kūrimo ir šešių jos pirmininkų bei kitų kaimo specialistų, okupantų parankinių ir teisybės ieškotojų nuotykių bei likimų istorija. Jos detalių gausa, pasakyčiau, esmės neuždengia ir neslepia.

Aišku, čia siužeto nepasakosime, nes koks įdomumas liks skaitytojui. Tekstą ir kūrinį pakedensim, nors netiesos, kaip ir autorius yra nusiteikęs, neliudysim, o visos meninės tiesos dar nežinom, laukiam tęsinio... Todėl pradėję skaityti Sėjos metą – kaip autorius žada – lauksim ir pjūties meto. O kas buvo pasėta, tą ir teks pjauti: jei vėjas – pjausim audrą; jei audra – pjausim uraganą... Tai kol kas tik galim numanyti, nors romanai – apie tuos labai neblogai pažįstamus laikus. Buvo pasėta audra.

Šeši pavasariai – tai vilties simboliai. Ketvirtojo romano pabaigoje užsimenama, jog netrukus prasidės pertvarka... Vadinasi, čia pat Sąjūdžio pradžia ir kolektyvinių ūkių griūtis; aišku, ir nedorai gyvenusių žmonių likimų. Bet čia pat ir ūkio transformacija – vėl seks grįžimas į individualius ūkius, į susigūžusias ar ištuštėjusias sodybas, atnaujintas ir naujas. Gal bus daugiau pasakojama ir apie trečiąją (jauniausiąją) kaimo žmonių kartą? Taigi laukia tikras pragaro Pjūties metas – ir moralinis, psichologinis, ir socialinis, ekonominis. Aišku, tęsis kova prieš korupciją ir „prichvatizaciją“. Tai pamėgti šio autoriaus beletristikos motyvai.

Neskubėkim ir neskubinkim literatūros personažų likimų. Jie tarsi ne nauji, bet... Juk ir savo likimo dar nežinai, tik numanai. O tai, kas prievartiniu darbu, neišmanėlišku ir absurdišku, buvo pastatyta ant butaforinių Rusijos modelio kolchozo pamatų, patyrėm, neatlaikys naujųjų laikų vėtrų, tikrųjų vertybių ir principų uragano.

Paanalizavus, šio romanų ciklo koncepcija gana aiški. Ir aišku, kas rašo – tikras gimtinės mylėtojas ir patriotas, žemės ūkio specialistų problemų sprendėjas ir išmanytojas, savo sąmonės ir pasąmonės archyvuose sukaupęs daug meilės, žinių ir patirties, t. y. gyvenimiškos išminties.

Dabar svarbiausia skaityti tai, kas parašyta ir kaip. Būtent klausti: kaip šis tekstas tampa grožiniu kūriniu? Kas kūrėjui labiau pasisekė, o kas trikdo skaitytojo ir suvokėjo dėmesį, kas nepateisina jo pavasariškiausių vilčių? Kuo žavimės, kuo abejojam, kad dar intensyviau mąstytume? Kodėl išsikiša tie svarbiausi kūrinio žodžiai: santykiai, reakcijos, likimas, gyvenimas, meilė, ilgesys? Ir atsakyti pirmiausia sau.

Sėjos metas – ūkio žmonių pastangos

Viena pavasario diena visus metus maitina. Taip liudija romano senoliai ūkininkai. Todėl tą kaimo žmonių kartą – ne tik ūkininkų – mūsų mąstytojas Vydūnas vadino „pavasario žmonėmis“ – ir dėl jų pavasariško pakilumo ir dėl nebrandaus, nors atkaklaus tikėjimo.

Viltis – tai kas kita, jau proto padaras, ne širdies. Viltis visados miršta paskutinė. Net užklupti sovietinių okupantų, ūkininkai naivių vilčių dar turėjo – jeigu laikysimės išvien, tai jokios santvarkos, jokios ūkio suvisuomeninimo užmačios mūsų neužlenks. Tikim, kad sieksim (ar lauksim?) laisvės ir laimės, tikim žmogiškumu – net stribuko Volodios, kuris paikas, bet mus perspėja apie gresiančius tremties, suėmimų, kratų pavojus. O dar ir išmanom, vargų ir gimtinės meilės užgrūdinti, kaip gyventi, kaip vienas kitą gelbėti ir tvarkytis. Čia nebus Rusijos kolchozų. Deja... Apgaulė ir prievarta daro savo – priešina žmones ir graso – trėmimais, kalėjimais. Teisybės ieškotojai greit tai pajuto savo kailiu. Maždaug tokią senųjų ūkio žmonių nuostatą išvystame pirmajame (įžanginiame) rašytojo V. Ažušilio ciklo romane Sėjos metas. Tai tarsi mažoji žemės ūkio darbų (kas juos išmano ar neišmano) enciklopedija, taip gražiai sukantis metų laikams, kurie čia pavaizduoti lakoniškai, idant tie peizažai paliudytų gyvybines kaimo žmonių jėgas, dvasinį atsparumą, meilės, humoro ir ironijos jausmus. Tikruosius jausmus čia tenka slėpti, gniaužti – juk okupantams nerodysi. Gamta liudija Rėčkų ar Galinių kaimų gyvensenos ritmą, bet neužgožia to, kas vyksta – okupantų ir jų parankinių, vietinių parsidavėlių veiksmų. Pokario stribukai čia ypač gyvai pavaizduoti, vėliau jie – emblemiški, bet neišvengia tikrosios savo lemties.

Visuomeninant, o iš tiesų nusavinant, atimant individualią nuosavybę: žemę, gyvulius, ūkio padargus ir t. t. – vyksta aršus akių dūmimo procesas. Ne tik prievartinis darbas, bet ir visas naujo pavyzdinio kolūkio gyvenimas virsta ūkio parodija ir grotesku (tragišku juoku).

Štai tuo vyresniosios rašytojų kartos atstovas Vytautas Ažušilis savaip priartėja ir sėkmingai naudojasi jau gerai išbandytu lietuvių prozininkų ir dramaturgų Juozo Grušo, Kazio Sajos, Juozo Glinskio, Sauliaus Šaltenio itin talentingai išreikštu grotesko metodu, kuris sovietmečio pabaigoje įspūdingai veikė skaitytoją ir teatro lankytoją. O dabar?

Iš tiesų, kokio dar metodo, gal net epinio užmojo, klasikinio modelio imtis darniai subalansuotame romanų cikle, jei tenka vaizduoti tokį absurdą ir patyčias, kurios vyko senųjų, dorų ūkininkų ir teisybės ieškotojų akyse. Galbūt čia ir šiandien yra tinkamiausias groteskas, nors ir nebereikia kalbėti perkeltine Ezopo kalba, nebereikia liudyti netiesos. Tačiau toji tiesa egzistavo ir viešpatavo, o romane ji tėra tik atvaizduota, sudabartinta jau literatūriniu laiku, kuris cikle akivaizdžiai vienakryptis tik su įvairiais nutikimų permušimais.

Chronologinė seka jungia romanus, kurių juosta sparčiai sukasi lyg nuotykių filme. Rašytojas šį romanų ciklo filmą montuoja išmoningai, nes pats yra dirbęs Kino studijos operatoriaus padėjėju, mokėsi fotografuoti. Tai rašytojui praverčia. Ir visos literatūrinės priemonės, figūros geros, jei sumaniai panaudotos, jei padeda siekti gero rezultato ir tikslo. Tačiau tikrovėje pačiomis bukaprotiškiausiomis priemonėmis ir direktyvomis nesukursi kolūkio rojaus. Deja, tai buvo tik akių dūmimas, vėliau ir tų dūmų mažiau tereikėjo.

Perskaitę itin (tragiškai) juokingą Sėjos meto sceną, kur CK atsiunčia Kino studijos darbuotojus filmuoti pavyzdinio apskrities kolūkio talkos darbus (grynas farsas, nes vėliau pasirodo, kad tie maišai tokie dideli dėl juose esančių grūdų su pelais), įsitikinama absurdo teatro priemonių efektingumu. O farsas įtaigus ir šiandien, net postmoderniais laikais. Romanuose nestinga absurdiškų scenų.

Literatūros žanrai vis dar kinta ir sintezuojasi. Todėl kyla klausimas, ar ir romanistui likę tik du keliai: epinis ir vidinio monologo? O juk V. Ažušilio kūryba – tai ir populiarus romanas Roneta, šmaikštūs ir kandūs satyros bei humoro puslapiai. Kokia čia patirtis Sėjos metu? Akivaizdi, nes fantazija, utopijos padeda įveikti kliūtis, kaip ir humoras. Tai dalykai, kylantys dėl psichinės gynybos būtinumo, nes ginamasi nuo absurdo, virstančio klaikiu grotesku – juk čia pat tremiami artimieji, klesti smurtas ir šantažai. Tačiau ar humoras, ironija ir fantazijos išgelbės? Tenka ne gyventi, o gintis. Ar gintis, jog gyventum... Bet kam ir kaip? Tik kad išliktum gyvas, turėtum duonos?

Čia rašytojas ne moralizuoja, bet naudoja savo personažų kaukes ir nuolat mėgina įtikinti, jog svarbiau – žmogaus rūpestis (kaip kone vienintelė čia dar įmanoma meilės forma) kitu žmogumi. Nelaimingesniu, silpnesniu, beglobiu, persekiojamu, nesitikint jokio atpildo, nebent dvasinio. Juolab kad atpildas tokioj socialinėj tikrovėj tegali būti tokios pat negandos ir žabangos: tremtys, kalėjimai, persekiojimai.

Bet ir tokioj okupantų bei jų parankinių smurto, savivalės mėsmalėj, kuri suko pirmąjį apskrityje pavyzdinį, groteskiškai sakant, kolūkį, svarbu iš anksto nespjauti nei į savo, nei į kito, net menkiausio žmogaus likimą. Jo ir kolūkyje nežinojai, o dabar pats gyvenimas jį paaiškino tragiškais įvykiais, kuriuos tenka išgyventi ir suvokti, nors jau žaliavo, tarsi dar viena viltis, anekdotiniai kukurūzai...

Likimų pynės, besielis pasaulis, vaikų namų auklėtiniai

Rašytoją Vytautą Ažušilį dera pagirti už tai, kad jo plunksna ir mintis sklando lengvai, apstu sodrios ūkininkų kalbos, ironijos, apstu ir sovietinės naujakalbės, bedvasės kaip ir likęs ar tokiu tapęs socialinis pasaulis. Kartais rašytojui, nors rašančiam populiariąją literatūrą, reikėtų labiau sugriežtinti dialogus. Begalė personažų vardų, beje, įdomių ir emblemiškų. Jausmų ir minčių erdvė nykiai išretėjusi; ją galėtų pateisinti nebent tas pats besielio pasaulio vaizdavimo metodas. Tačiau romano kunigas, o vėliau ir Deimos gelbėtoja – patriotė akušerė kalba perdaug pakiliomis frazėmis, jog nelengva patikėti, kad autorius, pasakotojas, veiksmo dramaturgas ir režisierius tai daro sąmoningai ir konstruktyviai. Užmojis išties konstruktyvus ir įtikinantis.

Dar gerai, jog pasakojimas, pagrįstas labiau dialogais su nedidelėmis remarkomis, neaplimpa istorinėmis datomis ir vietovardžiais. Čia saikas išlaikomas, o ritmas dinamiškas. Romanų Gerda, Deima, Gedas seka savo veiksmu veržiasi į tikslą. Tik ar psichologiškai įtikinami tie personažų likimai? Juk nuotykių, detektyvinio romano formą yra naudojęs net Fiodoras Dostojevskis, tačiau jo herojai taip psichologiškai individualizuoti, jog jų vardų ir pavardžių nepamirši.

V. Ažušilio romanuose pasakojama jau keliais planais – ir seki herojų lemčių rezginius, ir skaitai kolūkio pirmininkų, žemės ūkio specialistų, rajkomo ir partkomo funkcionierių, korumpuotų biurokratų, mechanizavimo ir statybų (kolūkinių) organizatorių istoriją. Ir čia vis dar grumiasi du pasauliai: matomas – groteskinis (kolūkio) ir nematomas, slepiamas – laisvės kovotojų.

Miestuose jau užsimenama, kad egzistuoja dvasinis, laisvės siekių pogrindis, į kurį pasineria tremtinių, buvusių, pamažu net grįžtančių į gimtinę vaikai – Deima, Marcius... Jie – vaikų namų augintiniai, tikri ir netikri našlaičiai, kaip ir ta viršininkų vaikų namų kolonija (ir įtikinama, ir savaip utopinė). Šiaip ar taip, antrajame ciklo romane mus sukrečia buvusios tremtinės Gerdos ir gal paskutiniojo tikro partizano Kazio tolesnės lemtys ir kova siekiant, ieškant teisybės, meilės ir žmogiškumo likučių šiame absurdiškame pasaulyje. Trečiajame romane Deima mus jau glumina minėtų vaikų namų augintinių psichologija. Taip pat kūno instinktų (išlikti, patenkinti savo geidulius, sukurti sau ir sėbrams palankią terpę, įsitvirtinti darant karjerą, peršokant silpnesnius, šliejantis prie įtakingųjų) ir sielos instinktų grumtis (meilė, kūryba, tarnavimas artimui, gimtinei, tėvų tikėjimo, dorovinei tradicijai, Dievui siekiant išsilaisvinti ir išlaisvinti tą pačią gimtinę). Sielos instinktai tarsi pogrindyje, todėl klesti dviveidiškumas, net trilinka poza: viena kalbama, antra jaučiama ir galvojama, o trečia daroma. Tai vaizdingiausiai atsiskleidžia Virgio, Ugnės, kolaboranto Arno (sukčiaus ir gašlūno) paveikslais. Jie parodo, kad moralinė degradacija skverbiasi į jau antrosios ūkininkų, kaimo žmonių kartos vaikų sielas, nors jie tarsi ir rimti specialistai (žemės ūkio, statybų ir kt.).

Romanų ciklo erdvėje – be Dievo, besieliame pasaulyje, kuris skaitytojui taps atpažįstamas, egzistuoja kažkoks fatališkas atsitiktinumo dėsnis. Tie atsitiktinumai kartais įkyriai kartojasi. O sumaniai suregztos konfliktinės istorijos, epizodai (net melodramatiškų meilės trikampių ir kt.) tarsi sudaužia veikėjus kaktomis. Susitikti, atpažinti save ir kitą žmogų, sužinoti jo likimą, skaudžiai suvokti savo tapatybę, laisvės kainą ir prasmę. Čia raktiniai žodžiai – lemtis, gyvenimas, rūpestis, meilės siekis. Norint suvokti esmę, būtina daiktus vadinti tikraisiais vardais.

Aišku, nuotykinio epo rašymas gal ir atitolina rašytoją nuo talentingiausių mūsų prozos, draminės ir lyrinės literatūros didžiųjų meistrų, bet juk skaitome populiariąją literatūrą, kuriai, pasak kritikų, dažnai stinga gilesnės egzistencinės plotmės. Čia ji numanoma, o būsimų nuotykių ir likimų, intrigų ir situacijų pynė skaitytoją ir suvokėją sudomina. Vytauto Ažušilio skaitytojas laukia romanų ciklo tęsinio. Laukia susidomėjęs. (Pasak autoriaus, likusieji Šešių pavasarių ciklo romanai Naglis ir Pjūties metas netrukus pasirodys knygynuose).

Atskiri ciklo romanai nėra pernelyg išpūsti, bet tuo savo tariamu savarankiškumu kažkodėl sunkina kūrinio visumos suvokimą. V. Ažušiliui itin sekasi kurti antraeilius, trečiaeilius romanų personažus tarsi funkcijas, kaukes. Jas piešti nesunku, gal net lengviau, nors mažo žmogaus likimui rašytojas itin atidus.

Belieka kūrėjui palinkėti geros dvasios konstruojant Šešių pavasarių romanų ciklo pabaigą, gal dar vertikalesnį veiksmo, groteskiško ir dramatizuoto, atomazgos skerspjūvį.

Romanų ciklas, neabejoju, bus paklausus ne tik kaimų bibliotekose, nes toks kaimas, koks čia pavaizduotas, tai tikroji mūsų gimtinė – mūsų lemčių ir vilčių motina. Tik suvokę jos rūpesčius, patirsime tikrą jos meilės skonį ir nepriklausomybės kainą.