Kuršiai – savita baltų gentis
Lietuva, Latvija ir Estija šiais metais mini savo, kaip nepriklausomų valstybių, 90-mečius. Į reikšmingos sukakties kontekstą įsikomponuoja Lietuvos nacionaliniame muziejuje lapkričio 19 d. atidarytoji paroda Kuršiai – baltų vikingai. Tai bendras tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus projektas, kuriam ne vieni metai. Jo pradžia – tai 1996 m. tuometinio Latvijos istorijos muziejaus (įsteigtas 1869 m., nacionaliniu tapo prieš keletą metų) Rygoje surengta paroda Kuršiai – pirkliai ir jūros plėšikai.
2003 m. prie projekto prisidėjo Lietuvos nacionalinis muziejus. Bendromis pastangomis abu muziejai surengė parodą Žiemgaliai, kuri buvo eksponuota Rygoje ir Vilniuje. 2005 m. buvo parengta bendra paroda Sėla ir sėliai, demonstruota Rygoje. Išleisti išsamūs dvikalbiai abiejų parodų katalogai, organizuotos mokslinės konferencijos, išleista pranešimų medžiaga. Latvijos Respublikos 90-ųjų metinių proga šios šalies užsienio reikalų ministerijai remiant Latvijos nacionalinis istorijos muziejus latvių ir anglų kalbomis išleido knygą Kuršių senovė (Kurši senatnē).
Kuo mums svarbios ir ypatingos šios trys parodos? Žiemgaliai, sėliai ir kuršiai yra bendri mūsų protėviai. Tai tos baltų gentys, kurios dalyvavo susidarant ir latvių, ir lietuvių tautoms, tapo bendros etnogenezės pagrindu. Dalis tų genčių palikuonių šiandien save vadina latviais, kita dalis – lietuviais. Jeigu ne XIII a. prasidėję Teutonų ir Livonijos ordinų kariniai veiksmai prieš baltus, dar nežinia, kaip šiandien atrodytų Lietuvos ir Latvijos žemėlapiai. Galimas dalykas, kad būtume vienos stiprios valstybės piliečiai. Mat dabartinė Lietuvos ir Latvijos valstybinė siena atitinka XIII a. kryžiuočių užkariavimų ribą, galutinai nusistovėjusią XV a., kaip sieną tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino.
Kuo skiriasi Vilniaus paroda Kuršiai – baltų vikingai nuo 1996 m. Rygoje surengtosios parodos Kuršiai – pirkliai ir jūros plėšikai? Rygoje buvo parodyti Šiaurės Kuršo radiniai, aptikti Latvijos teritorijoje. Vilniuje vykstanti paroda daug platesnė, nes joje eksponuojami ne tik Lietuvos nacionalinio ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejų eksponatai, bet ir archeologiniai radiniai iš Kretingos muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje, Žemaičių Alkos muziejaus Telšiuose ir Šiaulių Aušros muziejaus. Tai sutelktinė paroda, atspindinti faktą, jog kuršių genties formavimosi pradžia ir pagrindas buvo kaip tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje. IX a. kuršiai jau statėsi jūrinius laivus, pasiekdavo Gotlando salą, žemyninę Švediją ir Daniją. Kuršiai išnyko XVI–XVII a.; šiaurės kuršiai sulatvėjo, o pietų – sumišo su žemaičiais.
Apie šios parodos reikšmę kalbėsimės su Latvijos nacionalinio muziejaus direktoriumi istorijos dr. Arniu RADINIU (Dr. hist. Arnis Radiņš).
Ranka rankon Pirmiausia norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę: kuo paroda „Kuršiai – baltų vikingai“ skiriasi nuo anksčiau Rygoje surengtųjų kuršiams, žiemgaliams ir sėliams skirtų parodų?
Šiai parodai Vilniuje turėjome pakankamai daug eksponatų, tad jų atranka buvo daug griežtesnė. 2005 m. Rygoje surengtai parodai Sėla ir sėliai panaudojome beveik viską, ką turėjome savo muziejuje. Kuršiams skirtoji paroda Vilniuje yra meniškesnė, daugelį eksponatų galima vertinti ir kaip meno kūrinius.
Esama skirtumų ir tarp eksponatų. Lietuvos muziejai eksponuoja daugiau ankstyvųjų kuršių gyvenimą atspindinčius archeologinius radinius, nes ši gentis formavosi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Latvijos muziejuose to ankstyvojo kuršių laikotarpio eksponatų neturime. Esame sukaupę daugiau vėlyvųjų kuršių genezę atspindinčių radinių pradedant maždaug nuo X amžiaus. Tie eksponatai gerai ištirti, aprašyti. Kaip minėjau, ankstyvojo laikotarpio eksponatų neturime, nes ankstyvojo geležies amžiaus (I–III a.) kuršių gyventoji teritorija Baltijos pajūriu į šiaurę ėjo maždaug iki dabartinės Liepojos. Kai Rygoje prieš 12 metų surengėme kuršiams skirtą parodą, akivaizdžiai įsitikinome, kad ankstyvojo šios baltų genties gyvavimo laikotarpio negalime parodyti.
Dviejų šalių giminingų muziejų pastangos tuo ir vertingos, kad vieni kitus galite turiningai papildyti. Apie tai kalbėjote dar spalio 15 d., kai dalyvaujant Latvijos ambasadoriui Hardijui Baumaniui Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo pristatomi Latvijos Respublikos 90-mečiui skirti renginiai. Tada Jūs anonsavote ir būsimąją kuršiams skirtą parodą.
Taip, tada pabrėžiau, kad bendromis pastangomis su lietuviais galime parengti labai turiningas parodas. Manau, kad sugebėjome pateikti pakankamai turiningą ir turtingą kuršiams, o prieš tai žiemgaliams ir sėliams skirtas jų praeities gyvenimo panoramas.
Dviejų šalių nacionalinių muziejų pastangomis pateikiama svarbi mokslui medžiaga, kuri nagrinėjama ir mokslinėse konferencijose, pateikiama išsamiuose kataloguose, o lankytojai įsitikina, kad tie eksponatai turi ir meninę vertę.
Archeologai lyg ir žino tuos radinius, bet man pačiam buvo savotiškas netikėtumas, kai prieš supakuojant ir išvežant eksponatus į Vilnių užėjau į mūsų muziejaus fotolaboratoriją, kur eksponatai buvo fotografuojami. Kai kurie tų eksponatų buvo tik ką restauruoti, tad aš pats tarsi kitomis akimis juos išvydau.
Kaimynų akimis į tą pačią epochą Pasaulyje muziejai siekia įvairiais būdais vilioti lankytojus, kad ir interaktyviomis ekspozicijomis. Lietuvos ir Latvijos muziejuose daugiau dėmesio skiriama tradiciniam eksponavimo būdui – pakankamai solidžiam, skoningam, eksponatus išlaikant per orų atstumą nuo lankytojo.
Mūsų ekspozicijas galima vertinti įvairiai. Man atrodo, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiamos parodos yra labiau akademinio pobūdžio, sprendžiu kad ir iš žiemgaliams ir kuršiams skirtų parodų. Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje stengiamės ne vien daiktus parodyti, bet per juos
istoriją, epochą.
Labai gerai, kad skiriasi parodos Lietuvoje ir Latvijoje, nes tai tarytum du žvilgsniai, du tų pačių materialinių daiktų vertinimai. Mums svarbiausia visa tai parodyti žmonėms, kurie ir bus svarbiausi vertintojai. Mano manymu, tai ir yra šio projekto žavesys, kad kartais galime per kaimynų požiūrį tarsi visai naujai pažvelgti į ligi tol buvusius, atrodytų, mums įprastus daiktus. Jeigu į šiuos eksponatus galima pažvelgti kaimynų akimis – tai puiku.
Žinoma, daug priklauso nuo konkrečių parodą rengusių žmonių požiūrio, supratimo. Archeologinius radinius nėra paprasta eksponuoti. Buvo metas, kai Rygoje šiek tiek mus mėginta lyg ir kritikuoti: girdi, esame pernelyg akademiški, sausoki. Todėl baltų projekte mes stengėmės būti ir šiek tiek pasakotojais, nenorime būti vien santūriais eksponatų pateikėjais. Kita vertus, jeigu tik persistengsime, susidursime ir su priešinga vertintojų reakcija. Pavyzdžiui, muziejuje galima sukurti krioklį, bet kito lankytojo atmintyje krintantis vanduo išliks be gilesnio turinio ir slopins ne tokius efektingus eksponatus. Svarbu neprarasti saiko.
Ar kuršių karingumas nėra perdėtas Ar kartais ir kai kurie istoriniai šaltiniai nėra mums pernelyg „interaktyvūs“: skaitome apie karinguosius kuršius, jiems jau prilipo lyg ir „baltų vikingų“ vardas. Iš tikrųjų jie pasiekdavo savo laivais Gdansko ar net Danijos pakrantes, bet ar išties jie buvo tokie pakrančių siaubūnai? Gal esame linkę šiek tiek mistifikuoti vieną ar kitą savo bendrų senųjų gentainių savybę? Girdi, sembai buvę labai geranoriški ir humaniški žmonės, o kuršiai – Baltijos jūros siaubūnai. Tai primena romanus apie Amerikos indėnus, esą vienos gentys taikios, kitos – kraugeriškos.
Kita vertus, juk ir į vikingus reikėtų žvelgti dvejopai. Vienoje islandų sagoje užfiksuotas štai koks įvykis. Kažkas iš islandų keliavo jūra, juos užpuolė vikingai. Paaiškėjo, kad tą kartą vikingai buvo estai. Reikėtų suprasti, kad toje sagoje vikingai suprantami ne kaip skandinavai, bet kaip plėšikai. Vadinasi, šiuo atveju būti vikingu, vadinasi, lyg ir verstis plėšikavimu.
Kuršiai netapo tokiais vikingais, kaip skandinavai, bet taip pat vertėsi plėšikavimu. Apie jokią kitą baltų gentį ir apskritai apie jokią kitą tautą skandinavų rašytiniuose šaltiniuose nerasime tiek liudijimų, kaip apie plėšikišką kuršių tautos būdą.
