Kuršiai – savita baltų gentis
Užtekdavo skandinavų vikingams išsikelti į rytinį Baltijos jūros krantą, ir su kuo jie pirmiausia susidurdavo – su ten gyvenusiais kuršiais. Kirsdavosi su kuršiais, tad šie didžiausią įspūdį skandinavams ir paliko.
Iš tiesų taip ir buvo. Egill Skallagrimsson (gimęs apie 910 m., miręs apie 990 m.), vienoje iš tų sagų pasakoja, kaip islandai išsikėlė į krantą, užpuolė kuršių kaimą ir jį apiplėšė, bet paskui patys buvo užpulti ir nuvežti į vienus namus, kur rūsyje uždaryti tūnojo du danai… Sagose atsispindi to meto gyvenimo įvykiai, žmonių mąstymas ir kiti dalykai. Todėl ir kuršių karingumas, kuris mus pasiekia iš seniausių laikų per islandų sagas bei kitus šaltinius, nėra mistifikacija. Bent jau ne didesnė mistifikacija negu ta, kuri gaubia skandinavų vikingus.
Mėginu susitapatinti su tų sagų ar vikingų pasakojimų autoriumi. Juk ką kiekvienas iš mūsų bandytų pirmiausia užrašyti? Ne tai, kas įprasta, kasdieniška, bet tai, kas kelia nuostabą, išeina iš kasdienybės ribų.
Nesutinku. Man atrodo, kad visi tie žmonės labai gerai vieni kitus pažinojo: vikingai – kuršius, o šie – vikingus. Jie nuo seno bendravo ir toli gražu ne visada tik kariavo. Palaikė prekybinius ryšius, ir tai buvo abipusis interesas.
Buvo momentas, kuris daug ką galėjo pakeisti mūsų istorijoje. 1210 m. kuršiai apsupo Rygos miestą ir pilį. Henrikas Latvis Livonijos kronikoje rašė, kad nuo daugybės kuršių laivų, kurie atplaukė jūra, įplaukė per Dauguvos žiotis ir apsupo Rygą, „visa jūra buvo pasidengusi tarsi tirštu debesiu“. Metraštininkas labai vaizdingai aprašė, kaip atplaukę kuršių kariai išsirikiavo ir karine rikiuote patraukė prie Rygos sienų. Prisidengę skydais jie puolė įsitvirtinusius kalavijuočius. Tai vienas geriausių viduramžių mūšio aprašymų. Įdomu, kad kuršius aprašo ne jie patys, bet jų priešininkai. O apylinkėse susirinkę tos kovos baigties laukė lyviai, žiemgaliai, lietuviai. Nepadėjo karingiesiems kuršiams, bet laukė mūšio baigties. Kuršiai tris dienas kovėsi, bet buvo priversti pasitraukti. Tada išsiskirstė lyviai, žiemgaliai ir lietuviai.
Buvo pretendentas į kuršių karalius Jeigu kuršiai būtų paėmę Rygą, tikriausiai kitaip šiandien atrodytų mūsų žemėlapis. Gaila, kad nebuvo bendrų baltų interesų supratimo. Beje, ar tie Rygą puolę kuršiai atkeliavo iš Lietuvos pusės?
Žinoma tik tiek, kas kuršiai sugebėjo susiburti į solidžią karinę jėgą. Iš šaltinių žinome, kad būta atskirų kuršių žemių, kurios XIII a. pradžioje jau sugebėjo organizuotis. Ne tiek daug žinome kuršių vadų, bet latvių pusėje buvo toks kronikoje paminėtas Lamekinas. Manoma, kad jis valdė ar kontroliavo trečdalį kuršių žemių. 1230 m. atvykus Romos popiežiaus legatui, Lamekinas siekė su juo tartis prisistatydamas kaip karalius (lotyniškai paminėtas kaip Lammekinus rex).
Įvairiuose šaltiniuose minimos kuršių gyventosios vietovės prie Palangos – Apuolė ir kitos įtvirtintos vietovės. Tai tuo metu buvo solidūs kariniai objektai. Juos puolė danai, švedai… Kartais laimėdavo, kartais pralaimėdavo, išpirkdavo į nelaisvę patekusius savo karius. Visa tai jau atspindi kuršių santykius su kitais kraštais, kitomis tautomis. Kuršiai patenka į istorinius šaltinius. IX a. šaltiniuose parašyta, kad kuršiuose esama atskirų valstybių, matyt, atskirų žemių.
Tad šią kuršiams skirtą parodą gal vertėtų parodyti Švedijos ar Danijos muziejuose – skandinavams būtų įdomu prisiminti, su kuo jų senieji protėviai kariavo ar prekiavo IX amžiuje.
1991 m. Švedijoje Stokholmo istorijos muziejuje mūsų muziejus gan didelėje parodoje rodė taip pat ir atskirus kuršiams skirtus eksponatus. Tai buvo didžiausia paroda, kuri bent jau mano darbo muziejuje metais buvo išvežta iš Latvijos į užsienį. Tuo metu mes pertvarkėme savo ekspozicijas, tad į Stokholmą galėjome išvežti ir parodyti geriausius savo eksponatus.
Su Danijos nacionaliniu muziejumi taip pat esu mėginęs tartis dėl panašios parodos, bet gavome atsakymą, kad jų muziejus labai užimtas įvairiomis numatytomis parodomis, tad mums įsiterpti tiesiog fiziškai neįmanoma. Užtat penkiuose ar šešiuose Danijos municipaliniuose muziejuose lankėsi mūsų parengta paroda Latvijos tekstilė. Ten eksponavome taip pat kai kuriuos archeologinius radinius, daugiausia etnografinius eksponatus. Danai mus puikiai sutiko, parodos buvo sėkmingos.
Mėginome baltų tautų paroda sudominti Britų muziejų. Jo vienas iš vadovų mums parašė britiškai malonų laišką, kurį perskaitęs nelabai suprasi, kas norima pasakyti, kas slypi už eilučių. Iš viso teksto pabaigoje galima suprasti, kad mūsų siūlomą parodą atsisakoma priimti.
Kalbėtis tarptautine muziejininkų kalba Ar reikia mokytis savo parodas įsiūlyti Europos muziejams? Gal kiek išpaikinti didieji muziejai kalba kiek kita kalba negu latviai ir lietuviai, tad mes vieni kitų nelabai suprantame?
Mes kalbame ta pačia muziejininkų kalba, bet gal jie ir mano, kad kalba kita kalba. Mums tenka įrodinėti, kad kalbame ta pačia – abipusio pasitikėjimo kalba. Jeigu pasitikėjimą pavyksta užsitikrinti, jeigu ne tik mūsų eksponatai įdomūs, bet ir darbuotojų profesionalumas nekelia abejonių, reikiamomis technologijomis esame apsirūpinę, tada viskas gerai klojasi. Nėra paprasta surengti tokias parodas kitose šalyse, tam reikia, kad palankiai susiklostytų daug aplinkybių.
Anglų tyrinėtojas XIX a. antrojoje pusėje atrado buvusią kadaise galingą hetitų imperiją. Hetitai, kurie buvo beveik užmiršti, pasirodė besą indoeuropiečiai, kaip ir mes, baltai. Gal šis iš užmaršties kapo prikeltos tautos atradimas galėtų padėti papropaguoti ir Europoje gerokai primirštą senąją baltų kultūrą? Kalbu apie jauką, kuris padėtų mūsų tautų eksponatams rasti kelius kad ir į Britų muziejų.
Galiu sutikti, kad bendravimas su Europos muziejais – tai labai svarbus menas, bet juk nieko nepraradome, jeigu pirmą kartą mūsų pasiūlymas nebuvo priimtas. Neabejoju, kad ateityje tokią parodą surengsime ne vienoje Europos šalyje. Mes savo pasiūlymą anglams pateikėme ne geriausiu metu, tuo metu jie turėjo savo vidinių problemų.
Tuo mūsų muziejų kelias į Europą nesibaigia. Baltai savo metu buvo solidi jėga Rytų Europoje, bet ilgainiui nusilpo, prarado savo galias, galop buvo beveik ištrinti iš Europos žemėlapių ir beveik užmiršti. Mūsų pareiga prikelti Europos ir pasaulio susidomėjimą baltais.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas Kitame „Mokslo Lietuvos“ numeryje į pokalbį apie kuršius ir jiems skirtąją parodą įsitrauks ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros prof. habil. dr. Mykolas MICHELBERTAS.
Nuotraukose;
Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarant parodą „Kuršiai – baltų vikingai“: muziejaus atstovė ryšiams su visuomene Inga Berulienė, parodos kuratorė muziejaus archeologijos skyriaus vedėja Eglė Griciuvienė, muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Arnis Radinis
Šie gintariniai archeologiniai radiniai mena kuršius; išskirtinis eksponatas – gintarinis samtukas-antelė
