Statantis vis naujus Jievaro tiltus

Grąžina Lietuvos skolą

Stasys Skrodenis – antrasis VPU profesorius, tapęs Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu. Pirmasis 2005 m. šį vardą pelnė nepailstantis etninės kultūros šalyje populiarintojas prof. Libertas Klimka. Pakaktų pasakyti, kad jau septynerius metus Lietuvos radijas kas savaitę transliuoja L. Klimkos rengiamas etninės kultūros laidas. Sveikinimo žodyje kolegai S. Skrodeniui L. Klimka pabrėžė, kad etninės kultūros globos sklaida ir moksliniai tyrinėjimai yra pats tikriausias etninės tapatybės kūrimas, o šventė, į kurią susirinkome, tik įrodo daktaro J. Basanavičiaus idėjų svarbą ir nemarumą.

Kad daktaro Jono Basanavičiaus įžvalgos nepaseno, tik patvirtino daugelio tą dieną pasisakiusiųjų mintys. Matyt, tie, kuriems knieti peržiūrėti daktaro J. Basanavičiaus vietą Lietuvos istorijoje, kuriems pilietiškumas svarbiau už tautiškumą, paprasčiausiai į tokius renginius neateina.

Prof. S. Skrodenio darbai, pasak L. Klimkos, turi ne vien mokslinę ir akademinę vertę. Jie priartina XXI a. žmogų prie tautos praeityje sukauptų vertybių, daro jas suprantamas, giliai išjaučiamas. Labai svarbu, kad S. Skrodenio pastangomis pavyko nupūsti šiek tiek užmaršties dulkėmis nusėstus Z. Slaviūno, J. Baldžiaus ir A. Mockaus veikalus, jų knygos vėl atsiranda ant dabarties etnologų darbo stalo.

Ir dar vienas svarbus Liberto Klimkos pastebėjimas. Stasio Skrodenio dalyvavimas tarptautinėse konferencijose, ypač šilti ryšiai su Suomija, tai juk ne kas kita, o lietuvių etninės kultūros skverbtis į platesnį pasaulį. Pagaliau tai ir Lietuvos tyrinėtojo atsakas į A. R. Niemio ir kitų suomių mokslininkų dėmesį lietuvių etninei kultūrai. Tokiu būdu šimtui ir daugiau metų praėjus Lietuva tarsi grąžina skolą savo šiaurės kaimynams kitame Baltijos jūros krante.

Ištikimybė

Pasakojimą apie Stasio Skrodenio pagerbimo renginį daktaro Jono Basanavičiaus gimtadienio išvakarėse baigsime pasinaudoję profesoriaus buvusių mokinių, o dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojų dr. Jurgos Ūsaitytės ir dr. Vitos Ivanauskaitės, sveikinusių profesorių, pateiktu tautosakiniu įvaizdžiu. Prisiminta S. Skrodenio disertacija, kurioje buvo išnagrinėti lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka ir papročiai. Tame darbe S. Skrodenis analizavo ir jievaro tilto metaforą, kuri pasitaiko kai kuriose liaudies dainose ir žaidimuose.

Jievaras – tai mitologinis tiltas, kurį turi pereiti gamta ir žmogus mirštant bei prisikeliant. Laukdami Kalėdų mūsų protėviai suko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai, žaidė įvairiausius žaidimus, tarp jų – ir advento žaidimą Jievaro tiltas (ypač paplitęs Rytų Lietuvoje). Esama ir rugpjūčio mėnesio jievaro, kurio simbolis – į kasą supintų nenupjautų rugių sauja. Jievaro tiltas – tarsi žiemos ir vasaros, dangaus ir žemės tiltas, simbolizuojantis žmogaus statuso pakeitimą, bet kartu ir ryšį, sąsają su praeitimi. Skirtingai nuo kai kurių moderniųjų laikų atstovų, mėgstančių keisti darbą, užsiėmimus ir interesus, prof. Stasys Skrodenis liko ištikimas lietuvių tautosakai, savo numylėtajai Suomijai ir tradicinėms lietuvių tautos vertybėms.

Ši ištikimybė – tai pavyzdys, kaip svarbu šiame greitai kintančių ir netvarių vertybių pasaulyje išlaikyti sąsajas su tradicija, esminėmis tautos vertybėmis, kaip vieninteliu patikimu ryšiu su ateitimi. Nepaisant vis greitėjančio laiko rato, tai tebėra daktaro Jono Basanavičiaus idėjų tąsa. Ne deginti praeities tiltus, bet statyti naujus, į ateitį – taip būtų galima tą tąsą apibūdinti. Tai ir yra, ko gero, svarbiausia mūsų naujojo Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato prof. Stasio Skrodenio gyvenimo ir mokslinės veiklos prasmė.

Gediminas Zemlickas