Jeigu nebus proto, nepadės ir kapitalas

Pasakojimą apie Čikagos priemiestyje Lemonte lapkričio 26–30 d. vykusį XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą tikriausiai būtų galima pradėti nuo bet kurios lietuvių išeivijai ar Lietuvos žmonėms rūpimos temos – lietuviškojo kultūros paveldo ir apskritai lietuvybės išsaugojimo išeivijoje bei sklaidos pasaulyje problematikos, dvigubos Lietuvos pilietybės reikalų, Lietuvos ir užsienio lietuvių požiūrio vienų į kitus dalykų, pagaliau ir dabarties iššūkių – energetikos ir aplinkosaugos, protų nutekėjimo ir sugrąžinimo į Lietuvą aktualijų. Visa tai tiktų, smigtų, jei ir ne visada į dešimtuką, tai bent jau ir ne į pieną. Apie tai ir kitus dalykus dar bus progų pakalbėti Mokslo Lietuvos puslapiuose, jeigu maloningasis likimas neužvers neatidėliotinais rutininiais darbais ir, žinoma, neišseks skaitytojų kantrybė.

Pirmajam rašiniui iš simpoziumo pasirinkome pašnekovą, kurio niekaip negalima apeiti. Tai 1969 m. lapkričio 26–30 d. vykusio Pirmojo Mokslo ir kūrybos simpoziumo mokslinės programos vadovas prof. Ph. Dr. Algirdas AVIŽIENIS. Jis sveikinimo žodį tarė ir XIV simpoziumo dalyviams, taip pat skaitė pranešimą Informatikos sekcijoje.

Priminsime, kad profesorius 1960 m. įgijo Ph. D. laipsnį Illinojaus universitete. Savo disertacijoje jis išrado „signed digit“ aritmetiką, kuri dabar plačiai naudojama ir yra daugiau kaip 700 kartų cituota mokslinėje literatūroje. Pradėjęs dirbti Kalifornijos technologijos instituto (Pasadenoje) laboratorijoje JPL, paskelbė atsparumo gedimams principą (fault tolerance), kurį įdiegė savaime pasitaisančiame kompiuteryje STAR (Self Testing And Repairing). 1969 m. STAR laboratorinis modelis buvo pademonstruotas spaudos atstovams, Time šiam įvykiui skyrė kone visą puslapį, nepamiršęs paminėti ir lietuviškos A. Avižienio kilmės. Už STAR kompiuterį lietuvis gavo ne tik JAV patentą, bet ir JAV vyriausybės NASA medalį Už ypatingus nuopelnus. Atsparumo gedimams principas taikomas siekiant pagerinti kompiuterių patikimumą atominių reaktorių saugumo užtikrinimo sistemose, keleivinių lėktuvų skrydžių valdymui, telekomunikacijai per dirbtinius Žemės palydovus, eismo valdymui ir kitose srityse. STAR principais grįsti kompiuteriai veikia kosminiuose laivuose, du 1977 m. paleisti Voyager kosminiai laivai seniai skrieja už Saulės sistemos ribų, bet tebesiunčia signalus į Žemę.

1962 m. pradėjo dėstyti Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA). Reiškėsi patikimų sistemų kūrimo srityje. 1972 m. Kalifornijos universitetas A. Avižieniui suteikė profesoriaus vardą, o 1986 m. – aukščiausiai pasižymėjusio profesoriaus titulą (faculty of highest distinction). Mūsų tautietis šiame universitete vadovavo Kompiuterių mokslo departamentui ir įsteigė Patikimų sistemų laboratoriją, jai vadovavo iki 1990 m., kai tų metų gegužės 24 d. buvo išrinktas atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Šiam universitetui vadovavo iki 1993 metų. A. Avižienio pastangomis VDU jau nuo 1990 m. buvo įdiegta liberaliųjų studijų sistema (bakalauro, magistro ir daktaro laipsnio), kurios principai buvo perimti iš Harvardo universiteto humanitarinių mokslų dekano Henry Rosovsky knygos The University: An Owner’s Manual. VDU tapo pirmuoju Lietuvoje vakarietiškų studijų sistemos pradininku. 1990 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu. Įvertindamas pirmojo rektoriaus nuopelnus VDU Senatas Algirdui Avižieniui 1994 m. suteikė garbės profesoriaus vardą. Dabar jis yra UCLA profesorius emeritas ir VDU vyriausiasis mokslo darbuotojas, įtraukęs VDU į du didelius ES informacinių s istemų tyrimo projektus – ReSIST ir GENESYS, – apie kuriuos pranešė ir šiame MKS.

Taigi kalbiname prof. Ph. Dr. Algirdą AVIŽIENĮ.

Suaugo kaip dviejų medžių kamienai

Šie abu reiškiniai tarpusavyje yra taip organiškai suaugę, kad net sunku būtų atskirti. Juk Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo mintis ir kilo ne kur kitur, o jau Pirmajame simpoziume, kuris vyko 1969 metais. Nesakyčiau, kad tai buvo sąmoninga, iš anksto suplanuota mintis, bet maždaug tuo metu ji ėmė kirbėti.

Mat 1968 m. pirmą kartą nuo 1944 m. apsilankiau Lietuvoje. Vykau į pasaulinį informatikos kongresą Edinburge, Škotijoje. Pakeliui tą patį pranešimą buvau pakviestas perskaityti lietuviškai ir Vilniaus universitete. Man didžiulį įspūdį padarė lietuviška dvasia, kurią aš tuo metu pajutau Lietuvoje.

Kur tą lietuvišką dvasią pajutote, kokiomis aplinkybėmis?

Vilniaus universitete ir ypač tuometiniame Fizikos ir matematikos institute* . Ten lankiausi pas akad. Vytautą Statulevičių ir jo kolegas. Tie susitikimai paskatino pradėti daugiau domėtis Lietuvos įvykiais, užmegzti ir palaikyti ryšius su Lietuvos mokslininkais. Dėl tų ryšių per 20 metų gerai susipažinau su Lietuva. Buvau pasikvietęs keletą lietuvių profesorių atvykti į JAV. 1974 m. atsirado galimybė pusę metų padirbėti Lietuvoje per mainų programą tarp Sovietų Sąjungos ir JAV mokslų akademijų. Tuo metu V. Statulevičiaus vadovaujamas institutas jau buvo pakeitęs pavadinimą į Lietuvos MA Matematikos ir kibernetikos institutą.

Tai štai per tuos ryšius ir bendradarbiavimą su Lietuvos mokslininkais susidarė sąlygos ilgainiui atkurti Vytauto Didžiojo universitetą.

Iki VDU atkūrimo 1989 m. dar turėjo nutekėti nemažai Nemuno ir Neries vandenų.

Taip, bet buvo svarbu ne vien paskelbti, kad VDU atkuriamas. Labai svarbu buvo į atkūrimo darbą įtraukti daug aktyvių užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų. Daugelis jų per simpoziumą buvo susipažinę ir pradėję bendrauti. 1989 m. lapkričio 22–26 d. Čikagoje vykusiame VI Mokslo ir kūrybos simpoziume mes organizavome rinkimus į Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamąjį senatą – aukščiausią universiteto instituciją.

Tai juk istorinės reikšmės įvykis VDU atkūrimo veikloje, todėl prisiminkime, kaip visa tai vyko.

Tas įvykis – VDU Atkuriamojo senato rinkimai vyko kaip tik šioje Pasaulio lietuvių centro Lemonte salėje, kurioje dabar kalbamės. Atkurtasis VDU jau buvo pradėjęs darbą. 1989 m. balandžio 28 d. konferencijoje Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas paskelbėme VDU atkūrimą, man kaip tik teko garbė pirmininkauti tam posėdžiui, perskaityti Atkūrimo aktą. Tai vyko Kaune, tuometinių LKP Politinio švietimo rūmų didžiojoje salėje. Dabar šiame pastate įsikūrę VDU centriniai rūmai.

1989 m. rugsėjo 1 d. atkurtojo VDU 177 studentai pirmakursiai pradėjo studijas. Mąstyta, kaip toliau formuoti šį universitetą. Kilo sumanymas į VDU Atkuriamąjį senatą įtraukti po 50 Lietuvos ir užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų. Tas šimtukas gavo pareigą prižiūrėti universiteto darbą, patarti.

Svarbu pasakyti, kad VI simpoziumas skyrėsi nuo prieš tai vykusių tuo, kad jame dalyvavo jau ne vien išeivijos, bet pirmą kartą ir mokslininkai iš Lietuvos. Tarp 114 atvykusiųjų buvo Sąjūdžio tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, lituanistas akad. Zigmas Zinkevičius, filosofas Romualdas Ozolas ir daug kitų iškilių asmenybių. Tai štai šioje salėje visiems registruotiems posėdžio dalyviams buvo išdalyti lapai su pavardėmis, kurias reikėjo pažymėti. To simpoziumo dalyviai ir išrinko pusę VDU Atkuriamojo Senato narių, tiksliau – 48 Atkuriamojo senato narius išeivijoje.

Ar VDU Atkuriamojo Senato nariai išeivijoje tik stebėjo atkurtojo universiteto įvykius iš šalies, ar dalyvavo konkrečiuose darbuose Kaune?

Kai kurie Atkuriamojo Senato nariai jau pirmaisiais pradėjusiame veikti VDU veiklos metais atvyko į Kauną. Tai prof. Julius Šmulkštys (Indiana University-Purdue, JAV), prof. Kęstutis Skrupskelis (University of South Carolina, JAV), prof. Viktorija Skrupskelytė (Oberlin College, JAV), prof. Kęstutis Paulius Žygas (Arizona State University, JAV), prof. Liucija Baškauskaitė (California State University, JAV) atvyko ir dirbo Kaune. Antai man 1990 m. tapus pirmuoju išrinktuoju VDU rektoriumi* *, K. P. Žygas visus metus buvo Humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas, o pirmąja studijų prorektore buvo L. Baškauskaitė. Apie 10 išeivijos lietuvių Atkuriamojo Senato narių labai aktyviai įsitraukė į VDU veiklą.

Tarp iš užsienio atvykusių lietuvių mokslininkų buvo Kazys Almenas, Vytautas Černius, Milda Danytė, Živilė Gimbutaitė, Rimas Kalvaitis, Vytautas Kavolis, Vytautas Kazlauskas, Bronius Vaškelis (Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas), Arvydas Žygas. V. Černius, kuris yra ir XIV simpoziumo dalyvis, kasmet atvykdavo į Kauną, įkūrė VDU Pedagogikos centrą, kuris daug prisidėjo ir prie Lietuvos švietimo sistemos modernizavimo. Vienas iš mūsų Atkuriamojo Seimo narių buvo ir dr. Valdas Adamkus (tuo metu U.S. Enviromental Protection Agency vadovas). Kai V. Adamkus Čikagoje gavo 3 tūkst. dolerių premiją (regis, buvo išrinktas Metų žmogumi), tą premiją įteikė VDU. Kadangi universitetas veikė tik pirmus ar antrus metus, tai buvo svarbu.

Lietuvos ir lietuvių išeivijos mokslininkų istorinė patirtis buvo skirtinga. Ar visada būta tarpusavio supratimo, ar nekildavo neperžengiamų sunkumų?

Išties sunkumų buvo, ir ne vienas. Kai kurie lietuvos mokslininkai siūlė, kad VDU profesoriais turi dirbti tik Lietuvos piliečiai. O mes tuo metu iš užsienio atvykę Lietuvos pilietybės neturėjome. Tiesa, netrukus LR Seimas priėmė reikalingą įstatymą, ir daug kam pavyko atgauti Lietuvos pilietybę. Ir man būnant rektoriumi pavyko atgauti pilietybę.

Kilo gana didelis konfliktas, teko aiškinti, kad tokia diskriminacija atvykusiųjų atžvilgiu negali būti toleruojama.

Ko bijota? Kad privažiuos per daug užsieniečių?

Bijota, kad į Lietuvos universitetus gali prilįsti daug nepageidaujamų asmenų, „nepiliečių“. Tai buvo iš piršto laužtas argumentas, nes niekas nemėgino per jėgą brautis į Lietuvos universitetus. Nežinau, nė vieno atvejo, kad būtų atvykęs ir įsibrovęs į kurį nors Lietuvos universitetą koks nors nepageidaujamas asmuo. Jei kas ir norėjo atvykti, tai JAV ir Kanados lietuvių profesoriai. Džiaugiuosi, kad pavyko išvengti prieš juos pastatytos kliūties. Ko gero, šis nesusikalbėjimas ir buvo sudėtingiausias to meto mano kaip rektoriaus veikloje.

Kam inžinieriui filosofija

Diskusijų kildavo dėl dėstymo metodų. Antras toks reikšmingesnis diskusijų objektas buvo specialybės ir bendrojo išsilavinimo santykis. Lietuvoje ligi tol buvo įprasta rengti specialistus, o Amerikos didieji, stiprieji universitetai suprato ir pabrėždavo bendro universitetinio išsilavinimo reikšmę. Vieni metai iš keturių skiriami bendriems išsilavinimo dalykams. Inžinieriams, fizikams, matematikams, chemikams, sociologams, informatikams ir visiems kitiems būtina įgyti bendrąjį universitetinį išsilavinimą. Savo ruožtu ir humanitarams svarbu suprasti gamtos mokslus. Žodžiu, reikia supratimo ir apie kitus mokslus. Šios mintys buvo priimtos labai abejojant. Girdi, kam to reikia, jeigu dirbdami mūsų absolventai viso to nepanaudos. Labai siauras praktiškas sovietinis požiūris.

Būtent sovietinis?

Sovietams išsilavinę žmonės nebuvo reikalingi, buvo reikalingi specialistai. Mat išsilavinę, mąstantys žmonės pavojingi, nes gali pasipriešinti valdžios daromoms kvailybėms. Specialistų rengimas Lietuvoje buvo labai veiksmingas, tą reikia pripažinti. Juos rengusios aukštosios mokyklos buvo patenkintos: tokius gerus specialistus parengiame, negi dabar reikės juos mokyti filosofijos. Kam inžinieriui filosofija?..

Bet Amerikos inžinieriai kaip tik ir pasižymi gebėjimu labai tikslingai vykdyti praktines užduotis. Kartais to sveiko pragmatiškumo kaip tik pristinga mūsų specialistams. Ar čia nesama prieštaravimo?

40 metų dirbau viename stipriausių Amerikoje Kalifornijos universitete. Savo inžinierius mokome ir specialybės, ir bendrųjų dalykų. Pastebėjau, kad įdomiausių darbų sugeba padaryti platų išsilavinimą turintys asmenys. Antai inžinerijos doktorantūroje originaliausius darbus, projektus padaro per „grynąją“ inžineriją nepraėję žmonės. Pavyzdys – mano du geriausi iš 30 doktorantų: vienas atėjo iš psichologijos mokslų, o antras – iš biomatematikos. Mano paties tyrinėjimų sritis – informatikos inžinerija. Dirbau sistemų kūrimo krypties darbus, kur teorija ir praktika labai glaudžiai persipina. Mat norint kurti sistemą, reikia išmanyti ir teoriją, ir technologiją, kurią galima pritaikyti.

Europa skuba savižudybės link

Šiandien simpoziumo sesijoje Universitetas ir mokslas VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka pranešime Atkurtajam Vytauto Didžiojo universitetui – 20 metų: atmintis, žmonės ir idėjos pažymėjo, kad Lietuvoje aukštojo mokslo plėtra sukėlė spaudimą didinti studentų skaičių aukštosiose mokyklose. Buvome nusprendę, kad VDU studijuos ne daugiau kaip 4 tūkst. studentų. Norint išlaikyti studijų kokybę, reikia labai atsargiai plėsti universitetą, visą laiką telktis labai kvalifikuotą profesūrą, nepersistengti kuriant naujas studijų programas. Tačiau kai pinigus universitetams pradėta skirstyti pagal studentų skaičių, labai pakenkta studijų kokybei. Nors VDU bendrojo išsilavinimo principą pavyko išlaikyti (nors ir apkarpytą), labai bijau kai kurių vadinamojo Bolonijos proceso skleidžiamų idėjų: girdi, bakalaurą parengti užteks ir trejų metų. Man tai atrodo Europos savižudybė. Europos Sąjunga užsimojo per 10 metų pasivyti JAV, pasiryžusi parengti bakalaurą per trejus metus. Amerikoje ketveri studijų metai bakalaurui parengti laikoma absoliučia būtinybe. Niekas net negalvoja apie studijų trukmės trumpinimą. Europa eina klaidingu keliu.

Lietuvoje kartais aiškinama, kad pernelyg brangiai valstybei kainuoja specialistų rengimas, girdi, kai kuriose šalyse tą patį bakalaurą sugebama parengti per trejus metus.

Tie aiškintojai nesupranta, kad tokiu būdu Ameriką Europos Sąjunga ne pasivys, bet vis labiau atsiliks. Kinija, Japonija, Taivanas, Indija, Pietų Korėja, Singapūras – visos tos šalys naudoja amerikietišką aukštojo mokslo modelį. Nežinau, ar visas tas šalis Lietuvai reikia mėgdžioti, bet jos vystosi, žengia pirmyn ir sugeba sutelkti stiprias ekonomines pajėgas. Tose valstybėse nemanoma, kad trejus metus šiek tiek pamokys savo studentus, įduos į rankas diplomą, o toliau tegu jais rūpinsis darbdaviai.

Gal tos valstybės todėl sėkmingai ir vystosi, kad JAV ir kitų Vakarų šalių kapitalas nukreipiamas į tuos kraštus? Ten palanki infrastruktūra pramonei plėtoti, kai kur pigesnė darbo jėga.

Jeigu nebus proto, nepadės ir kapitalas. Pažiūrėkite kaip Pietų Afrikos Respublika, dar neseniai klestėjusi, nelaimingai nusigyveno. Turtingas kraštas ir investicijų nestigo, bet pradėjo riedėti atgal. Ir labai dideliu greičiu. Kai valdžia nusprendė, kad dalis dėstytojų turi būti juodaodžiai, nepriklausomai nuo kompetencijos ir kvalifikacijų, Pietų Afrikos universitetai labai susilpnėjo, nes išbėgiojo geriausi dėstytojai. Teko prieš kelerius metus lankytis Pietų Afrikoje, mačiau liūdnus pokyčius, kurių vaisius dabar tos šalies universitetai ir skina. Šalis grįžta atgal į chaosą.

Nejau Pietų Afrikos Respublikos deimantai neišgelbės valstybės mokslo?

Deimantus susižeria kiti asmenys. Pasaulis kinta taip greitai, kad šiandien universitetų užduotis yra taip parengti žmones, kad jie sugebėtų savarankiškai rasti ir naudotis informacija, suprasti pasaulį.

Informacinė visuomenė – tai ne kompiuteriu mokantys naudotis, bet informacines sistemas gebantys pritaikyti savo profesijos reikalams žmonės. Labai dažnai kalbant apie informacinę ar žinių visuomenę nesuvokiama tų dalykų esmės. Kompiuterinis raštingumas reikalingas, bet tai veikiau siekis vaikus išmokyti darbo su kompiuteriu įgūdžių. Universitetai turi išmokyti, kaip visą šią galingą kompiuterinę ir informacinę technologiją pritaikyti savo srities problemoms spręsti.

Globalizacijos skersvėjai ir tautiškumo kiautas

Labai sudėtingas klausimas, man atsakyti prireiktų gero pusvalandžio. Su prancūzais bendradarbiavau apie 30 metų ir mačiau visus pokyčius, kurie vyko toje šalyje. Esu gavęs net garbės daktaro vardą, kurį man suteikė Prancūzijos nacionalinis politechnikos universitetas Tulūzoje. Prancūzai supranta savo kultūros išsaugojimo svarbą, bet noriu pabrėžti kelis svarbius dalykus. Pirma, mokslo nebeįmanoma sugrūsti į tautinius rėmus, dabinti tautinėmis spalvomis. Net ir į ES rėmus jau nepasiseks įsprausti. Anglų kalba tiek įsigalėjo, kad be jos neįmanomas tarptautinis bendradarbiavimas. Kartą viename komitete sėdėjome ir svarstėme kažkokius reikalus. Mūsų buvo 10 asmenų, bendravome anglų kalba. Išsiaiškinome, kad tarp mūsų nėra nė vieno, kurio tai būtų gimtoji kalba. Deja, tai vienintelė kalba, kuria galime bendrauti. Anglų kalbos išmoksta kinai ir japonai. Tai pavyzdys, kaip mokslo pasaulis neišvengiamai tampa globalus.

Akivaizdu, kad svarbu saugoti savo kultūrą, tapatumą. Man atrodo, kad Pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumai kaip tik ir yra viena iš labai retų vietų, kur apie savo darbus galime kalbėti lietuviškai. Susirenkame Amerikoje ar Kanadoje ir galime išgirsti, ką įvairių sričių mokslininkai daro. Man labai įdomu sužinoti, ką Lietuvoje daro fizikai ir chemikai, sociologai ir psichologai. Ir tą mes darome lietuviškai. Mano nuomone, galima išlaikyti pusiausvyrą. Tik reikia per daug neperspausti į globalizacijos pusę, kaip svarbu neužsidaryti ir savo tautiškumo kiaute. Užsidaryti neįmanoma, o mėginant galima tik sukelti nereikalingų konfliktų.

O kaip rasti darną? Jeigu iš viršaus mokslas bus verčiamas kuo sparčiau internacionalizuotis, tai juk tautinio tapatumo sąskaita. Tačiau pasidavus vien savaiminiam procesui vėl galime pernelyg užtrukti. Kaip veikti protingai, ar galima čia rasti aukso vidurį?

Manau, kad modernėjimo procesas ir taip labai sparčiai vyksta, nes norint dalyvauti tarptautinėje mokslinėje veikloje, kito kelio nėra. Todėl per daug nesinervindami dirbkime angliškai, bet taip pat nepamirškime, kad apie savo darbus būtina papasakoti ir lietuviškai. Labai svarbu, kad mūsų gimtoji kalba išliktų lanksti ir pakankamai turtinga, o tam reikia turtingo mokslinio žodyno. Apie tai turi nuolat galvoti kiekvienas mokslininkas, nes tai jo prievolė savo tautos išlikimo labui. Lituanistai dirba su lietuvių kalbos medžiaga, bet ir jie turės savo darbus skelbti anglų kalba, jeigu norės, kad mus suprastų visas pasaulis.

Kitų mokslų atstovai yra tarsi priešingoje padėtyje: dirbame angliškai, bet kiekvienam lietuviui privalome savąja kalba paaiškinti tų tyrimų prasmę ir reikšmę. Mokslo ir kūrybos simpoziumai gal ir bus ta vieta, kur iš viso pasaulio susirinkę lietuviai mokslininkai sugebės Lietuvos žmonėms papasakoti, ką jie dirba, ko siekia ir kokius gauna rezultatus.

Esate vienas iš šių simpoziumų pradininkų, ilgametis organizatorius, bet pasisakote, kad simpoziumai ateityje vyktų tik Lietuvoje?

Ne visiškai taip. Parengiau poros puslapių aiškinamąjį raštą, kuriame išdėsčiau savo požiūrį ir siūlymus dėl ateities simpoziumų organizavimo. Tai štai tame rašte siūlau, kad Čikagoje rengiami simpoziumai turėtų savo specifiką, o Lietuvoje vykstantys – savo. Reikia vengti juos daryti vienodus. Simpoziumai turi plėtotis dviem kryptimis. Yra žmonių, kurie jaučiasi pavargę ir mano, kad ateityje ne jų jėgoms rengti simpoziumus. Manau, kad reikia rasti tų simpoziumų aiškų tikslą, tada atsiras ir kas juos rengs. Tas tikslas pakankamai svarbus Amerikoje gyvenančių lietuvių bendruomenei, o jei taip bus, tai Amerikos lietuvių fondas juos rems, o lietuvių bendruomenė prisidės juos organizuodama. Šiandien savo mintis XIV Simpoziumo dalyviams išdėstė Lietuvos žemės ūkio ministrė prof. Kazimira Danutė Prunskienė, švietimo ir mokslo ministras dr. Algirdas Monkevičius. Amerikoje gyvenantiems lietuviams, tiems, kurie domisi mokslu, Lietuvos politika ir ateitimi, tai buvo labai naudingi pranešimai. Vienintelė bėda, kad platesnėms diskusijoms visada stinga laiko.

Stinga laiko ir platesnio pobūdžio interviu. Bet juk ne paskutinis Simpoziumas, gerbiamasis Profesoriau. Iki kitų susitikimų.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Atidaromas XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas: kalba Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotoja Vida Bagdonavičienė