MOKSLASplius.lt

Satyros kampelis: nevadinkime mėšlo tarybiniu

Kostas Kaukas


2008 m. teko dalyvauti keliose mokslinėse konferencijose. Dviejose iš jų – Vilniaus pedagoginiame ir Gedimino technikos universitetuose – skaičiau ir pranešimus. Visose konferencijose bent kas trečias ketvirtas pranešėjas sovietų okupacijos laikus vadino tarybų valdžios metais.

Tokį reiškinį kritikavau diskusijose, bet, rodos, ne visus mokslo žmones pavyko įtikinti. Noriu jiems padėti savo satyra Nevadinkime mėšlo tarybiniu, parašyta beveik prieš dvidešimt metų, ir išspausdinta savaitraštyje Mažoji Lietuva 1989 m. lapkričio 10 d.


Rusų žodžio soveščiatsia lietuviškas atitikmuo yra tartis, soviet – patarimas, taryba. Vietoj jų dažnai vartojami lotyniškos kilmės žodžiai konsultuoti, konsultuotis, konsultacija, konsiliumas.

Šie gražūs žodžiai, be kurių neįmanoma išsiversti, pastaraisiais dešimtmečiais mūsų kalboje be galo sukompromituoti. Jie tapo nemieli, net agresyvūs, nes dažniausiai vartojami ne ta prasme, kuri jiems priklauso. Komunistų partijos komitetų parinktos, o ne liaudies išrinktos tarybos nieko negalėjo ir nieko negali. Jos privalo aklai vykdyti Maskvos diktatą. Vieno diktatoriaus, geriausiu atveju, grupelės diktatorių valdžia jau daugiau kaip 70 metų vadinama tarybų valdžia.

Rodos, kiekvienam aišku, kokia turėtų būti tarybų valdžia: kelios, gal net keliolika visiškai laisvų politinių partijų, lygiomis teisėmis dalyvauja rinkimuose, išrinktos tarybos rūpinasi ekonomika, sveikatos apsauga, švietimu, įstatymų priėmimu ir jų vykdymu. Deja, diktatoriai nė girdėti nenori apie daugiapartinę sistemą ir tikrą tarybų valdžią. [...] Taip jie užkerta kelią pažangai, toliau žlugdo imperiją. Visa, kas gyva ir negyva šioje imperijoje, jie vadina žodžiu, kilusiu iš veiksmažodžio tartis. Mes esame tarybiniai piliečiai, kitaip sakant, konsultaciniai. Tarybinės mūsų žmonos, tarybiniai mūsų vaikai ir vos gimę vaikaičiai. Ir jų žindukai tarybiniai. Arba importiniai – antitarybiniai. (Pastarieji šimteriopai geresni.) Mes valgome tarybinį maistą, dėvime... (Atsiprašau – didesnė dalis skaniausio maisto ir gražiausių, patvariausių drabužių yra importuota.)

Net mūsų gyvulių mėšlas yra tarybinis.

Paimkime Maskvos laikraščio Izvestija 1989 m. rugpjūčio 31 d. numerį, atsiverskime 5 puslapį. Jame rasime spec. korespondento I. Abakumovo straipsnį Kak ja byl fermerom v Golladiji (Kaip aš Olandijoje buvau fermeris). Pirmieji šio straipsnio žodžiai yra tokie: „U gollandskich korov navoz pachnet tak že, kak i u sovietskich“ (Olandijos karvių mėšlas kvepia taip pat, kaip ir tarybinių).

Žmogus rašo, vadinasi, žino. Ligi šiol visa, kas tarybiška, kvepėjo maloniau. Pasirodo, klydome. Drąsus spec. korespondento žingsnis! Ar Maskva nepaskelbs Abakumovo antitarybiniu ekstremistu?

Sunku pasakyti, kaip ten bus. Nesikiškime į Rusijos vidaus reikalus ir jos korespondentų santykius su Olandijos karvių mėšlu. Mes turime pakankamai savų reikalų. Vienas iš jų – daugiau nekompromituoti buvusių gražių ir prasmingų lietuviškų žodžių. Nevadinkime tarybiniais nei gyvulių, nei karvių blynų, nei arklių gurvolių, nei kiškio spirų, nei diktatorių valdžios, nei sovietų imperijos. Jei kurį rusų kalbos žodį būtina išversti, tai verskime jį pagal prasmę. Juk ir romano Choždenija po mukam nepavadinome nei Vaikščiojimu po miltus, nei Vaikščiojimu po kančias, o išvertėme kūrybiškai – Kančių keliai. Kol žymiausi kalbininkai nesuras geriausio lietuviško atitikmens žodžiams sovietskij, tai geriau visai neverskime, kaip nevertė nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmaisiais sovietų okupacijos metais, nes po šiais žodžiais mėginama paslėpti tą pačią ir net žiauresnę buvusios carinės imperijos esmę.

Šios imperijos nevadinkime ir socialistine, nes ji ne tokia – pats Gorbačiovas SSSR socializmą pavadino deformuotu.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, SSSR galime iššifruoti, rodos, taip: Sovietų Antitarybinė Deformuoto Socializmo Rusijos Imperija.

LTSR pavadinimui geriausiai tinka bemaž nedeformuoti poeto žodžiai:

Lietuva – LSSR.

Lietuvos joje nebėr...