MOKSLASplius.lt

Juozas Tumas-Vaižgantas – švietėjas ir lietuviškųjų periodinių leidinių puoselėtojas

Vytautas Rimša

Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos narys ir sekretorius


Šiais metais iškilmingai pažymime labai garbaus mūsų kraštiečio 75-erių metų netektį.

Žymaus lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimas ir veikla kiekvienam Svėdasų krašto žmogui yra žinoma nuo pat vaikystės ar mokyklos laikų. Miestelio aikštėje ir rašytojo gimtinėje – Malaišių kaime, – medžių apsuptyje didingai stovi mūsų tėvų ar senelių jam statyti ir išsaugoti paminklai (skulptorius Bernardas Bučas, architektas Feliksas Vizbaras), Malaišių pradžios mokykloje, kurioje jis mokėsi, įrengtas krašto muziejus, ilgiausia miestelio gatvė pavadinta jo vardu, o Svėdasų gimnazijai pelnytai grąžintas garbingas rašytojo vardas. Dabar kasmet čia teikiama respublikinė Vaižganto vardo premija, rengiami jo kūrybos skaitymai. Tai rodo, kad Vaižgantas nėra pamirštas.

Lietuvoje jo vardas ir darbai žinomi ne ką mažiau. Nuo pirmosios knygelės pasirodymo iki šiol čia yra išspausdintos 132 rašytojo knygos arba nauji jų leidimai. Sunku būtų surasti kitą tokį visuomenės veikėją, kuris būtų susilaukęs tokio didelio mokslininkų, literatų, žurnalistų, politikų ar kitų savo laiko amžininkų dėmesio.

Šalia išsamių, akademinių rašytojo gyvenimo ir veiklos studijų (pavyzdžiui, jo amžininko Aleksandro Merkelio monografijos Juozas Tumas-Vaižgantas trijų laidų (1934 m., 1955 m. ir 1989 m.) arba prof. Aldonos Vaitiekūnienės monografijos Vaižgantas (1982 m.) ir dar trijų jos to paties pavadinimo populiarių knygelių (1959 m., 1995 m. ir 1981 m.), skirtų moksleiviams bei kitiems skaitytojams) vien Lietuvos spaudoje, nepaisant tam labai nepalankių tarybiniais metais politinių sąlygų, apie literatūrinę, socialinę ir ganytojišką mūsų kraštiečio veiklą yra paskelbta šimtai straipsnių.

Vis dėlto ir šiandien negalėtume drąsiai tvirtinti, kad rašytojo ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto asmenybė, jo gyvenimo filosofija ir literatūrinis beletristinis bei publicistinis rašytinis palikimas, yra visapusiškai išnagrinėtas, paaiškintas ir apibendrintas. Tai būtų netiesa.

Kiekvienas mokslininkas, pasišovęs giliau ištirti vieną ar kitą jo veiklos sritį, visuomet kaktomuša susiduria su klausimu – kodėl Vaižgantas sulaukė tokio populiarumo ir mūsų tautos visuotinio pripažinimo? Juolab kad tuo metu Lietuvoje gabių rašytojų ar patriotiškai nusiteikusių visuomenės veikėjų būta jau ne taip ir mažai. Gal net daugiau negu šiandien.

Atsakant į šį klausimą mokslininkų nuomonės išsiskiria. Vieni jų labiau pabrėžia neeilinį Vaižganto talentą, kiti – gabumus ir neregėtą darbštumą, treti – jo patriotinį nusiteikimą bei meilę gimtinei ir tėvynei Lietuvai, dar kiti – visa tai aiškina jo asmenybės išskirtinėmis savybėmis – geranoriškumu, siekiu padėti kitam žmogui, ypač mokėjimu su jais bendrauti.

Be abejo, visuose čia minėtuose aiškinimuose yra dalis tiesos. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, Vaižganto populiarumą to meto visuomenėje pirmiausia lėmė labai platūs jo religiniai, literatūriniai, moksliniai ir kiti socialiniai interesai, sudarę ypač geras prielaidas jo neeiliniam talentui įvairiausiose veiklos srityse atsiskleisti.

Apskritai Lietuvos spaudoje iki šiol bene plačiausiai ištirta ir aptarta literatūrinė bei ganytojiškoji Vaižganto veikla. Tačiau skelbtas ir archyvuose gulintis jo rašytinis palikimas aiškiai rodo, kad Juozas Tumas, pasirinkęs ganytojišką kelią, į pasaulietinį XIX a. pabaigos gyvenimą ir socialinę veiklą pirmiausia įsitraukė ne kaip literatas ar vien kunigas, bet kaip visuomenės švietėjas ir tautinių bei patriotinių nacionalinio išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos idėjų skleidėjas. Tik gerokai vėliau, jau paskelbus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, visa tai atėjo ir į jo literatūros kūrinius bei ganytojiškus pamokslus. Tad šiuo aspektu mūsų kraštietis Juozas Tumas ir jo raštai bei veikla XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje šiandien mums labai mena XVIII a. antrosios pusės pasaulinio garso Prancūzijos filosofus, mokslininkus ir švietėjus enciklopedistus Denį Didro, Klodą Helvecijų, Polą Holbahą, Žaną Žaką Ruso, Volterą ir kitus. Jų romantiškas užmojis šviesti ir lavinti savo tautą, rodos, buvo labai artimas ir mūsų Vaižgantui.

Prisiminkime kai kurių tuo metu pasirodžiusių jo knygelių tematiką: Gydymas nuo patrakimo ir nuo raupų icziepijimu (1898 m.), Dainos ir sakmės (1903 m.), Trumpasis katekizmas kunigo Flachowskio, Vaižganto verstas (1904 m.), Pasakos, pritarimai ir veselijos su dainomis, (1907 m.), Šanraszas geografiszkuju Lietuvos vardu: Kauno gubernija: (tąsa), Trumpo folkloro dalykams rinkti programa (1910 m.), Ten gera, kur mūsų nėra arba neapleiskite Tėvynės (pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje) (1912 m.), Žemaičių vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko blaivybės gromatos (1915 m.), Mūsų gyvūnėliai (1917 m.), Vokiečių okupuotan Vilniun sugrįžus 1918 metais (1922 m.), Tiesiant kelią į Lietuvos nepriklausomybę 1916–1917 m., Aplink Baltiją: kas yra pajūryje ir kas dar ten norėtų būti (1919 m.) ir kt.

Tai rodo, kad Juozą Tumą, kaip publicistą ir visuomenės švietėją, tuo laikotarpiu domino labai daug dalykų. Tai – medicina, etnokultūra, dainos, sakmės, pasakos, folkloro rinkimo metodika, bažnytinių apeigų lietuvių kalba plitimo reikalai, per didelės lietuvių emigracijos ir kylančios tautos blaivinimo problemos, gamtos ir geografijos pažinimo dalykai, Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai klausimai, šalies nepriklausomybės paskelbimo reikalai ir daug kitų temų. O kur dar jo moksliniai bei publicistiniai, šviečiamojo pobūdžio straipsniai, išspausdinti to meto besikuriančiuose lietuvių periodiniuose leidiniuose? Jų tematika taip pat labai plati. Tai liudija labai didelį jaunojo Vaižganto mokslinių bei kitų socialinių interesų ratą.

Kita vertus, Vaižgantas tarp kitų to meto šviesuolių ir Lietuvos patriotų atliko labai didelį darbą organizuodamas Lietuvoje pirmųjų lietuviškųjų periodinių leidinių – žurnalų ir laikraščių leidimą bei spausdinimą.

Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje carinė Rusija daugiau kaip 40 metų vykdė intensyvią Lietuvos rusinimo ir nutautinimo politiką. Siekdama šių tikslų pirmiausiai ji uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis ir lietuvišką mokyklą. Lietuviški laikraščiai (Aušra, Varpas ir kiti) buvo leidžiami už Rusijos imperijos sienų, tačiau nepalūžo. Jie buvo toliau spausdinami ir slapta gabenami į Lietuvą.

XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos ekonominis, politinis ir kultūrinis gyvenimas vis įvairėjo ir sudėtingėjo. Kylant ir tvirtėjant lietuvių tautiniam išsilaisvinimo judėjimui, už Lietuvos ribų leidžiami lietuvių laikraščiai negalėjo patenkinti augančių visuomenės poreikių. Toli leidžiama lietuvių periodika negalėjo operatyviai atspindėti visų įvykių, tinkamai juos nušviesti ar paaiškinti. Tai kėlė nerimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantiems lietuviams.

Dėl to jau 1897 ir 1890 m., nepaisydamas spaudos draudimo, Peterburgo viešosios bibliotekos bibliografas Silvestras Baltramaitis parašė carinei vyriausybei prašymą leisti Peterburge spausdinti lietuvišką „laikraštį dėl ūkinykų“. 1898 m. spausdinti lietuvišką laikraštį leidimo prašė ir Jonas Balvočius iš Vadoklių. Šiuo reikalu taip pat rūpinosi J. Karpis, A. Smilga, K. Narutavičius ir kiti.

Atgavus lietuviams spaudos teises, lietuviško laikraščio išleidimas tapo svarbiausiu kultūros uždaviniu. Sumanymų leisti lietuviškus laikraščius dabar radosi ne vien Peterburge, bet Rygoje, Vilniuje, Kaune ir kitur.

Deja, daugelis tų sumanymų nebuvo įgyvendinti. Išleisti lietuviškus laikraščius net ir panaikinus spaudos draudimą nebuvo lengva. Rusijos Vyriausioji spaudos reikalų valdyba tų prašymų tiesiog nepaisė. Žinoma, kad tuo metu dėl lietuviškų laikraščių leidimo jau buvo paduota keletas prašymų – du kunigo Ambraziejaus (norėjo vieną laikraštį leisti bene kasdien, kitas buvo Bitininkas); vienas Petro Vileišio (norėjo leisti savaitinį laikraštį); du – iš Petrapilio (vienas Dubinsko – norėjo leisti kunigų laikraštį), vienas Silvestro Baltramaičio (norėjo leisti ūkininkų laikraštį). Bet ir toliau prašymai buvo vilkinami. Kazimiero Būgos žodžiais, nuo 1904 m. gegužės mėn. iki rugsėjo pabaigos (per penkis mėnesius) „niekas Lietuvoje dar nebuvo gavęs teisės leisti lietuvišką laikraštį“. Pirmasis leidimą spausdinti savaitinį periodinį leidinį Lietuviškas laikraštis (vėliau jis buvo pavadintas Lietuvių laikraščiu) 1904 m. spalio 2 d. gavo Peterburge gyvenęs ir jau anksčiau tuo reikalu nuolat rūpinęsis A. Smilga. Laikraštis buvo pradėtas leisti, tačiau po metų dėl finansinių ir organizacinių sunkumų jo leidimas nutrūko.

Panašu, kad jau tuo metu, kaip ir kiti inteligentai, Vaižgantas labai gerai suprato, ką gali reikšti lietuviški periodiniai spaudiniai Lietuvai, ypač jos gyventojų švietimui ir kultūrai. Kita vertus, 1895–1914 m. dirbdamas Mintaujoje ir Žemaitijoje, jis užmezgė labai glaudžius dalykinius ryšius su daugeliu to meto žymių spaudos bei kultūros veikėjų, kurie itin rūpinosi lietuviškos spaudos leidybos reikalais. Tai Laurynas Ivinskis, Martynas Jankus, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Kazimieras Būga, Juozas Zavadskis, Marija ir Jurgis Šlapeliai ir kiti. Susiklosčiusi padėtis jį skatino veikti. Tad labai greitai Vaižgantas atsakingai pats ėmėsi šio darbo.

Gyvendamas Mosėdyje, jis net neabejodamas pritarė kunigų Pelicijono Lialio ir Kazimiero Kazlausko siūlymui patiems išleisti lietuvišką laikraštį. Važiuodamas pas ligonį, jis netgi sugalvojo jį pavadinti Tėvynės sargu. Pirmasis šio laikraščio numeris pasirodė 1896 metais. Iš pradžių jį redagavo Pelicijonas Lialis (Nr. 1–6), paskui – Domininkas Tumėnas (Nr. 7–11), o nuo 1897 m. (Nr. 11) iki 1902 m. (Nr. 4/5) – pats Juozas Tumas. Jam išvykus, Tėvynės sargo redagavimo ir leidybos darbus perėmė kunigas Antanas Milukas. Iš pradžių šį laikraštį manyta spausdinti Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose, bet saugumo sumetimais jis buvo vežamas į Prūsiją.

Tai buvo plačios tematikos ir gana pažangus to meto leidinys. Vaižganto darbų tyrinėtojas Aleksandras Merkelis rašo: „Vienais religiniais ar tautiniais principais sargiečiai nesitenkino: jiems rūpėjo visa tai, kas šiokiu ar tokiu būdu buvo susiję su pagrindiniais principais. Varpo pradėtas lietuviškas pozityvizmas randa atgarsį Tėvynės sarge. Ir sargiečiai lietuvių tautinį judėjimą glaudžiai sieja su Lietuvos ekonominiu gyvenimu.“

Maža to, surinkęs aukų Vaižgantas tuo pat metu (1900–1902 m.) pradėjo leisti bei redaguoti ir kitą – pirmąjį lietuvių inteligentams skirtą periodinį leidinį – žurnalą Žinyčią. Tyrinėtojų nuomone, Tėvynės sargas su Žinyčia varė platų tautinės kultūros barą. Tėvynės sargas švietė liaudį, žadino ir kėlė jos tautiškumą, o Žinyčia organizavo mūsų inteligentų jėgas mokslui, aiškino ir moksliškai grindė mūsų tautinės kultūros pagrindus.

Visuomenės švietėjas Vaižgantas leidybinio darbo neapleido ir vėliau. 1907 m. jis dirbo Vilniaus žinių, 1907–1911 m. – Vilties, o 1914 m. – Rygos garso redakcijose. Nepriklausomybės metais apsigyvenęs Kaune, nepaisydamas itin didelio užimtumo, 1920 m. Vaižgantas užsidegęs redagavo laikraštį Tauta, o 1921–1922 m. – tęstinį mokslinį leidinį Mūsų senovė.

1922–1929 m. Juozas Tumas-Vaižgantas pradėjo dėstyti Kauno universitete, gavo docento (1924 m.) vardą. Tada jis tiesiog pasinėrė į lietuvių literatūros istorijos ir kitus literatūrologijos dalykus. Vieną po kitos su didžiausiu užsidegimu ir kruopštumu rašo bei 1924 m. leidžia savo knygeles apie žymiausius to meto Lietuvių literatūros ir spaudos darbuotojus bei jų beletristinius ir publicistinius raštus. Parašo ištisą tų knygelių seriją. Tai – Lietuvių literatūros paskaitos: draudžiamasis laikotarpis (Broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis; Šviesos grupė; Aušrininkų grupė; Apžvalgos: Maironis Mačiulis; Antanas Baranauskas; Laurynas Ivinskis: kovotojai; Lietuvių literatūra rusiškomis raidėmis: broliai Juškos). Iš visų šių knygelių 1925 m. Vaižgantas sudaro knygą Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. Prof. Vladas Žukas rašė, kad Vaižgantą pelnytai galėtume dar laikyti to meto lietuvių grožinės literatūros bibliografijos pradininku.

Beje, Vaižgantas ne vien pats redagavo ir leido lietuviškus periodinius leidinius, bet kartu domėjosi ir kitais tuo metu rengiamais lietuviškais leidiniais, rašė jų recenzijas.

Mūsų kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko, pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių redaktoriaus, Kauno VDU docento, žymaus visuomenės veikėjo ir liaudies švietėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvybė užgeso 1933 m. balandžio 29 d. 7 val. 40 min. Kaune, jo paties namuose.

Tai buvo skaudus smūgis visai Lietuvai. To meto žurnalas Vairas rašė: „Visuomenė apie kun. J. Tumo-Vaižganto ligą spaudos buvo mažai informuota, todėl jo mirtis atrodė netikėta ir klaiki. Ji didžiu liūdesiu prislėgė visą tautą. Jam mirus, visi skaudžiai pajautėme, kokios brangios asmenybės netekome.“

Ypač skaudžiai šią žinią sutiko ir išgyveno Kauno inteligentai ir visi Lietuvos žmonės. „Be Vaižganto – sakė prozininkas ir poetas, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas – mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir, tarsi, net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą.“ Geriau, rodos, nepasakysi...