Mokslinių tyrimų integralumas: terra incognita?

Milda Naujokaitė,

Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo Vyriausioji specialistė užsienio ryšiams

Ilgą laiką mokslo tyrimų integralumas buvo pačių mokslo institucijų ar nacionalinių agentūrų rūpestis. Augant mokslo tarptautiškumui ir didėjant mokslininkų mobilumui, atsiranda poreikis koordinuoti veiksmus. Geros mokslinės praktikos normų laikymasis vykdant tarptautinius projektus tampa viena aktualiausių problemų mokslo pasaulyje. Ištirti pažeidimus tokiais atvejais yra ypač sudėtinga, nes skiriasi supratimas apie mokslinių tyrimų integralumą, daugelyje šalių nėra centrinio organo, tiriančio tokius kaltinimus, taikomos skirtingos procedūros. Ši problema tikrai bus vienas iš svarbiausių klausimų, svarstomų antrojoje pasaulinėje konferencijoje, skirtoje mokslinių tyrimų integralumui, kuri vyks 2010 m. Singapūre.

Rengdamasis šiai konferencijai Europos mokslo fondas (EMF) lapkričio 17–18 d. sukvietė savo narius į seminarą, skirtą mokslo integralumo problemoms nagrinėti. Prie jų prisidėjo pranešėjai iš Amerikos, Europos nacionalinių mokslo akademijų sąjungos, Tarptautinės mokslo tarybos, Europos mokslo redaktorių asociacijos ir Europos universitetų asociacijos atstovai.

Prakalbus apie mokslo tyrimų integralumą tarptautiniame renginyje, iškilo pirmoji kliūtis: Europoje egzistuojanti kodeksų ir sąvokų įvairovė. Susirinkimo dalyviai sutarė, kad reikėtų sukurti kuo universalesnius standartus ir, kiek leidžia kalbų margumas Europoje, vartoti kuo panašesnes sąvokas. Remdamasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos paskelbtomis rekomendacijomis EMF numato išleisti etikos kodekso pavyzdį, į kurį atsižvelgiant būtų kuriami nacionaliniai standartai.

2005 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo paskelbtos panašaus pobūdžio rekomendacijos. Įsakymu teigiama, kad iki 2006 m. kovo 1 d. visos aukštosios mokyklos privalo patvirtinti akademinės etikos kodeksus, todėl šiuo metu jos yra vienintelės mokslo įstaigos, paskelbusios tokio pobūdžio dokumentus. Mokslo institucijos, kurioms šis įsakymas netaikomas, taip ir nesuskubo jų priimti.

Imantis spręsti su mokslinių tyrimų integralumu susijusias problemas, susiduriama su dar viena rimta kliūtimi – nėra žinomas tikrasis pažeidimų mastas. Duomenų apie blogos mokslinės praktikos paplitimą Europoje nėra. Amerikoje per metus išspausdinama maždaug 0,1–1 proc. straipsnių, kurie yra plagijuoti arba pateikia klaidingus duomenis. Spėjama, kad padėtis panaši ir Europoje. Kita vertus, šis skaičius neapima kitų, ne tokių šiurkščių mokslinio integralumo pažeidimų, todėl EMF sieks atlikti aukštos kokybės tyrimus problemai nustatyti.

Diskusijose apie tyrimų integralumą dažnai pasigirsta nuomonė, kad geros praktikos pažeidimai yra mažai paplitę, todėl apie tai reikėtų kuo mažiau kalbėti, nes bet kokios su šia problema susijusios informacijos viešinimas kenkia geram mokslo vardui. Motyvuodami tuo, kad daug didesnę žalą mokslui daro klaidinga informacija, neskaidrumas ir nebaudžiamumas, seminaro dalyviai paskatino EMF imtis informacinės kampanijos. Būtina atkreipti akademinės bendruomenės dėmesį į šią problemą, skatinti aukštų mokslinės praktikos standartų skiepijimą akademiniam jaunimui, dalytis patirtimi, kaip užkirsti kelią galimiems pažeidimams, ir tirti galimus nusižengimus.

Per seminarą buvo pristatyta daug pavyzdžių, kaip įvairios institucijos sprendžia su tyrimų integralumu susijusias problemas ir kokių sunkumų joms iškyla. Daugelyje Europos valstybių tyrimus vykdančios ar finansuojančios institucijos, taip pat mokslų akademijos kontroliuoja, kaip laikomasi geros mokslinės praktikos. Nepaisant to, apie daugelį atvejų vis dar nesužinoma arba juos stengiamasi „užglaistyti“.

Akademinė bendruomenė pati imasi iniciatyvos viešinti informaciją apie nusižengusius asmenis. Vienas tokių bandymų – seminaro metu pristatytas, didelio dalyvių palaikymo ir ypatingo Europos mokslo redaktorių asociacijos susidomėjimo susilaukęs projektas Raudonosios mokslo kortelės. Tinklalapyje www.scientificredcards.org bus skelbiami duomenys apie geros mokslinės praktikos standartų neatitinkančius straipsnius, pateikiamos atsakingų institucijų atliktų tyrimų ataskaitos. Manoma, kad tokių iniciatyvų ateityje daugės, todėl ypač svarbu, kad funkcionuotų gerą vardą užsitikrinusios, patikimos institucijos. Taip būtų užkertamas kelias galimam interneto naudojimui blogiems tikslams.

Šiuo metu daugelyje Europos valstybių yra diskutuojama, ar reikia kurti nacionalines struktūras, tiriančias geros mokslinės praktikos pažeidimus. Panašu, kad daugelis valstybių mato tokių struktūrų, palyginti su vietinėmis (kurios yra įsteigtos pačiose mokslinių tyrimų įstaigose), privalumus tiriant rimtus geros mokslinės praktikos pažeidimus – falsifikavimą, fabrikavimą ir plagijavimą (FFP). Amerikos Nacionalinės mokslų akademijos atstovės pastebėjo, kad tokios institucijos reputacija yra ypač svarbi. Tik nešališki tyrimai gali užtikrinti vis didesnį akademinės bendruomenės pasitikėjimą. Vadinasi, vis daugiau mokslininkų jaus pareigą pranešti apie pažeidimus, ir vis mažiau pažeidėjų liks nenubausti.

Labai svarbu, kad naujojo Mokslo ir studijų įstatymo projekte numatyta įsteigti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigybę. Pirmiausia, galima tikėtis, kad geros mokslinės praktikos standartams bus skiriama daug daugiau dėmesio. Nuo šio pareigūno kompetencijos ir nešališkumo priklausys, kaip bus sprendžiamos įsisenėjusios problemos: FFP, geros laboratorinės praktikos laikymasis, interesų konfliktai, studentų ir jaunesniųjų kolegų išnaudojimas ir kitos. Galiausiai, bus aiški institucija, į kurią užsienio mokslininkai ar kitos institucijos galės kreiptis kilus kokiems nors neaiškumams vykdant tarptautinius projektus.

Su mokslo integralumo problema susiduria ne tik mokslo institucijos, bet ir leidėjai. Seminare buvo aptarta mokslinių žurnalų redaktorių patirtis. Pagal nuo seno įsigalėjusią praktiką išaiškėjus pažeidimui, leidėjai išspausdina žinutę, kad straipsnis yra atšaukiamas. Konkrečios priežastys dažnai yra nutylimos ir apie tokius atvejus atsakingos institucijos, mokslo tyrimus finansuojančios organizacijos ar darbdaviai paprastai nėra informuojami. Suvokdama šios problemos svarbą, Asociacija kitų metų rugsėjo mėn. rengs konferenciją, skirtą mokslo integralumui komunikacijoje. Taip pat tikėtina, kad redaktoriai daug aktyviau bendradarbiaus su nacionalinėmis institucijomis.

Taigi Europoje ir visame pasaulyje jaučiamas susirūpinimas dėl geros akademinės praktikos standartų laikymosi. Artimiausiu metu ši problema sulauks vis didesnio tarptautinės akademinės bendruomenės ir įvairių tarptautinių organizacijų dėmesio. Šiuo metu Europos koordinavimo mechanizmas dar tik kuriamas, todėl labai svarbu, kad Lietuvos akademinė bendruomenė neliktų nuošalėje. Visada daugiau laimima prisidedant prie naujos sistemos kūrimo, nei vėliau pasyviai priimant diktuojamas sąlygas. Labai tikiuosi, kad antrojoje pasaulinėje konferencijoje tarp daugelio kitų valstybių išvysime ir Lietuvos atstovus. Juk ir mums tai svarbu. Viliuosi.