MOKSLASplius.lt

Kas yra Žemaitijos knyga? Svarstymų metmenys

Tomas Petreikis

Vilniaus universiteto Knygotyros studijų programos magistrantas

Žemaičių kunigaikštystės Leliškių dvaro 1580 m. inventoriuje minimos dvi knygos: lenkiška Biblija ir Martyno Mažvydo Katekizmas (1547), kuris apraše įvardytas kaip Žemaitiškai spausdintas katekizmas (катихиз по друкованыи). Istoriko Eugenijaus Saviščevo manymu, to meto žemaičių bajorija Katekizmą suvokė kaip savo raštijos paminklą. Remdamiesi šia XVI a. pabaigos žemaičių bajorų etninės savimonės apraiška, M. Mažvydo Katekizmą galėtume laikyti Žemaitijos knyga. Su tuo pagrįstai nesutiktų Mažosios Lietuvos knygos tyrinėtojai, nes Katekizmas vis dėlto buvo Mažosios Lietuvos švietėjų intelektinis produktas, skirtas jos reikmėms. Vien šis pavyzdys rodo, kad Žemaitijos knygos klausimas yra pribrendęs gilesniems tyrimams, kuriuos skatina Lietuvos knygotyros mokslo laimėjimai ir tyrimų plėtra.

Nors Žemaitijos knygos tyrinėjimai jau pradėti, tyrimo koncepcija dar nėra suformuluota. Kitaip tariant, nėra vieningos nuomonės, ką turime laikyti tyrimo objektu. Todėl pribrendo laikas pateikti nors Žemaitijos knygos apibrėžimo orientyrus, kurių pagrindu būtų galima gilinti ir plėtoti tokius tyrinėjimus. Tikslus tyrimo objekto, t. y. Žemaitijos knygos, įvardijimas yra būtina sąlyga, neleidžianti tyrėjui nuklysti į pašalinių klausimų gvildenimą. Atsižvelgdamas į Žemaitijos istorijos ir raštijos paveldą, Žemaitijos knygos tyrinėjimus siūlau skaidyti į dvi pakankamai savarankiškas dalis. Jų objektas būtų: regioninė knyga – lokalinės bendruomenės sukauptas visas raštijos paveldas, tenkinantis vietos gyventojų poreikius. Lokalinė bendruomenė retu atveju yra etniškai ir kultūriškai vienalytė, tad raštijos paveldas įvairiakalbis; etninė knyga – kalbine prasme išsiskiriantys leidiniai rašyti (sub)etnoso gimtąja kalba arba tarme.

Žemaitijos regioninės knygos tyrimai kelia daugiausia keblumų, nes Lietuvoje regioninės knygos koncepcija nėra suformuluota. Tiesa, prof. Domas Kaunas kompleksiškai tyrinėja Klaipėdos krašto ir visos Mažosios Lietuvos knygos istoriją. Šie tyrimai turi savo specifiką ir atitinka regioninės knygos bruožus. Regioninės knygos tyrimuose yra taikomi bendrieji regionalizmo, lokalinės istorijos ir knygotyros mokslo laimėjimai. Tai nuosekliai leidžia apibrėžti regioną laike ir erdvėje išskiriant būdingus nagrinėjamo objekto knygos bruožus.

Norint pažinti Žemaitijos regioninę knygą, būtina įsigilinti į Žemaitijos istorinę raidą. Tik taip bus galima konkretizuoti regioną. Tai būtina sąlyga, nes Žemaitijos knyga yra pažįstama iš leidybos ir spausdinimo duomenų. Kitaip tariant, leidėjas ar spaustuvė turi arba turėjo veikti Žemaitijos teritorijoje. Pagal šiuos požymius atsiranda galimybė spaudos produkciją skirstyti į regionines grupes.

Žemaitijos istorija nėra pakankamai ištirta, tad Žemaitijos knygos tyrinėtojui pirmiausia būtina savarankiškai apsibrėžti regioną. Tai nėra itin sudėtinga, nes Žemaitija yra laikoma etninio regiono etalonu. Žvelgiant iš istorinės pusės, Žemaitija pergyveno tris raidos etapus: Žemaičių seniūnijos (nuo 1575 m. kunigaikštystės), 1413–1795 m., carinės Rusijos valdymo, 1795–1917 m. ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės, 1918–1944 m.

Priklausomai nuo laiko keitėsi Žemaitijos supratimas. Žemaičių seniūnijos, vėliau kunigaikštytės teritorija iki 1795 m. apimdama Šiaulių, Telšių ir Raseinių pavietus, tęsėsi iki Nevėžio. Carinės Rusijos laikais dėl sparčios lietuvių tautinės konsolidacijos Žemaitijos plotas mažėjo, nyko jos rytiniai pakraščiai. Tai labiausiai pasakytina apie Šiaulių apskritį. 1918–1944 m. Žemaitija išsiteko Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Tauragės, Telšių apskrityse, jai taip pat priklausė Šiaulių apskrities vakarinė dalis su Šiaulių miestu.

Tik laike ir erdvėje konkretizuotas vietovardis, į kurį patenka leidimo ir spausdinimo vietos, leidžia išskirti Žemaitijos knygą kaip to meto Žemaitijos visuomenės intelektinį produktą. Viliaus Užtupo sudarytas Lietuvos spaustuvių žinynas šiek tiek palengvina šį darbą. Remdamiesi žinynu galime išskirti šiuos Žemaitijos spausdinimo centrus: Kėdainius (XVII a.), Jurbarką, Kelmę, Mažeikius, Raseinius, Salantus, Skuodą, Šiaulius ir Telšius, kurių produkcija neabejotinai tampa Žemaitijos knygos tyrimo šerdimi ir objektu.

Gerokai sudėtingesnė padėtis dėl leidybos vietos nustatymo. Žemaitijos knyga patyrė bendrus Lietuvos knygos kultūros raidos veiksnius. Ją varžė įvairaus pobūdžio apribojimai. Leidyklos Žemaitijoje retai buvo ilgalaikės, knygas dažniau leido įvairios organizacijos ir privatūs asmenys. Mūsų požiūriu, leidėju reikia laikyti organizaciją ar asmenį, kuris skiria lėšas leidiniui parengti ir spausdinti, o galiausiai disponuoja produktu – tiražu. Jis gali būti įvardytas pačiame spaudinyje, kaip, pavyzdžiui, Mikalojaus Akelaičio elementoriuje Lamentorius, arba Pradżia moksło sudeta mażiems wajkeliems (1860), kuriame nurodyta kasztu kunigajkszczia Ireneusza Oginskia isz Rytawa, arba ir iš kitų šaltinių nustatytas. Leidybos versle daug ką lėmė finansiniai išskaičiavimai: leidinių spausdinimo kaštai, leidinių kokybė, transporto privalumai, skatinę pasirinkti pigesnes ir artimesnes kaimyninės Mažosios Lietuvos spaustuves.

Regioninė knyga autoriaus ir kalbos prasme yra nevienalytė. Jos kūrėjai buvo kultūriškai aktyvioji lokalinės visuomenės dalis, tenkinanti asmeninius ir kitų vietos gyventojų poreikius. Lietuviška knyga ir jos kūrėjai tik nuo XIX a. pradžios tvirčiau įsitraukė į Žemaitijos knygos kultūros kūrimo ir ugdymo procesą. Iki tol vyravo lotynų kalba leidžiami leidiniai. Daugiau žinomas pavyzdys yra Žemaičių kunigų seminarijos rektoriaus Varniuose redaguojami ir leidžiami kasmetiniai vyskupystės žinynai (Directorium [...] pro diocesi Samogitiensis). Greta plėtojosi ir elitinės lenkiškos knygos leidyba, kurios žinomesnis pavyzdys būtų Salantų klebono Stanislovo Čerskio Žemaičių vyskupystės aprašymas (Opis Żmudzkiey dyecezyi, 1830 m.). Po 1864 m. sukilimo apribojus lenkiškos spaudos leidybą ir uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, suintensyvėjo rusiškos knygos leidyba. Dažniausiai buvo leidžiami įvairaus pobūdžio smulkieji spaudiniai: ataskaitos, programos, įstatai, afišos. Vienas iš būdingiausių pavyzdžių yra 1899 m. Plungės žemės ūkio ir amatininkystės parodos programa, kurią išleido parodos organizatorius kunigaikštis Mykolas Oginskis. Daugiausia keblumų kelia Žemaitijos žydų knyga. Visiškai nėra žinoma išlikusių hebrajų ar jidiš kalbomis rašytų spaudinių, kuriuos būtų leidę ar spausdinę vietos žydai ar jų bendruomenės. Tiesa, yra žinoma, kad 1913 m. Šiauliuose trumpai buvo leidžiami laikraščiai Cait (Laikas, 1913), ir Šavler Vochenblat (Šiaulių savaitraštis, 1927). Telšių žydų bendruomenės laikraštis Žydų gyvenimas 1922–1935 m. buvo leidžiamas ir spausdinamas Kaune, tik 1935–1939 m. leidybos vieta nurodoma Telšiai. Šie fragmentai leidžia manyti, kad žydų knyga Žemaitijoje turėjo būti gausesnė, nei liudija šie pavieniai spaudos atvejai. Mažai kas, be 1886 m. Palangoje grafo Felikso Tiškevičiaus leisto humoristinio laikraščio Le Limande, žinoma apie prancūzišką Žemaitijos spaudą. Apie kitomis kalbomis Žemaitijoje leistus ar (ir) spausdintus spaudinius, be gilesnių tyrimų nieko plačiau pasakyti kol kas negalime. Šie kol kas pavieniai išaiškinti Žemaitijos įvairiakalbės knygos fragmentai leidžia manyti, kad regioninės knygos tyrimų laukas nemenkai išsiplėsdamas atspindės viso regiono knygos kultūrą. Verta atkreipti dėmesį, kad įvairiakalbės knygos nėra gausios, tad didesnių problemų integruotai dėstyti medžiagą neturėtų iškilti. Tokiu aspektu kol kas dar nebuvo žvelgta nė į vieno Lietuvos regiono knygos kultūrą, todėl Žemaitijos regioninis knygos tyrimas šiuo atveju būtų novatoriškas.

Būtina atskirai aptarti žemaičių etninės knygos problematiką. Etninės knygos pagrindinis skiriamasis bruožas yra kalba, žemaičių knygos atvejų – žemaičių tarmė. Dėl istorinių ir etninių aplinkybių žemaičių tarmė lietuvių rašto ir spaudos kultūroje paliko savitą pėdsaką. Kalbininkas Zigmas Zinkevičius nustatė, kad lietuvių raštijos kūrėjai nuo XVII a. pabaigos vis dažniau raštų kalboje ėmė vartoti žemaitybes. Vienas pirmųjų savo darbuose nevengęs žemaitybių buvo kun. Pranciškus Šrubauskis (apie 1620–1680). XVIII a. pasirodė kun. Mykolo Olševskio (apie 1717–apie 1779) bestseleriu tapusi knyga Broma atverta ing viečnastį (pirmas leidimas 1753), kun. Kazimiero Klimavičiaus (apie 1720–apie 1786) Pavynastės krikščioniškos, arba Katekizmas (1767) ir kitų autorių veikalai. Tarp jų buvo ir Žyvatas (1753). Pastarosios knygos vertėjas nežinomas, bet vertimas atliktas išimtinai Šiaurės žemaičių kretingiškių tarme.

XVIII a. antrojoje pusėje subrendusi žemaičių raštija jau kito šimtmečio pradžioje pretendavo perimti lietuvių bendrinės kalbos kūrimo pozicijas. Tai lėmė žemaičių bajorų aktyvi lituanistinė veikla. Prabilo tokie žemaičių rašytojai kaip Antanas Klementas, Dionizas Poška, Jurgis Ambraziejus Pabrėža ir kiti. Vienuolis J. A. Pabrėža buvo sukūręs savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą. Jo bendrinės žemaičių kalbos koncepcija buvo išreikšta šiais žodžiais: Lietuva tebūna Lietuva, maišytieji – maišytaisiais, o žemaičiai – žemaičiais. Pasitaikydavo atvejų, kada lietuviškos knygos būdavo sužemaitinamos. Simonas Daukantas 1849 m. išleido sužemaitintą Ugnęs kningelę, kuri dar 1802 m. buvo išleista Karaliaučiuje Mažosios Lietuvos lietuviams. Aukštaičiai savo ruožtu taip pat nesitenkino žemaitiškais vertimais, pasireiškė net savotiška konkurencija. Žemaičiui Vincentui Juzumui iš lenkų kalbos išvertus knygelę Szwentas Izidorius artojas (1854) po penkerių metų rokiškėnas K. Michnevičius-Mikėnas šią knygelę dar kartą savarankiškai išvertė, bet jau aukštaičių tarme. XIX a. antrojoje pusėje žemaitiškai produktyviai kūrė vysk. Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis, ir keliasdešimt mažiau žinomų žemaičių rašytojų. Buvo rengiamos žemaičių kalbos gramatikos ir žodynai, iš kurių žinomesni Aleksandro Butkevičiaus, Dominyko Sutkevičiaus, Kaliksto Kasakauskio ir Juozo Čiuldos darbai. Knygotyrininkas Vaclovas Biržiška apie šį žemaičių raštijos suklestėjimą rašė: „Neseni dar tie laikai, kada visa lietuvių literatūra, su mažomis tik išimtimis vien žemaitiškai buvo rašoma ar bent žemaičiavo.“

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje aukštaičių tarmių pagrindu kuriantis lietuvių bendrinei kalbai, gerokai sumenkusi žemaičių raštija nenustojo gyvuoti. Aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara buvo bene žymiausias žemaičių raštijos propaguotojas, sąmoningai nepripažinęs bendrinės lietuvių kalbos ir savo kūrybą skelbęs žemaičių tarme. Žymesni jo darbai yra poezijos rinkiniai Rasztai, Iivaires Eilas (1884), Dainas (1906), Giedmenis (1914) ir istorinis-etnografinis darbas Vidukles krasztas (1928). 1909 m. Šiauliuose jis taip pat leido pirmąjį laikraštį žemaičių tarme Žodis. Žemaičių tarme dar rašė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (Pasipasakojima, 1913), Juozas Pronskus (Plukiava, 1926), Juozas Butkus (žinomesnis slapyvardžiu Butkų Juzė), plungiškis Pranciškus Bertašius, Monika Daubarytė, Stasys Anglickis ir kiti. Žemaitiška kūryba buvo skelbiama laikraščiuose Klaipėdos žinios, Žemaitis, Vakarai, Žemaičių prietelius, Žemaičių žemė. XX a. trečiajame–penktajame dešimtmečiuose žemaičių regioninis sąjūdis buvo arti žemaičių raštijos visiško atgaivinimo. 1938 m. išėjo S. Anglickio redaguojama žemaičių rašytojų antologija Žemaičiai, simbolizavusi žemaičių raštijos naujoviškumą ir pretenzijas į vietą po saule. Ją imta norminti, parengtos rašytinės žemaičių tarmės taisyklės. Kalbininkas Jonas Jablonskis, reaguodamas į šį žemaičių tarmės atgimimą ir jį palaikydamas, kartą rašė: „Bendram tautos kalbinės kultūros labui būtų labai naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti ir savąjį.“ Nacių okupacijos metais Telšiuose veikęs Lietuvių žemaičių meno ir mokslo centras turėjo tiriamojo pobūdžio žemaičių tarmės studijų sekciją. Tik sovietų okupacija, išblaškiusi žemaičių raštijos darbuotojus ir varžiusi jų saviraišką, nebeleido toliau plėtotis žemaičių raštijai.

Apibendrinę Žemaitijos regioninės ir etninės knygos skiriamuosius bruožus, galime teigti, kad Žemaitijos knyga yra savarankiška Lietuvos knygos istorijos dalis, atpažįstama iš esminių bruožų. Juos nustato: leidybos vieta – privatus leidėjas ar organizacija leidybos metu gyveno ar veikė Žemaitijoje, nors pati knyga dėl įvairių priežasčių galėjo pasirodyti ir už jos ribų; spausdinimo vieta – leidinys buvo išspausdintas to meto Žemaitijos regiono spaustuvėse; turinys – leidinys skirtas Žemaitijai ir tenkina vietos gyventojų poreikius (tautiniu ir kultūriniu atžvilgiu apribojimų nėra, integruojami Žemaitijos tautinių mažumų ir kitakalbių leidiniai, leisti ar (ir) spausdinti Žemaitijoje); kalba – leidinys parašytas žemaičių tarme.

Į tyrimo lauką patenka: knygos, brošiūros, smulkieji spaudiniai (atsišaukimai, skelbimai, programos, kvietimai), kartografiniai spaudiniai ir rankraščiai, atitinkantys nors vieną iš Žemaitijos knygos kriterijų. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad tik J. Miliausko-Miglovaros trys darbai (Dainas, Giedmenis ir Vidukles krasztas) atitinka visus Žemaitijos knygos kriterijus.