MOKSLASplius.lt

Bėgantys metai išryškina Liubomiro Kulvieco darbų vertę


Disciplina, kuriai reikia tik proto


Mėgindamas tuos neatitikimus išrišti L. Kulviecas siūlė atsisakyti fizikinių dydžių aritmetizacijos ir pereiti prie iš principo naujų fizikinių dydžių sąvokų darybos būdų, atsižvelgiant į XIX a. vokiečių fiziko H. Helmholco iškeltąjį abstrakcijos principą kaip svarbiausių fizikinių dydžių sąvokų konstravimo metodą. Siekdamas mokslinio gilumo ir griežtos logikos L. Kulviecas pasiūlė rekonstruoti svarbiausių fizikinių dydžių – trukmės, greičio, pagreičio, jėgos, masės sąvokas taip jas apibrėžiant, kad būtų išvengta bet kokių antinomijų pasireiškimo ar dirbtinio konstravimo pagundų. Antraip dėstytojai, mechanikos ir fizikos vadovėlių autoriai neišvengs savo darbuose nelogiškumų, prieštarų, vadinasi, problemiška kalbėti apie siektiną išties mokslinį tų darbų lygį. Savo darbuose jis gausiais pavyzdžiais parodė daugelio vadovėlių autorių teiginių alogiškumus, kai jie dėsto pagrindines mechanikos sąvokas ir aksiomas.

L. Kulviecas apgailestavo, kad per daugiau kaip 400 metų Vilniaus universiteto istoriją, šios Alma mater mokslininkai nepaskelbė nė vieno originalaus klasikinės mechanikos darbo, nors tie dėstytojai ir profesoriai palaikė ryšius su žymiausiais Europos mechanikais ir matematikais. Po Antrojo pasaulinio karo iš pedagoginių institutų matematikos specialybės planų teorinė mechanika buvo išvis išbraukta, o techninio inžinerinio profilio aukštosiose mokyklose (KPI, VISI ir kt.) teorinės mechanikos dėstymas buvo nukreiptas vien į techninę mechaniką. Kad mokslinis-tiriamasis klasikinės mechanikos darbas Lietuvoje nebuvo įgijęs bent kiek solidesnio užmojo, atskleidė ir 1991 m. Lietuvoje vykusio VII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Mechanikos sekcijos darbas. Sekcijos užsiėmimai vyko Kaune, o pranešimai buvo iš taikomosios arba techninės mechanikos problematikos. Tai buvo akivaizdus simptomas, nors ši teorinė disciplina, pasak L. Kulvieco, Lietuvoje gali ir turi būti plėtojama, nes reikalauja tik proto ir pastangų, o ne didelių materialinių investicijų ar kitų išlaidų.


Kai stinga žinojimo, lieka kliautis intuicija


Kas būdinga L. Kulvieco moksliniam talentui? Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos narys korespondentas prof. Aleksejus Bogoliubovas išskyrė Lietuvos mokslininko išskirtinį atliekamų tyrimų gilumą, samprotavimų logiškumą ir mokslininko inteligentiškumą, kuris atsispindi ir jo darbuose. Apie tai per L. Kulvieco daktarinės disertacijos Aksiominio laiko sąvokos pagrindimo klasikinėje mechanikoje problema gynimą 1990 m. Maskvos valstybinio universiteto Mechanikos-matematikos fakultete kalbėjo ir žymus Rusijos teorinės mechanikos atstovas akademikas A. Išlinskis.

Daug jėgų L. Kulviecas skyrė pagrindinių klasikinės mechanikos sąvokų – laiko, greičio, pagreičio – sistemai sukurti. Ar ta sistema nebuvo suformuota dar Niutono XVII amžiuje? Pasirodo, kad nepakankamai griežtai.

Savo mokslų kandidato disertacijoje L. Kulviecas išnagrinėjo „svorio“ sąvoką teorinėje mechanikoje, parodydamas prieštaravimus, iškildavusius nuo antikos laikų iki XX a. dėl ne visai korektiško šios sąvokos apibrėžimo ir iš to kylančio skirtingo traktavimo. I. Niutonas kūno svoriui teikė gravitacinės jėgos prasmę: Žemės traukos jėga veikia kūną ir to poveikio išdava esąs kūno „svoris“. L. Kulviecui toks aiškinimas neatrodė pakankamas, nes kūną veikia ir Mėnulio traukos jėga, sukelianti jūrų ir vandenynų potvynius. Remdamasis Generalinės matų ir svorių konferencijos bei Tarptautinės standartizacijos organizacijos išvadomis, L. Kulviecas pasiūlė savąjį „svorio“ sąvokos apibrėžimą. Savo daktarinėje disertacijoje L. Kulviecas kruopščiai išnagrinėjo laiko sąvoką ir iš jos kylančias greičio ir pagreičio sąvokas. Šiam tikslui jis atsidėjo išsamiai istorinei laiko sąvokos analizei. Neišvengiamai teko spręsti problemą, ties kuria suko galvas Žanas Dalamberas (Jean le Rond d’Alembert, 1717–1783) ir kai kurie kiti žymiausi žmonijos protai: ar laikas matuojamas judėjimu (tolygiu), o gal priešingai – judėjimas (tolygus) matuojamas laiku? Žinoma, kad teorinės mechanikos pamatai grindžiami keturiomis priimtomis kategorijomis: erdve, laiku, inertiškumu ir sąveika. Jeigu inertiškumo matas yra masė, sąveikos matas – jėga, o erdvės matas – ilgis, tai kas yra laiko matas?

Štai ties šiuo, atrodytų, naiviu klausimu ir baigėsi didžiausių žmonijos protų pažinimas. Dalamberas XVIII a. ilgai sukęs galvą ties laiko fenomenu galop priėjo išvadą, kad laiko esmės mes nežinome ir negalime žinoti, kaip ir tikslaus kiekybinio laiko mato. O kai nėra tikslaus žinojimo, lieka pasikliauti intuicija, sveiku protu, ką žmonija paprastai ir darė per visą savo gyvavimo istoriją. Beje, tą patį darė ir didysis I. Niutonas – logiškai neįveikiamus sunkumus paprasčiausiai apėjo.


Per laiko upės vandenis


Taigi L. Kulviecas ryžosi bristi į savąją laiko upę – paradoksų vandenis, nes kokia dar metafora tiktų pavadinti nuolat tekančio ir niekada nesustojančio laiko fenomeną? L. Kulviecui rūpėjo aptikti ir suteikti laiko fizikinei sąvokai griežtą loginį apvalkalą, eiti toliau už Dalamberą ir klasikinę mechaniką apdovanoti logiškai nepriekaištinga ir dviprasmybių nekeliančia fizikine sąvoka. Kitaip tariant, iš prieštaringos mokslinės teorijos ir disciplinos, keliančios antinomijas padaryti, nepriekaištingą mokslą.

Ar pavyko mūsų mokslininkui perbristi savosios laiko upės vandenis? Siekdamas laiko momento sąvokai ir laiko trukmės matui suteikti loginį griežtumą L. Kulviecas pasitelkė Alfredo Tarskio mereologiją (aksiominę sistemą, naudojamą bendriausių erdvinių ir laikinių santykių apibūdinimą tarp materialių mechanikos ir fizikos objektų). Pasitelkęs Hermano Helmholco pasiūlytąjį abstrakcijos principą laiko sąvokai apibūdinti Kulviecas sugebėjo papildyti ir patikslinti abu savo pirmtakus. Papildydamas Tarskį, jis įvedė koreliatorius mereologinius santykius, egzistuojančius tarp materialaus pasaulio objektų, ir pasiūlė jais matuoti laiko momentus. Pasitelkė logiškai nepriekaištingai apibrėžtus laiko trukmės dydžius laiko momentų sekai matuoti, įvedė laiko kaip fizikinio-algebrinio objekto sąvoką.

Panašiai paklusdamas griežtiems logikos reikalavimams L. Kulviecas nagrinėjo taško greičio ir pagreičio sąvokas. Šiai problemai spręsti pasitelkė gausią mokslo istorijos medžiagą. Helmholco proteguotas abstrakcijos principas, Tarskio mereologija ir savo paties logiškai ir neprieštaringai suformuluotas fizikines sąvokas – laiko atkarpų ir momentų, greičio ir pagreičio. Kinematikos aksiomatizacijos problemoje padėtas taškas, – taip L. Kulvieco pastangas įvertino jo daktaro disertacijos gynimo metu Maskvos valstybiniame universitete dalyvavę žymiausi Rusijos teorinės mechanikos autoritetai. Tai fundamentinio mokslo išdavos, kurios nebus išbrauktos iš mokslo istorijos net ir laikui bėgant.


Pranašų dalia savajame krašteDoc. Antanas Kiveris dainuoja senovinį romansą „Tu dek, spindėk, žvaigždele“, groja styginių kvartetas „Credo“ (vadovas prof. Remigijus Vitkauskas)


Visos tos pastangos laiko dulkėmis nenugula, ir šiandien yra kas prisimena L. Kulviecą kaip stebėtino pavyzdžio asmenybę Lietuvos moksle. L. Klimka prisipažįsta kiek nejaukiai pasijuntąs, jei tenka save įvardyti kaip mokslo istoriką – L. Kulvieco darbų šviesoje jis pats jaučiasi veikiau esąs etnologas. Mat L. Kulviecas mokslo istorijai labai aukštai iškėlė reikalavimų kartelę. Juk išties Lietuvoje kito pavyzdžio neturime, kad kuris kitas mūsų mokslininkas būtų mėginęs bent paklibinti tokio korifėjaus kaip I. Niutono ir kitų mokslo klasikų ręstus klasikinės fizikos mokslo pamatus. Kulviecas ne tik mėgino, bet tam skyrė nemažą savo mokslinės veiklos ir gyvenimo dalį.

Savo darbuose jis demonstravo ne šiaip nutrūktgalvišką, bet giliais fundamentiniais tyrinėjimais pagrįstą drąsą. Išstudijavo dviejų šimtų, gal ir daugiau metų geriausių tos problematikos užduotis sprendusių mokslininkų darbus, jų patirtį. Tie darbai parašyti 12 kalbų, o L. Kulviecas tuos originalius tekstus įveikė, tuo stebindamas ir kitų kraštų klasikinės mechanikos ir kitų sričių tyrinėtojus, žymiausius XX a. autoritetus. Lietuvoje nedaug kas galėjo tuos mūsų mokslininko darbus suvokti, jie atrodė pernelyg sudėtingi, tad ir pripažinimo L. Kulviecas daugiau sulaukdavo iš svetur, o ne gimtinėje. Tokia pranašų dalia savajame krašte.

L. Kulvieco darbų vertė svarbi ir tuo, kad iš jo studijų, apžvalgų, skirtų pirmtakų darbams, dabar galės studijuoti jau kiti tyrinėtojai. L. Kulvieco preciziškumas, atsakingumas darbo su šaltiniais kruopštumas, atsakomybė už kiekvieną parašytą žodį ne kartą būdavo kitų šalių mokslininkų pristatomi kaip visiems sektinas pavyzdys.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:

Vilniaus pedagoginio universiteto Senato posėdžių salėje Universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis UNESCO generalinei sekretorei Astai Dirmaitei įteikia padėkos raštą už paramą leidžiant knygą „Liubomiras Kulviecas – žymus XX a. mokslo istorikas“

Doc. Antanas Kiveris dainuoja senovinį romansą „Tu dek, spindėk, žvaigždele“, groja styginių kvartetas „Credo“ (vadovas prof. Remigijus Vitkauskas)