Bėgantys metai išryškina Liubomiro Kulvieco darbų vertę

Išleista knyga Liubomiras Kulviecas – Žymus XX amžiaus mokslo istorikas* , o jos pristatymas surengtas Vilniaus pedagoginiame universitete. Renginiui pasirinkta visai ne atsitiktinė diena – lapkričio 17-oji, kurią UNESCO paskelbė Pasauline mokslo diena taikai ir vystymuisi. Naujosios knygos rėmėjai – Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija (generalinė direktorė Asta Dirmaitė), Juozo Kazicko labdaros ir paramos fondas bei Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas. Knygos pristatymo ir prof. Liubomiro Kulvieco (1928 01 16–1995 01 07) mokslinių darbų minėjimo renginio organizatorius – VPU Fizikos ir technologijos fakultetas.

Laiko sąvokos tyrinėtojas

Sukaupusi jėgas Lietuvos žemelė kartais išugdo stebėtinų asmenybių. Viena iš jų – profesorius Liubomiras Kulviecas. Jeigu būtų gimęs ir augęs kur nors Izaoko Niutono šalyje, na, tegul kitų pamatinių fizikos sąvokų tyrinėtojų ar dėsnių atradėjų krašte, gal ir mažiau stebėtumės. Taip lyg ir turėtų būti, juolab kad savajame krašte pranašų dažniausiai nepripažįstame, ypač jeigu jie gyvena ir dirba šalia mūsų.

Tikslaus žodžio šalininkus gali suerzinti žodis „pranašas“ ir dar naudojamas rimtame kontekste, kur lyg ir nedera juokauti, kur prieš tariant ar rašant reikia gerai pasverti kiekvieną žodį. Vis dėlto savotiškam pavaliūkavimui šiuo atveju nuteikia mažiausiai du veiksniai. Pirmas: knyga Fizikai juokiasi, išleista sovietmečiu gūdokais stagnacijos metais ir parodžiusi, kad fizikai juokiasi net tada, kai kiti sugeba išspausti tik kreivą šypsnį. Pagaliau galima pasitelkti patį Šekspyrą, jo nemarų pastebėjimą: Pasaulis išliko, nes juokėsi.

Ūkanotojo Albiono didžiuosius – Niutoną ir Šekspyrą prisiminėme neatsitiktinai, nes ir naujosios knygos viršelį puošia Liubomiro Kulvieco nuotrauka Kembridžo universiteto Šv. Trejybės (Trinity) koledžo rūmų fone. Kulviecui ši vieta pirmiausia asocijavosi su didžiuoju Niutonu. Vos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kai prasivėrė sienos, 1991 m. savo lėšomis L. Kulviecas nuvyko į Angliją, aplankė su I. Niutonu susijusias vietas. Mokslininkui tai buvo labai svarbu ir tuoj pasakysime kodėl.

Vaizdingu ir prasmingu žodžiu L. Kulvieco atmintį pagerbė mokslo istorikas prof. Libertas Klimka, savo prakalbą pradėjęs nuo Senekos viename laiške išsakytos minties: „Viskas, Liucijau, yra svetima, tik laikas mūsų. Prigimtis mums davė galią valdyti šį vienintelį prabėgantį ir negrąžinamą dalyką, kurį bet kas gali atimti. Dievaži, kokia mirtingųjų kvailybė: jie, gavę kokį mažmožį, rūpestingai stengiasi atsilyginti, tačiau nė vienas žmogus, atėmęs kito laiką, nemano esąs skolingas, o laikas išties yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, negali sugrąžinti.“

Tai štai laiko sąvoka buvo L. Kulvieco tyrinėjimų vienas iš svarbiausių objektų. Tai vienas iš ne tokio jau didelio būrio mokslininkų, smelkęsis į fundamentaliausias klasikinės mechanikos sąvokas, jų prasmę, apibrėžimus, aksiomatikos dalykus. I. Niutonas XVII a. remdamasis tomis sąvokomis statė savojo to meto klasikinės fizikos rūmo pamatus. Su visa pagarba didžiajam Niutonui galime pasakyti, kad ir jo darbuose būta baltų „dėmių“, kurios ne iki galo buvo pagrįstos formaliosios logikos reikalavimais, nepriekaištingais matematiniais apibrėžimais. Galime didžiuotis, kad į pagrindinių klasikinės mechanikos sąvokų neatitiktis formaliosios logikos reikalavimams dėmesį atkreipė ir Lietuvos fizikas L. Kulviecas. Ir ne šiaip atkreipė, bet mėgino tobulinti pagrindinių klasikinės mechanikos sąvokų apibrėžimus.

Tai moksliškumo moksle siekis. L. Kulviecas žinojo, kokie sunkumai jo laukė, bet nepabūgo. Ne visada būdavo suprastas artimiausios aplinkos žmonių, ne visada palaikomas ir skatinamas, todėl į paties pasirinktosios problemos granitą gremžėsi vien savo jėgomis. Prašėsi išleidžiamas į Lenkiją pasitobulinti, bet nebuvo išleistas. Net ir labai reikšmingas savo kai kurias mokslines knygas buvo priverstas išleisti savo paties lėšomis. Išties didžiulių pastangų ir atsidavimo mokslui pareikalavęs gyvenimas. Būdamas maksimalistas atsidėjęs savo pasirinktajai tyrinėjimų sričiai, ligi paskutinės akimirkos išliko tikras mokslo riteris.

Tikslino pagrindines klasikinės mechanikos sąvokas

Žvelgiant iš šalies būtų galima pasakyti, kad L. Kulviecas buvo ne šiaip mokslininkas, bet nepaprastas mokslininkas. Jis mokslines problemas matė ir mėgino spręsti ten, kur daugeliui tyrinėtojų net ir klausimų nekildavo. I. Niutono suformuluoti trys pamatiniai mechanikos dėsniai tapo klasikinės mechanikos pagrindu, o po klasikinio mokslo pamatais nedaug kas ryžtasi kastis. Nebent ieškotų intelektinių nuotykių ar labai norėtų rizikuoti.

Liubomiras Kulviecas buvo iš tų gana reto tipo mokslininkų, kurį norisi pavadinti fundamentalistu moksle pačia gražiausia prasme. Ne šiaip darbštuoliu, kuriam rūpi viską išsiaiškinti smulkiai ir iki panagių, kad paskui einantieji vėliau pasakytų: „Po Liubomiro mums nėra ką šiuose plotuose veikti, viskas išarta, išakėta skersai išilgai…“ Tokių darbštuolių esama gana daug. Tačiau Kulviecas buvo iš tų, kuriems labiau tinka klasikinė iš seniausių laikų mus pasiekianti tikrą mokslininką (kaip kad įsivaizduota) apibūdinanti nuostata: „viskuo abejok“.

Atrodytų, kam čia iš fizikų galėtų užkliūti pamatiniai Niutono dėsniai, bet L. Kulviecui užkliuvo. Na, jei ne patys dėsniai, tai juose figūruojančių pamatinių klasikinės mechanikos dydžių – laiko, greičio ir pagreičio prasmės, o tai dar nuostabesnis dalykas. L. Kulviecas atkreipė dėmesį į tai, kad klasikinėje mechanikoje liko „nesukonstruotos pagrindinių mechanikos dydžių sąvokos“ (66 p.). Į šį trūkumą dėmesį jau buvo atkreipęs Anri Puankarė (Henri Poincaré, 1854–1912) knygoje Mokslas ir hipotezė. Niutonas manipuliavo ne fizikinėmis laiko, greičio ir pagreičio sąvokomis, bet matematinėmis, tiksliau geometriniais jėgos F ir pagreičio a vektoriais, o masė m yra realusis skaičius. Teorinės mechanikos lygtyse ir formulėse figūruojantys matematiniai simboliai nėra fizikiniai dydžiai. Tiksliau būtų juos vadinti aritmetiniais ar geometriniais vaizdais – realiaisiais skaičiais, vektoriais, tenzoriais. Ši fizikinių dydžių aritmetizacija į klasikinę mechaniką kaip griežtą mokslinę discipliną įneša tam tikros neatitikties, loginės sumaišties, dėl ko klasikinė mechanika tampa prieštaringa teorija.

L. Kulviecas priminė 1865 m. prancūzų mechaniko Edmondo Buro (Edmond Bour) pastebėtąją antinomiją: dar nuo Niutono ir Leonardo Oilerio (Leonhard Euler, 1707–1783) laikų remiantis greičio sąvokos ir nevienarūšių dydžių santykio aritmetizacija, neturi prasmės greičio matavimo vieneto V=m/s sąvoka. Taip pat ir XX a. tyrinėtojai yra nurodę kitas panašias fizikos antinomijas, kai iš fizikinių dydžių aritmetizacijos kyla galimybė sudėti įvairiarūšius, skirtingų dimensijų fizikinius dydžius: trukmę ir masę, jėgą ir vietos vektorių (67–68 p.).