Vincas Kudirka: ir maištininkas, ir kūrėjas

Daktarui Vincui Kudirkai (1858–1899) gal ir nepasisekė, kad gimė paskutinę 1858 metų dieną. Būtų gimęs diena vėliau, tada 2009-uosius vadintume ne tik Lietuvos tūkstantmečio metais, bet minėtume ir kaip Vinco Kudirkos 150-ųjų gimimo metinių metus. Negalima sakyti, kad ir šiais, 2008-aisiais, buvo pamirštas, neminėtas. Vyko šiai išskirtinei asmenybei ir sukakčiai skirti renginiai ar parodos LR Seime, Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos medicinos bibliotekoje, Rašytojų klube, pagaliau sostinės mikrorajono Pilaitės Martyno Mažvydo mokykloje. Vis dėlto žmogaus psichologija yra keistas fenomenas: kai sukakties diena dar tik brėkšta, kalendoriuje daug lapelių, tarsi ir nėra kur skubėti. Sukakties dienai atėjus, pamatai, kad neliko laiko. Vinco Kudirkos sukakties minėjimo metai staiga susitraukė į tokią trumputę laiko atkarpą, kad belieka atsidusti: ak, kur ištirpo dar vieni mūsų gyvenimo metai… Bėgdami paskui nesustojantį laiką staiga vieną dieną aštriai suvokiame jokiais argumentais nepateisinamą išlaidavimą: juk šiuos metus galėjome daug vaisingiau praturtinti Martyno Jankaus, Vinco Kudirkos iškilių jubiliejų teikiamais įspūdžiais, naujais išgyvenimais ir potyriais, nes jie turtina gyvenimo pilnatvės aruodą.

Nebūti avimis

Šį aruodą vis dėlto solidžiai papildė gruodžio 10 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykęs iškilmingas Kalbos vakaras Lietuva mano. Vincui Kudirkai – 150. Iškilmingo vakaro rengėjai – Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Rašytojų klubas.

Gyvename laikais, kai ieškoti dėmių ant Saulės disko, bet kokia proga ir be progos niurzgėti dėl kiekvieno nieko virto lyg ir būtina spaudos kalbėjimo su visuomene maniera, jos raiškos ir gyvavimo būdu. Vis dėlto pasitaiko akimirkų, kai pro balzganą kasdienybės lukštą nušvinta šviesa. Štai tą šviesą buvo galima išvysti Kalbos vakaro dalyvių veiduose po renginio, kai kone kiekvienas atėjusysis artimą savo sveikino su Švente. Nes drauge patyrė tą dvasios pilnatvės jausmą, dėl kurio gal ir gyvename šioje žemėje. Kiekviename veide matydamas šviesą supranti, kad tai mūsų bendrai išjausta gyvenimo akimirka, kai gresiančios krizės ir kasdienybės pančiai pasirodo menkas niekas prieš daug didesnius dalykus. Tik talentingų kūrėjų dėka kartais lemta patirti šį bendrumo jausmą.

Žinoma, tam reikia ir ypatingos atsparos, asmenybės švytėjimo. Juk jei ką ir turime savyje vertingo akumuliavę, tai tik per Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų mūsų tautinio atgimimo didžiųjų asmenines patirtis, virtusias tautos patirtimi.

Viena iš tų patirčių: kiekvienas savyje turime savąją Lietuvą, o kartu ji yra viena ir nedaloma, nenusavinama, neprivatizuojama, sklypais neišdalijama. Savotiškas dialektinis prieštaravimas, kurį spręsdami ir gyvename – kiekvienas savaip. Būta tautos gyvenimo pakilimų, kai kiekvieno asmens gyvenimas staiga akumuliuodavosi į bendrą reikalą, sumuodavosi ne pagal aritmetinės sudėties veiksmą, bet daug sudėtingesnius dėsningumus. 1905 m. Vilniaus Didysis Seimas, 1918 m. Vasario 16-oji, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, Nepriklausomybės kovos, partizaninis judėjimas ir rezistencinis pasipriešinimas, Sąjūdžio bangos, kurių aukščiausioji, tarsi devintoji banga išsiliejo į analogų pasaulyje neturintį Baltijos kelią. Visa tai juk buvo Jono Basanavičiaus, taip pat Vinco Kudirkos idėjų tęstinumo, jų materializavimo etapai.

Atrodytų, dvasią keliančių istorinių ir asmeninių patirčių turime į valias… Tačiau kodėl naujos V. Kudirkai skirtos knygos Būkim tiesos ir šviesos vaikai autorės prof. Reginos Koženiauskienės lūpose taip aktualiai, tarsi išvakarėse pasakyti skamba Vinco Kudirkos pasergėjimai savo tautiečiams?.. Turime likti savimi. Mažiau reikėtų sekti svetimais, jei nenorime būti Vinco Kudirkos aprašytomis avimis. Yra tik lietuviams, bet ne amerikiečiams ar britams būdingų dalykų, tad svetimuosius mėgdžioti mums netinka. Varpo programoje V. Kudirka lietuvius ragino turėti aiškias ir drąsias savas, o ne svetimas galvas ant pečių. Antraip gali pasikartoti tai, kas jau yra buvę mūsų istorijoje. Kai Napoleonas Bonapartas priėmęs lietuvių deputaciją, paklausė: „Ko jūs norite?“, vietoj atsakymo lietuviai tik lankstė galvas ligi žemės ir siekė bučiuoti imperatoriui ranką. Taip nė žodžio ir neišlemeno. Tąsyk Napoleonas pasakė: „Toms avims reikia gero piemens.“

Tyli globalizmo slinktis

Gaila, bet po J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos tokia aiškia charizma apdovanotų tautos lyderių ne tiek daug turėjome. Bent jau šiems dviems prilygusiųjų gal daugiau ir nebuvo. Stebėtina V. Kudirkos nuovoka: dar niekas nejautė užgriūsiančio globalizmo pavojaus, o ir to žodžio jis nežinojo, nes nebuvo nukaltas, bet jį baugino sulydymo tautų katile nuojauta. Jis matė realų pavojų ir ragino jam priešintis, nebūti avimis.

V. Kudirkos minčių šviesoje gal vertėtų įvairiapusiškiau panagrinėti ir tautinės tolerancijos problematiką. Sovietų okupacijos metais buvo labai mėgstama pabrėžti lietuviškąją iš istorijos tolių ateinančią toleranciją kitataučiams, kitų religinių įsitikinimų atstovams. Ypač tąja tolerancija pasižymėjęs Vilnius… Ar ne dėl tos taip toleruotos ir nuolat pabrėžiamos ypatybės Vilnius ir buvo tapęs visai nelietuvišku miestu, matyt, mažiausiai tolerantišku būtent lietuvių tautai? Diegiant avių kompleksą tautai ne mažiau veiksminga, nors neviešinama globalizmo (netapatinti su visai ką kita reiškiančia globalizacija) tyli slinktis.

Buvo senojo universiteto aitvaras

Kalbos vakaras Nacionaliniame operos ir baleto teatre prasidėjo Kalbos premijos skyrimo iškilme. Šios premijos istorija prasidėjo nuo 2004 m., kai minėta lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečio sukaktis. Buvo prisimenami knygnešiai ir slaptųjų mokyklų daraktoriai, daug lietuviškam spausdintiniam žodžiui nusipelnę asmenys, šviesos skleidėjai. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija nutarė įprasminti žymios lietuvių visuomenės veikėjos, redaktorės, spaudos laisvės ir žmogaus teisių gynėjos, labdaros organizatorės, mokslo siekiančios jaunuomenės rėmėjos Felicijos Bortkevičienės atminimą. Nutarta šios iškilios moters vardu pavadinti tą kasmetinę Kalbos premiją, kuriai prigijo gal ir ne visai oficialus Felicijos premijos vardas. Premija skiriama Lietuvos ir užsienio piliečiams už neatlygintinai padarytus darbus puoselėjant lietuvių kalbą, lituanistinius tyrinėjimus ir panašiai, jeigu tai neįeina į tiesioginės apdovanojamo asmens pareigas.

Jau turime devynis Kalbos premijos laureatus. 2004 m. ši premija skirta Violetai Bakutienei, Daliai Vladislavai Užpelkienei ir Vladui Žukui, 2005 m. – Malgožatai Kasner ir Stasiui Keiniui, 2006 m. – Reginai Koženiauskienei ir Liudui Subačiui, 2007 m. – Jonui Ohmanui. 2008 m. Kalbos premija apdovanotas lietuvių istorijos metraštininkas, naujausių laikų lituanistikos archyvo kūrėjas, dokumentinio ir materialaus paveldo puoselėtojas Albinas Kentra. Kalbos premiją A. Kentrai įteikė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Juršėnas ir 2006 m. šios Premijos laureatė prof. Regina Koženiauskienė.

Daug ryškių asmenybių dirbo ir tebedirba Vilniaus universitete. Prieš kelis dešimtmečius senąją Alma mater buvo sunku įsivaizduoti be Albino Kentros nuolat susirūpinusio veido. Artėjant Universiteto 400 metų jubiliejui, kuris su pavydėtinu ir jubiliejaus vertu užmoju ir buvo paminėtas1979 m., Anglų kalbos katedros dėstytoją Albiną Kentrą matydavome karščiausiuose restauruojamų Universiteto senųjų rūmų taškuose. Gavęs tuometinio rektoriaus prof. Jono Kubiliaus įgaliojimus A. Kentra rūpinosi statybininkų ir restauratorių atliekamų darbų priežiūra, buvo rektoriaus patikėtinis, tarpininkas tarp Universiteto ir senųjų rūmų ansamblio atnaujintojų. Ir ne šiaip buvo prievaizdas, bet naujų idėjų generatorius. Tas idėjas jis aptardavo su žymiais dailininkais, tuo metu senųjų rūmų ansamblyje kūrusiais puikias freskas, mozaikas ir skulptūras, kurios šiandien žavi kiekvieną tų rūmų lankytoją. Jų kūrėjai – dailininkai Rimtautas Gibavičius, Petras Repšys, Antanas Chmieliauskas, Vitolis Trušys, ir daugelis kitų. Tai štai iš tos aplinkos kūrėjų A. Kentra ne tik sėmėsi idėjų, bet ir pats jas kūrė, dažniausiai pritarimo žodį gaudamas iš rektoriaus Jono Kubiliaus. Buvo savotiškas Universiteto aitvaras, turtinęs savąją Alma mater menais ir gerais darbais.

Vėliau Albiną matydavome su kino kamera įvairių universiteto kultūrinių ir mokslinių renginių metu. Jam prigijo Universiteto metraštininko vardas – ir visai teisėtai. Vargu ar pavyktų atkurti pastarųjų dešimtmečių mūsų seniausiojo Universiteto svarbiausių renginių pynę be Kentros filmuotos medžiagos.

Sąjūdžio laikais A. Kentra fiksavo įvykius, kuriems šiandien priskiriame istorinę reikšmę. Albino reportažus iš Vilniaus yra rodžiusios kitų šalių televizijos, o tai buvo labai svarbu Lietuvai vaduojantis iš okupanto pančių.

Ir šiandien Albinas yra svarbiausių kultūrinių renginių būtinas dalyvis su iš rankų nepaleidžiama vaizdo kamera. Norint tuos svarbius įvykius atgaivinti, parodyti, paprastai kreipiamasi į Kentrą – jo beribiame archyve dažniausia rasis ir rūpima medžiaga. Šio lituanistinio paveldo kaupėjas ir kūrėjas Albinas Kentra yra šių metų Kalbos premijos laureatas.

Tarsi į laisvę ištrūkęs Konradas

Kaip pažymėjo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Juršėnas, ypač nematerialusis paveldas Lietuvos istorijoje turėjo ir tebeturi ne tik kultūrinio pamato vertės, bet ir politinės reikšmės mūsų valstybės ateičiai. Todėl šio paveldo sklaida turi telkti vis naujus visuomenės narius tuo stiprinant nacionalinio savitumo jausmą, kuris reikalingas kiekvienam žmogui, norinčiam būti asmenybe Europos kultūros kontekstuose.

Komisijos pirmininko Č. Juršėno kalboje sąvokos kultūra ir politika buvo tariamos greta, prisiminta lietuvių pėdsakų įamžinimo kaimyniniuose kraštuose svarba. Komisijos pastangos nukreiptos tiems lietuvių pasaulyje pėdsakams parodyti ir įamžinti. Tai labai svarbi kultūros politikos ir apskritai Lietuvos politikos dalis.

Siekiama pastatyti paminklą žymiajam kalbininkui Kazimierui Būgai Sankt Peterburge ir Didžiojo prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui Karaliaučiaus krašte. Statybos vietos suderintos, projektų išlaidos apmokėtos. Jeigu šiuos paminklus pavyktų pastatyti, būtų gražus Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo ženklas. Būtų puiku, jeigu Varšuvoje būtų įamžintas ir Vinco Kudirkos vardas, – tokią mintį išreiškė Č. Juršėnas.

Vinco Kudirkos įvairiapusiškumas stebina: iš profesijos – gydytojas, pagal pašaukimą ir veiklos sritį – žurnalistas, redaktorius, vertėjas, poetas ir prozininkas, kritikas, o juk dar muzikas, dailininkas… Atrodytų, kad tai Renesanso epochos titanas. Iš esmės ir buvo titanas, tik ne kūnu, o dvasia, renesansinio užmojo asmenybė, į kurią bundanti, atgimimą išgyvenanti tauta tarsi būtų sudėjusi visa, ką turėjo geriausio.