Vincas Kudirka: ir maištininkas, ir kūrėjas

Ir dar nepasakėme vieno labai svarbaus V. Kudirkos asmenybę apibūdinančio žodžio – maištininkas. Formuojantis tautinei savimonei, atėjo metas į istorijos areną grįžti maišininkams, nusimetus valstietiško nuolankumo ir paklusnumo išraišką žmonių veiduose bei poelgiuose. Tiesa, savo tautą maištauti dar reikėjo išmokyti, teisingiau – prikelti iš snaudulio, suardyti „širdžių ramumą“, priminus „Lietuvą, pareigų šventumą“. Reikėjo sugrąžinti, kas genuose jau buvo pasėta Adomo Mickevičiaus Vėlinėmis per maišininko Konrado poetinį paveikslą ir kas buvo išreikšta 1831 ir 1863 m. realiuose sukilėlių charakteriuose. Ką gimdė Adomo Mickevičiaus vaizduotė ir vizijos, įgyvendino sukilėliai. Tik gaila, kad nebuvo palankus metas ir aplinkybės jų didvyriškumui apdainuoti, įtvirtinti savo tautos atmintyje ir sąmonėje, taip suteikiant amžino nemarumo. Ne nuolankumą, ne paklusnumą ir ne „toleranciją“ pavergėjams skelbė Adomo Mickevičius, ne apie tai svajojo Bazilijonų vienuolyno celėje Konradas. Tie šalti vienuolyno paversto kalėjimu mūrai turėjo amžiams užgesinti filomatų ir filaretų širdžių maištingąją ugnį. Neužgesino, nors patvaldystės režimas kone pusšimčiui metų ir pristabdė istorijos rato sukimąsi pavergtoje šalyje, kuriai buvo prisegęs vien krašto statusą.

Varšuvos Aleksandro citadelėje 1886 m. V. Kudirka galėjo patirti ir išgyventi tą patį, ką Adomas Mickevičius su bičiuliais filomatais ir filaretais Bazilijonų vienuolyno celėse 1823–1824 metais.Vincas Kudirka – tai tarsi iš šaltų Bazilijono vienuolynų mūrų į laisvę ištrūkęs Konradas, apdovanotas naujųjų laikų patirtimi, kuriam lemta veikti jau kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Dviejų praūžusių sukilimų, baudžiavos panaikinimo, spaudos draudimo, modernios lietuvių tautos žadinimo iš letargo ir kilimo naujam gyvenimui patirtis reikalavo naujų veikimo būdų, titaniškų pastangų ir atitinkamo charakterio. Romantizmas, pašiaušęs Europos literatūros bangas, XIX a. pabaigoje ne dėl savo kaltės visur vėluojančioje Lietuvoje grįžta neoromantizmo pavidalu. Būtų įdomu panagrinėti, kas siejo Adomą Mickevičių ir Vincą Kudirką – juk ne vien tai, kad abu ožiaragiai, vienas gimė 1798 m. Kūčių išvakarėse, kitas lygiai po 50 metų Naujųjų išvakarėse.

Nuo „Karvelėli mėlynasai“ iki Tautiškos giesmės

Atskiro ir palankaus žodžio nusipelno Vincui Kudirkai skirtas reginys, pirmiausia jo autoriai ir atlikėjai. Jau tai, kad spektaklis pavadintas reginiu, rodo jo kūrėjų subtilų skonį ir istorinio laiko suvokimą. Žodis „spektaklis“ čia visiškai netiktų, kaip dirbtinis ir nutolęs nuo aptariamų dalykų. Autentiškumo vyksmui teikė tekstas, kurį skaitė Andrius Vaišnys, reginio (idėjos) autorius ir kartu su Vyteniu Pauliukaičiu scenarijaus autorius. Taip pat savotiška rišančioji grandis tarp dabarties, mūsų laikų potyrių ir reginyje pasirodančio Vinco Kudirkos ir jo aplinkos žmonių.

Nuo Kudirkos epochos mus skiria daugiau kaip 100 metų. Mums ne visada lengva susitapatinti su tomis idėjomis, kurios buvo gyvybiškai svarbios ir neišvengiamos tautinio sąmonėjimo metui, buvo to meto liberalizmo pažiūrų ekonomikos ir politikos diskusijų objektas.

Bet štai kas mus visus užburia ir nesuprantama jėga suburia į tautinį ir etninį kumštį – subtiliai atlikta daina Karvelėli mėlynasai. Persmelkia mintis, kad visos politinės ir idėjinės deklaracijos tėra laikinas ir netvarus dalykas, o jei kas ir amžina – tai meno šviesa, ir visai nesvarbu, kokiomis formomis ji pasireiškia. Ypač, kai Karvelėli mėlynasai atlieka Kauno valstybinis choras, vadovaujamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Petro Bingelio.

Vienur šios dainos autorystė priskiriama Vincui Kudirkai, o tekstas lietuvių liaudžiai, kitur – kompozitoriui Česlovui Sasnauskui (1909 m.), V. Kudirkai paliekant tik teksto autorystę. Ko gero, tai tas atvejis, kai kūrėjas ištirpsta liaudies pamėgtoje ir taip tarsi nusavinamoje kūryboje.

Visų šių subtilybių reginio autoriai ir atlikėjai žiūrovui neaiškina, o Karvelėli mėlynasai muzikinė tema skamba leitmotyvu, susieja įvairius reginio epizodus. Pasakotojo, arba skaitovo (A. Vaišnys), perteikiamą tekstą keičia aktorių bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursių vaidinami epizodai iš V. Kudirkos ir jo aplinkos gyvenimo. Ši ramaus pasakojimo ir vaidybos epizodų kaita, lydima muzikinio leitmotyvo, padeda lengvai įveikti ribą, skiriančią dabartį nuo 110–120 metų senumo įvykių.

Muzika lengviausiai įveikia laiko nuotolius. Pasakotojas užsimena apie sudėtingus jauno gydytojo V. Kudirkos santykius su žydais Šakiuose. Altruistiškai ligonių atžvilgiu nusiteikusio jauno lietuvio gydytojo pasirodymas žydams atrodo labai nepageidaujamas, prieš Kudirką rezgamos intrigos. Ilgi aiškinimai nereikalingi, žydų liaudies dainų ir šokių ansamblio Fajerlech (vadovė Larisa Vyšniauskienė, choreografas Arikas Krupas) šokėjai atlieka charakteringą šokį, žiūrovui leidžiama pajusti praėjusios epochos nuotaiką.

Skaidrus nelyginant Šiaurės ežerų vanduo sopranas – na taip, tai Asta Krikščiūnaitė, bet kokia kalba skamba ši nuostabi negirdėta daina? Atlėgo – žinoma suomiška daina, įvedanti į gražios V. Kudirkos bičiulystės laikus su suomių rašytoja Maila Talvio. Tai ji lietuvio daktaro asmenyje išvydo bundančios, tautiniam atgimimui kylančios lietuvių tautos geriausias savybes, kurias įamžino romane Dvi meilės.

Karvelėli mėlynasai muzikos leitmotyvas vis primena tuos sunkumus, su kuriais nuolat susidurdavo V. Kudirka – aplinkinių nesupratimas, ko siekia šis daktaras, paveldėtas atsargumo jausmas ir baimė, daugumai žmonių natūralus ramybės siekis, o čia dar carinės valdžios „deržimordų“ ir „kopeikoliubovų“ rezgamas intrigų tinklas. Aplinka slogi, bet V. Kudirkos verčiamos į lietuvių kalbą Bairono eilės (skaitė Vilniaus universiteto studentė Giedrė Tatariūnaitė), rodo nesulaikomus naujos epochos žingsnius. Vergų choras Ve, pensiero iš Džiuzepės Verdžio operos Nabukas – tai tarsi užtvankoje sutelkto vandens prasiveržimas. Šis žydų tautos išsivadavimą iš Babilonijos valdovo Nabuchodonosaro vergijos simbolizuojantis choras buvo tapęs kone antruoju Italijos himnu, kai Šiaurės Italija vadavosi iš Austrijos ir Vengrijos imperijos jungo.

Mažajai Lietuvai tokiu himnu tapo Lietuvininkais esame mes gimę. Šį Georgo Zauerveino eilėraštį pirmą kartą išspausdino Lietuviška Ceitunga Tilžėje 1879 m. V. Kudirka šio himno negalėjo išgirsti, nes eilėms muziką pritaikė kompozitorius Stasys Šimkus tik 1908 m., t. y. beveik dešimčiai metų praėjus nuo V. Kudirkos mirties. Pirmą kartą kūrinys nuskambėjo 1910 m. per dainų šventę Kaune, išplito Vydūno diriguojamo Lietuvių giedotojų draugijos choro Tilžėje dėka ir tapo Mažosios Lietuvos himnu. Visai Lietuvai pritaikytas variantas Lietuviais esame mes gimę, dainuojami 1, 4 ir paskutinis posmai.

Ir antrą kartą salė pakilo iš savo vietų, kai Kauno valstybinis choras pradėjo visus lietuvius vienijančią Tautišką giesmę. Žodžiai ir muzika Vinco Kudirkos. Pirmą kartą su gaidomis buvo ji išspausdinta 1898 m. rugsėjo 15 d. jo leidžiamo Varpo 6 numeryje, taigi prieš 110 metų. Pirmą kartą viešai atilikta 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo metu Miesto salėje (dabar – Lietuvos valstybinės filharmonijos rūmai), o Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 metais.

Gediminas Zemlickas