Apie habilitacijos problemą ir jos sprendimą

Gediminas DAVULIS, Mykolo Romerio universiteto profesorius

Galima pagrįstai teigti, kad Lietuvoje nuosekliai vyko mokslo ir studijų sistemos reforma, ir jau yra iš esmės sukurta gana šiuolaikiška mokslo laipsnių, pedagoginių vardų bei pareigybių sistema. Svarbiausi klausimai jau išspręsti: kiekvienai mokslo ir pedagoginei pareigybei suformuluoti aiškūs ir konkretūs minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, kurių neįvykdžius negalima užimti atitinkamų pareigybių, nesvarbu, kokį mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą turėtum. Supaprastinta ir habilitacijos procedūra – dabar jau nebestebiname ir nejuokiname pasaulio, siuntinėdami habilitacinio darbo santraukas ir kaulydami atsiliepimų. Tačiau dabar vėl nei iš šio, nei iš to keliamas klausimas, ar nereikėtų grąžinti antrojo mokslo laipsnio – lyg Lietuvos moksle nebūtų didesnių rūpesčių. Visiškai aišku, kad šį klausimą inicijuoja asmenys, kuriems sovietinė dviejų mokslo laipsnių sistema teikė akivaizdžias privilegijas ir kuriems naujosios sistemos principai nepriimtini. Kokius nors mokslo plėtros interesus čia sunku įžvelgti. Reikėtų pripažinti ir tai, kad dauguma šių asmenų (aišku, ne visi) jau nebepajėgūs pasiekti kokių nors reikšmingesnių rezultatų moksle.

Kita vertus, negalima paneigti ir to, kad dviejų mokslo laipsnių koncepciją palaikantys oponentai turi ir gana pagrįstų argumentų, kurių nederėtų paneigti. Gaila tik, kad jų fantazija pernelyg skurdi ir viską suveda į šūkį – pirmyn į atgyvenusią sovietinę mokslo sistemą, mažai ką bendro turinčią su paties mokslo plėtra. Vis dėlto tenka pripažinti, kad mokslo sistemos reforma buvo vykdoma ne taip ryžtingai (galbūt dėl akivaizdaus priešinimosi) ir ne viskas iki galo apmąstyta. Taigi esama sistema yra tobulintina, tačiau ją tobulinti siūlau vadovaujantis tokiais racionaliais principais:

1) sovietinė dviejų mokslo laipsnių sistema yra atgyvenusi ir nepriimtina, ji neskatina mokslo plėtotės;

2) mokslo sistemos reformos pagrindiniai rezultatai ir pati esama sistema privalo būti išsaugota;

3) Lietuvos mokslo laipsnių, pedagoginių vardų ir pareigybių sistema turėtų kuo labiau atitikti (arba bent jau būti suprantama) Vakarų Europos bei kitų Vakarų šalių sistemas.

Esama mokslo ir studijų sistema nustato konkrečioms pareigybėms atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus, t. y., asmenys, nors ir turėdami tą patį – daktaro – laipsnį, užima pareigybes pagal savo kvalifikaciją ir pasiektus rezultatus. Kartu gauna ir skirtingus atlyginimus, atitinkančius jų kvalifikacijas. Taigi tokia sistema yra logiška ir visiškai priimtina, išskyrus nebent aukščiausią jų lygį, t. y., profesoriaus vardą ir pareigybes, bei jį atitinkančias vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigybes.

Pagal galiojančius norminius aktus profesoriaus vardas yra pedagoginis vardas. Todėl nėra logiška, kai reikalavimai profesoriaus vardui ir programoms yra siejami ne tiek su pedagogine, kiek su moksline veikla, nes pedagogas, dėstantis universitete, privalo skirti moksliniam darbui tik trečdalį viso darbo laiko. Todėl šiuose reikalavimuose turėtų būti ir atitinkamas santykis tarp darbų, atspindinčių pedagoginę kvalifikaciją ir mokslo darbą. Matyt, yra tikslinga įvesti dar vieno – aukštesniojo (ar antrojo) lygio ir mokslinio-pedagoginio (nesvarbu, kaip pavadintume) profesoriaus vardą, kuris būtų suteikiamas mokslo darbuotojams, pasiekusiems tarptautinį lygį. Mokslinio profesoriaus vardas ir pareigybės pakeistų vyriausiojo mokslinio bendradarbio pareigybes.

Reikėtų keisti ir skyrimo eiti profesoriaus pareigas tvarką, panaikinant habilitacinę procedūrą. Netgi magistro darbų, nekalbant jau apie daktaro disertacijas, gynimas neretai tampa formalumu. Tačiau magistrų ir daktarų lygiu tokią procedūrą vykdyti yra prasmės. Tuo tarpu aukščiausio lygio mokslininko ar pedagogo vykdoma habilitacinė procedūra vargu ar turi prasmės. Tuo labiau ji nelogiška, jeigu siekiama pedagoginių profesoriaus pareigų. Manytume, kad profesoriaus (abiejų lygių) vardas turėtų būti suteikiamas tuoj pat, kai yra įvykdomi nustatyti reikalavimai.

Reikalavimai pedagoginiam profesoriaus vardui gauti turėtų būti aukštesni negu dabartiniai, keliami didesni reikalavimai pedagoginei kvalifikacijai, t. y., šis vardas galėtų būti suteikiamas asmenims, kurių pedagoginio darbo stažas universitetuose yra ne mažiau kaip 10 metų ir kurie yra išleidę vadovėlį (arba vadovėlius) be bendraautorių (vadovėlio apimtis – ne mažiau kaip 20 spaudos lankų; yra jau išėjusi bent antroji vadovėlio laida). Be to, jie turėtų būti paskelbę bent 8 mokslo darbus recenzuojamuose užsienio leidiniuose bei leidiniuose, įtrauktuose į Lietuvos mokslinių periodinių leidinių sąrašą ir bent kelis mokslo darbus tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose. Kartu su šiais leidiniais turėtų būti pristatomas šių darbų apibendrinimas, nurodant, kokia problema spręsta ir kokie gauti rezultatai. Reikalavimai mokslininkams profesoriaus vardui gauti galėtų būti panašūs kaip ir dabartiniai reikalavimai habilitacijai, tik labiau sugriežtinti. Mokslininkas, siekiantis šio vardo, turėtų būti išsprendęs reikšmingą mokslui problemą ir paskelbęs bent 15 mokslo darbų, publikuotų recenzuojamuose užsienio leidiniuose ir leidiniuose, įtrauktuose į Lietuvos mokslinių periodinių leidinių sąrašą. Iš jų daugiau kaip pusė – referuojamose tarptautinėse duomenų bazėse ir užsienio leidiniuose; ne mažiau kaip penktadalis iš bendro straipsnių skaičiaus, t. y., 3 leidiniuose, referuojamuose ISI duomenų bazėse. Jeigu yra paskelbta mokslo monografija nustatytos apimties, pavyzdžiui, 15–20 spaudos lankų, tai reikalavimai straipsnių, paskelbtų Lietuvos leidiniuose, skaičiai gali būti sumažinti, priklausomai nuo monografijos mokslinio lygio, t. y., kokioje leidykloje ji buvo išleista.

Jeigu habilitantas nepristato monografijos, rengia habilitacinį darbą, kuriame apibendrina paskelbtus savo darbus, nurodydamas, kokią mokslui svarbią problemą jis sprendė ir kokie gauti rezultatai.

Mokslininkas, turintis mokslinį profesoriaus vardą, galėtų užimti pedagoginio profesoriaus pareigybes be habilitacinės procedūros, jeigu jis tenkina pedagoginio profesoriaus reikalavimus habilitacijai. Ir atvirkščiai, pedagoginis profesorius galėtų užimti mokslinio profesoriaus pareigas, be habilitacinės procedūros, jeigu jis tenkina mokslinio profesoriaus habilitacinius reikalavimus.

Ypač daug pasiekusiems asmenims, dirbantiems pedagoginį ar mokslinį darbą, gali būti suteikiamas garbės profesoriaus vardas, jeigu jo darbo rezultatai atitinka nustatytus kriterijus, neatsižvelgiant į tai, ar šis asmuo turėjo, ar ne kokį nors mokslo arba pedagoginį laipsnį ar vardą.

Habilituoto daktaro laipsnis tampa nereikalingas ir netgi nelogiškas. Šio laipsnio, kurio ir pavadinimas nevykęs, reikėtų visiškai atsisakyti, nes jis buvo sumanytas tik tam, kad padengtų sovietinį reliktą kitu vardu.

Siūlomi pakeitimai minimaliai keistų esamą sistemą, nepažeisdami nei mokslo darbuotojų, nei pedagogų interesų ir leistų galutinai užbaigti beprasmišką ir niekam nereikalingą diskusiją dėl mokslo laipsnių skaičiaus. Svarbiausia, kad ji išsaugotų principą, kad mokslo darbuotojų ir pedagogų atlyginimai priklauso nuo jų kvalifikacijos ir atlikto darbo. Taigi ši sistema orientuoja ne į mokslo laipsnių ir vardų gamybą, o į rezultatą ir kartu skatina mokslo plėtrą.