MOKSLASplius.lt

Knyga visada rišo ir teberiša skirtingų tautų ir kultūrų žmones (2)

Pradžia 2008 m. Nr. 19

Su knygotyrininke dr. Olga Nikolajevna Iljina – Rusijos nacionalinės bibliotekos Retų knygų skyriaus Knygotyros sektoriaus mokslo darbuotoja, Sankt Peterburgo valstybinio kultūros ir meno universiteto docente, tęsiame pašnekesį apie kultūrinės emigracijos problemą, kaip ją nagrinėja Rusijos knygotyrininkai. Skirsime dėmesio Voltero ir Didro bibliotekoms, kurios Rusijos imperatorės Jekaterinos II pastangomis atsirado Sankt Peterburge ir tebėra didžiulio susidomėjimo objektas įvairių šalių tyrinėtojams.


Knyga siejo nublokštuosius svetur

Užsienyje, neįprastomis gyvenimo sąlygomis ir aplinkybėmis atsidūrę emigrantai būrėsi į įvairias politines ir kultūrines organizacijas, kurios palaikė ir tarpusavio ryšius. Ką apie tai galite pasakyti, gerbiamoji Olga Nikolajevna?


Tarpkultūrinis emigracijos ryšių tyrinėjimas galėtų būti perspektyvi tyrinėjimų sritis. Ne viskas paprasta nagrinėjant šiuos ryšius. Kad ir tos leidybinės iniciatyvos. Antai latvių emigrantai užsienyje padėdavo likimo bendrams rusams.


Idėjiniu pagrindu padėdavo, kaip tokio paties likimo žmonėms? O gal buvo kitų motyvų?


Man atrodo, kad giliau šių dalykų niekas netyrinėjo. Štai kad ir pirmojo pokalbio dalyje prisimintasis Alfredas Liudvikovičius Bemas, kurio pavyzdžiu galima atsekti daug reikšmingų panašios veiklos tendencijų. Tai štai A. Bemo bibliotekoje mačiau poezijos skyrių, kuriame surinkta daug Taline išleistų knygų. Bemui iš Talino buvo siunčiamos knygos. Negana to, Prahoje gyvendamas Bemas savo knygas leido Taline.

Kitas pavyzdys. Poetas Levas Gomolinskis, kuris gyveno Varšuvoje ir buvo neakivaizdinis Bemo Prahoje įkurtojo Poetų skito narys, palaikė glaudžius ryšius su emigrantais estais, tarp jų turėjo draugų, kurie jam išleisdavo Poetų skito rinkinius. Tai vyko XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje.

Arba štai leidėjas Vadimas Bergmanas (Вадим Бергманн) Tartu. Taip pat ir Rygos leidyklose buvo leidžiamos rusiškos knygos. Rygoje dirbę rusų publicistai, Rygos rusų teatre vaidinę rusų aktoriai – tai juk iš Peterburgo Aleksandros teatro po Rusijos revoliucinių sumaiščių emigravę puikūs aktoriai. Juos palaikė Latvijos valdžia ir vietos kultūrinės draugijos. Labai gaila, bet tų labai įdomių tarpkultūrinių ryšių niekas nėra tyrinėjęs. Pasiūliau Latvijos universiteto docentui Viesturui Zandersui, kad jis kuriam nors doktorantui duotų tyrinėti tokių tarpkultūrinių ryšių temą, kad ir Rygos miesto pavyzdžiu. Manau, būtų labai perspektyvi tyrinėjimų tema. Į daugelį to meto kultūrinių reiškinių gal visai kitomis akimis pažvelgtume. Išties, kodėl Baltijos šalyse emigrantai iš Rusijos buvo ne tik priglaudžiami, bet jiems buvo teikiama įvairi pagalba, remiama jų kultūrinė veikla.Tarptautinės knygotyrininkų konferencijos dalyvės ant Merkinės piliakalnio dr. Anne Valmas (Talino universiteto akademinė biblioteka, Estija), neatpažintoji, Jūratė Petniūnaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva), doc. dr. Aušra Navickienė (Vilniaus universitetas, Lietuva), Irena Buračaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva), doc. dr Julija Zinkevičienė (Vilniaus universitetas, Lietuva), Inese Auzina Smith (Didžioji Britanija)

Intelektualai, šviesuoliai ieško atsparos vieni pas kitus, dažnai nepriklausomai nuo tautybės. Jiems netrukdo bendrauti ir bendradarbiauti politiniai bei tautiniai prietarai ar kitos dažnai dirbtinės kliūtys.


Leidybinės iniciatyvos kaip tik ir gali būti savotiškas lakmuso popierėlis, kuris labai akivaizdžiai atskleidžia tuos procesus. Galima pastebėti, kad įvairiose šalyse atsidūrę įvairių tautų emigrantai tuojau pat imdavosi leidybinės veiklos, įvairių kultūrinių saviraiškos iniciatyvų, burdavosi tos veiklos pagrindu į įvairias kultūrines ir kūrybines organizacijas. Knyginė kultūra buvo platforma, kurios pagrindu vienijosi tiek emigrantai tarpusavyje, tiek ir su juos priglaudusios šalies žmonėmis.


Istorijoje išliko kitos pavardės

Vis dėlto, jeigu prisiminsite rusų emigrantus Paryžiuje, apskritai, Prancūzijoje, tikriausiai sutiksite, kad tai buvo labai sudėtingas reiškinys. Ten telkėsi labai skirtingų politinių pažiūrų ir nuostatų emigrantai – nuo monarchistinių, anarchistinių, demokratinių partijų iki bala žino kokių pažiūrų grupuočių. Ten buvo diskutuojama dėl Rusijos ateities, kūrėsi ištisa politinių grupių ir grupuočių širšynė. Vien diskusijomis neapsiribota, buvo mėginama Vakarų šalis įtraukti į Rusijos ateities sprendimų politiką. Užtektų prisiminti istoriją su socialistu revoliucionieriumi Borisu Savinkovu (1879–1925), kuris rusų emigracijos tam tikrų sluoksnių buvo rengiamas įvykdyti perversmą bolševikinėje Rusijoje ir užimti V. Lenino vietą.


Žinoma, tai labai nevienalytė ir nevienareikšmė terpė. Be to, labai didelė tų emigrantų dalis buvo paprasčiausi miesčionys, be aukštesnių kultūrinių ir idėjinių siekių. Jie norėjo turėti duonos kąsnį, ir toliau materialinių reikmių jų vaizduotė nesiekė. Bet tokia emigracija buvo ne vien rusų, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio tautoje. Tačiau istorija išsaugojo ne jų pavardes.


Labai džiugu, kad Jums kyla mintis Sankt Peterburge leidžiamame žurnale „Berega“ vietos skirti ir Baltijos šalių emigrantų kultūrinei bei leidybinei veiklai.


Manau, kad tai rusų skaitytojams turėtų būti ne tik įdomu, bet ir svarbu išsiaiškinti kai kuriuos skirtumus vertinant emigracijos reiškinį įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Rusijoje ir Baltijos šalyse.


Ar galėtumėte apibūdinti tuos skirtumus?


Taip staiga sunku atsakyti… Kas pirmiausia ateina į galvą? Mes Rusijoje kultūrinę emigraciją suvokiame ir vertiname per tam tikrus aukščiausius jos pasireiškimo pavyzdžius. Todėl ir paminėjau A. Bemą ir kai kuriuos kitus žymesnius tos kultūrinės emigracijos atstovus. Tokių pavyzdžių ir pavardžių būtų galima pateikti daugybę. Tačiau Vilniuje per knygotyros konferenciją Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą, kurią 2007 m. surengė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas, klausydamasi Baltijos šalių pranešėjų, pagalvojau: gal daugiau ir mums Rusijoje reikėtų nagrinėti tikruosius konkrečių žmonių veiklos motyvus, pateikti bendrą sociologinį tos veiklos vaizdą. Tada išryškėtų atskiros aiškesnės tos emigracijos grupės, ir daug kitų reikšmingų dalykų.


Įspūdį padarė esčių tyrinėjimas

Ką galite pasakyti apie dabar iš Rusijos į Vakarų šalis savanoriškai išvykstančius emigrantus?


Nemanau, kad iš Rusijos išvažiuoja būtent rusų tautos žiedas, o politinę emigraciją XX a. antrąjį ir trečiąjį dešimtmečiais sudarė būtent geriausi Rusijos žmonės.

Dabar atsakysiu į pokalbio pradžioje man užduotą klausimą: ar kartais ne per siaurai Baltijos šalių knygotyrininkai nagrinėja savo kultūrinės emigracijos kai kuriuos klausimus? Štai ką pastebėjau. Beveik visi pranešėjai kalbėjo apie latvių ar estų knygas Kanadoje, JAV, Švedijoje ir kitose šalyse, bet kažkodėl nekalbėta apie Baltijos tautų knygas Rusijoje. Galima pamanyti, kad Rusijoje nebuvo latviškų, estiškų ar lietuviškų knygų. Tik vieninteliame dviejų esčių knygotyrininkių Talino universiteto prof. dr. Tiiu Reimo ir doc. dr. Aile Möldre pranešime Estų leidybinė veikla Sankt Peterburge iki Antrojo pasaulinio karo labai objektyviai ir teisingai buvo išdėstyta tyrinėjimų medžiaga. Todėl aš pranešėjų ir paklausiau, kas paveikė estiškų knygų, leistų XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Rusijoje, turinį?


Kiek dabar atsimenu, estės tarpusavyje nelabai galėjo sutarti, atsakydamos į joms užduotą klausimą.


Istorikų reikalas aiškintis, kaip ir kodėl, o knygotyrininkai turi teikti faktus. Tai štai tas esčių pranešimas man pasirodė esąs labai tikras, nekonjunktūrinis, be išankstinės nuostatos. Toks pranešimas teikia garbę šios problemos tyrinėtojams.


Nežinau, ar Jums buvo išversta posėdžiui pirmininkavusio prof. Domo Kauno pastaba: estai pradeda tyrinėti to laikotarpio knygotyroje problematiką, kurios mums Lietuvoje imtis dar nėra paprasta.


Suprantu, tai pernelyg skaudus laikotarpis tyrinėtojams ir tyrimų vertintojams. Visai galimas dalykas, kad mano žvilgsnis iš šalies tėra paviršutiniškas įspūdis. Šito neneigiu. Mano pačios giminėje esama daug baltiškųjų ryšių. Viena mano teta gyvena Rygoje, kita – Tartu, o mano draugė iš Panevėžio dabar gyvena Rybinsko mieste prie Volgos. Taigi kartais turiu gerą progą palyginti latvius, estus ir lietuvius. Gal klystu, bet man atrodo, kad lietuviai yra labiau romantikai. Todėl jiems ir kai kurios tyrimų temos kelia tarsi nejaukumo jausmą, jiems nepatogu, jie jaučiasi suvaržyti.

Estų tyrintojai labiau pragmatiški. Buvo metas, kai šie mūsų kaimynai mums į Sankt Peterburgo biblioteką nieko iš savo leidinių nebenorėjo siųsti, o kviečiami į mūsų organizuojamas konferencijas nevažiuodavo. Bet profesinio sąmoningumo iš estų kolegų galime pasimokyti. Jie atsimena, kad iš mūsų gali gauti kai kurios juos dominančios informacijos, ir Vilniuje konferencijoje dalyvavusios keturios estų bibliotekininkės bemat su manimi pasikeitė vizitinėmis kortelėmis, paprašė į Estijos bibliotekas atsiųsti to ir ano, ėmė klausinėti, į ką galėtų kreiptis dėl vienų ar kitų leidinių. Estės lyg ir jaučia besikeičiančią padėtį ir nori bendrauti su kolegomis iš Rusijos. O lietuviams tyrinėtojams tarsi vis dar būtų nelabai patogu…


Taikos balandis tarp Vilniaus ir Sankt Peterburgo

Drįstu paprieštarauti. Nemanau, kad mokslo žmonės būtų tokie kompleksuoti ar nepasitikėtų kolegomis iš kitų šalių, nepriklausomai nuo to, ar tos šalys yra į rytus, ar į vakarus nuo Lietuvos. Veikiausiai lemia asmeninės konkrečios žmonių savybės, gal ir moksliniai interesai.


Noriu pasakyti, kad estai man pasirodė esantys pragmatiškesni už lietuvius. Tiesa, prof. Domas Kaunas į knygotyros konferencijas Vilniuje visada pakviečia Sankt Peterburgo knygotyrininkus, jo dėka mūsų straipsniai pasirodo lietuviškame leidinyje Knygotyra. Taigi tam tikras bendradarbiavimo siūlelis dar nenutrauktas. Mano kolegės Natalija Patruševa ir Natalija Grinčenko Knygotyroje lietuvių kalba galėjo išspausdinti straipsnį apie XIX a. Vilniuje dirbusius rusų cenzorius. Labai įdomi medžiaga.

Taigi su Lietuvos knygotyrininkais mūsų ryšiai nenutrūko, kitaip buvo su Latvija ir Estija. Kai kurie kolegos iš tų šalių sako, kad nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio nėra lankęsi Sankt Peterburge, todėl labai menkai žino, kas ten vyksta. Tokia realybė.

Lietuviui Osvaldui Janoniui paprasčiau nei daugeliui estų ar latvių, nes jis mokėsi aspirantūroje mūsų mieste. Jo tyrimų metodas kiek artimesnis peterburgiškajam: jaučiamas teoretizavimo, apibendrinimo lygmuo, filosofinis priėjimas prie nagrinėjamos temos. Kasmet Osvaldas atvyksta į Sankt Peterburgą, susirankioja krūvą knygų ir veža jas savo kolegoms į Lietuvą. Taigi lietuviai gal net geriau už kitus Baltijos šalių tyrinėtojus ir šiuo metu orientuojasi, kas vyksta Sankt Peterburgo bibliotekose ir leidyklose, nes Osvaldas tarsi „taikos balandis“ tarp Vilniaus ir Sankt Peterburgo. Ir tai labai miela


Labai miela, kad pastebite gražius bendradarbiavimo ir žmogiškųjų santykių faktus, neslepiate ir kai kurių kritiškų pastebėjimų. Taip ir turi būti, tam mokslinės konferencijos ir rengiamos.


Man tiesiog pasisekė, kad dalyvavau Vilniaus konferencijoje, skirtoje kultūrinės emigracijos temai, nes pati dirbu prie šios temos, taip pat tenka gilintis ir į knygotyros problemas.


Voltero ir Didro bibliotekos

Šiek tiek aptarėme kultūrinės emigracijos tyrinėjimų kai kuriuos aspektus, bet labai norėčiau iš Jūsų išgirsti ir apie Peterburge saugomas Voltero ir Deni Didro bibliotekas. Juk tai ne šiaip knygos, prie kurių prieš 200 metų buvo prisilietusios garsiųjų prancūzų švietėjų rankos. Tai bibliotekos, kurios dabartiniams tyrinėtojams tikriausiai teikia daugybę peno? Jei taip, tai kokio?


Voltero biblioteka Rusijos nacionalinėje bibliotekoje išskirta ir saugoma kaip atskiras kompleksas. Vokietijoje palaipsniui leidžiamos tos bibliotekos marginalijos, paties Voltero ranka tose knygose padaryti įrašai, pastabos, įklijuoti papildomi lapai ir lapeliai. Ten ištisi Voltero komentarai, išversti iš kitų kalbų tekstai. Tai štai Vokietijoje atskirais tomais pasirodo šios marginalijos. Tai ypatingi tekstai.


Vokiečių leidžiamos Voltero marginalijos spausdinamos originalo kalba?


Išleidžia vokiečiai, o rengia mūsų tyrinėtojai kartu su prancūzais. Tai faksimilinis marginalijų atkūrimas su moksliniais komentarais. Suprantama, šių išleidžiamų knygų tiražas nedidelis, nes skirtas ne masiškam skaitytojui. Kaip suprantu, leidybos reikalus paremia Sankt Peterburge veikiantis Prancūzų kultūros institutas, taip pati ir kai kurie Prancūzijos tyrimų centrai. Mūsų Rusijos nacionalinėje bibliotekoje tą darbą dirba specialus Švietimo epochos tyrimų sektorius. Voltero bibliotekos pagrindu tyrinėjama ištisa Švietimo epocha. Šio sektoriaus vadovui Nikolajui Aleksandrovičiui Kopanevui prancūzai įteikė Garbės legiono ordiną.


Ar nekeista, kad Voltero ranka paliktas marginalijas atskirais tomais išleidžia vokiečiai, o ne prancūzai.


Nekeista, nes tai poligrafiniai, techniniai dalykai. Tiesiog vokiečiai gavo tokį užsakymą. O tas marginalijas šifruoja, tyrinėja ir parengia spaudai Rusijos mokslininkai kartu su prancūzais. Buvau užsiminusi apie N. A. Kopanevą, kuris tam didžiuliam darbui vadovauja. Jis kilęs iš garsios knygotyrininkų šeimos, jo tėvas tyrinėjo su rusų viduramžių knyga susijusius dalykus.


Štai kokią asmenybę reikėtų pakviesti į knygotyrininkų konferenciją Vilniuje.


Turėtumėte daugybę įspūdžių. Tai labai gilus mokslininkas, išlaikęs ir nepaprastą betarpiškumą. Kai gavo Prancūzijos Garbės legiono ordiną, tai stovėjo ant bibliotekos laiptų ir visiems darbuotojams rodė tą savo apdovanojimą. Nepaprasto nuoširdumo dėdulė.


Kaip Voltero biblioteka atrodo? Ją sudaro vienoje ar keliose patalpose saugomos knygos ir kitos vertybės?


XIX a. buvo sukurtas skliautuotas Fausto kabinetas, kuriam buvo sukurti ir specialūs prie interjero priderinti žibintai. Fausto kabinete ir saugoma Voltero biblioteka. Mes toje patalpoje rengiame metodinės tarybos posėdžius. Aišku, kabinete yra ir Voltero garsioji skulptūra, kurią galima išvysti ir Ermitaže. Priminsiu, kad prieš sukuriant Fausto kabinetą Voltero biblioteka buvo saugoma būtent Ermitaže.

Gaila, bet Didro biblioteka išliko nepilna. Dalis jos yra Ermitažo bibliotekoje, dalis – mūsų Rusijos nacionalinėje bibliotekoje dar yra ir kai kuriuose fonduose, taip pat ir Carskoje Selo bibliotekoje. Didro biblioteka nebuvo saugoma kaip visuma, o per revoliucinę sumaištį atsidūrė įvairiose vietose. Iš pradžių buvo saugoma Ermitaže.

2007 m. rudenį Sant Peterburge vyko didelė tarptautinė konferencija, skirta D. Didro ir jo epochai. Ją surengė mūsų bibliotekos Švietimo epochos tyrinėjimų centras ir Prancūzų institutas Peterburge. Į konferenciją atvyko žymiausi mokslininkai iš Prancūzijos. Rusų tyrinėtojai toje konferencijoje skaitė pranešimus apie Didro bibliotekos Peterburge tyrinėjimus.

Atskleidžiami labai įdomūs faktai ir spalvingos legendos apie Didro ir Jekaterinos II ryšius bei santykius. Daug tų faktų tiesiog sąmoningai nutylima, nenorėčiau ir aš ta tema samprotauti, kadangi nesu tos epochos ar Didro bibliotekos žinovė.


O kas geriausi žinovai?


Be N. A. Kopanevo būtina paminėti Sankt Peterburgo valstybinės konservatorijos bibliotekoje D. Didro aplinkos Peterburge tyrinėtoją Viačeslavą Somovą. Tos bibliotekos darbuotojai sudarinėjo XVIII a. bibliotekos fonduose saugomą užsienietiškų knygų katalogą, taip pat ir Baltijos šalių knygų, išleistų įvairiomis kalbomis. Tai štai V. Somovo pranešimas apie Didro aplinką Peterburge sulaukė labai didelio konferencijos dalyvių susidomėjimo. Pranešime buvo išsakyta daug naujų dalykų apie prancūziškų knygų paplitimą Peterburge, apie to meto knygų prekybą ir Švietimo epochos idėjų skverbimąsi į Rusiją, taip pat ir apie to meto knygos poveikį didžiajai politikai.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukoje:

 

Tarptautinės knygotyrininkų konferencijos dalyvės ant Merkinės piliakalnio dr. Anne Valmas (Talino universiteto akademinė biblioteka, Estija), neatpažintoji, Jūratė Petniūnaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva), doc. dr. Aušra Navickienė (Vilniaus universitetas, Lietuva), Irena Buračaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva), doc. dr Julija Zinkevičienė (Vilniaus universitetas, Lietuva), Inese Auzina Smith (Didžioji Britanija)