MOKSLASplius.lt

Ilgai lauktos įkurtuvės Santariškėse

Įkurtuvės – vienas džiaugsmingesnių žodžių žodyne, šventė ir žmogui, ir institucijai. 2008-ųjų gruodžio 11-oji tikriausiai įeis į Vilniaus universiteto Onkologijos Naująjį Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro pastatą atidaro Instituto direktorius prof. Konstantinas Povilas Valuckas, Universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka  ir prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskasinstituto istoriją kaip labai reikšminga diena. Kiekvienas instituto darbuotojas savaip prisimins tą datą, o instituto direktoriui prof. habil. dr. Konstantinui Povilui Valuckui ji tikriausiai išliks atmintyje kaip diena, kai nuo pečių nusirito sunkių rūpesčių akmuo. Po ilgų ir sudėtingų teisinių, administracinių, biurokratinių peripetijų, atrodytų neįveikiamų problemų mazgo, neretai ir pagalių į ratus kaišiojimo Santariškėse, P. Baublio gatvėje Nr. 3B pagaliau įkurtuvės – duris atvėrė naujas, modernus trijų aukštų Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centras.


Į jį persikėlė instituto mokslininkai, ligi tol dirbę sunkiomis sąlygomis Polocko gatvėje esančiame pastate, kuriame 1931 m. prof. Kazimieras Pelčaras įsteigė Sergančiųjų vėžiu ligoninę ir institutą. Naujajame 2180 kv. m ploto laboratorijų korpuse įsikūrė Mokslinių tyrimų centro padaliniai: Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos, Imunologijos, Molekulinės onkologijos, Biomedicininės fizikos laboratorijos. Centre dirba 49 darbuotojai, jie nagrinėja sudėtingiausias onkologijos problemas, siekia dar labiau priartinti Lietuvos onkologijos mokslą prie pažangiausios šios srities mokslinio tyrimo ir gydymo centrų pasaulyje veiklos.

Prireikė kone didvyriškų pastangų


„Keistai ilgas kelias šiais XXI amžiaus laikais“, – taip Onkologijos instituto naujojo Mokslinio tyrimo centro pastato statybos istoriją pavadino VU rektorius akad. Benediktas Juodka, paprastai vaizdingo žodžio ilgai kišenėje neieškantis. Ir išties kelias buvo ne tik ilgas, bet ir sudeginęs daugybę nervų ląstelių daugeliui žmonių. Priminsime kai kurias peripetijas.

1979 m. Santariškėse buvo baigtas statyti Onkologijos instituto pastatas. Kartu projekte buvo numatyta statyti ir mokslines laboratorijas, bet taupant lėšas jų statyba buvo atidėta. Tik praėjus 29 metams laboratorijų korpusas pagaliau buvo pastatytas ir į jį galėjo persikelti instituto laboratorijos. Ir tai kone didvyriškų pastangų kaina.

Apie tas pastangas kalbėjo rektorius B. Juodka ir įkurtuvių šventėje dalyvavęs Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Visi, kas yra matę Polocko gatvės pastatą, kuriame teko dirbti Onkologijos instituto laboratorijoms ir moksliniams padaliniams, tikriausiai vienu žodžiu sutiks: tokiomis sąlygomis normaliai dirbti XXI a. neįmanoma. Tačiau kai universiteto ir instituto vadovai pamėgino tą „laužą“ parduoti, o iš gautų lėšų pastatyti Santariškėse naują pastatą, ėmėsi konkrečių žygių, vietoj padėkos žodžio susilaukė nemalonumų ir grasinimų teisine atsakomybe. Mat tokie valstybėje įstatymai, kad universitetas savo nekilnojamuoju turtu disponuoti negali, o uolūs įstatymų vykdytojai kaip mat sukruto.

A. M. Brazauskui, tuo metu dirbusiam LR ministru pirmininku, patiko Onkologijos instituto direktoriaus K. P. Valucko drąsa ir ryžtas siekti savo tikslo. Beje, ne ką mažesne drąsa pasižymėjo ir premjeras. Išklausius direktoriaus pasiūlymus atsisakyti senų pastatų Polocko g. ir statydintis naują pastatą, Vyriausybės nariams teko priimti sprendimus, kurie nebuvo numatyti įstatymuose. Veikta apdairiai, buvo išnagrinėta Estijos, Suomijos ir kitų šalių patirtis, kaip elgtis panašiais atvejais. Idėja paprasta: kuriama akcinė bendrovė, užsiimanti senų pastatų pardavimu ir nekilnojamuoju turtu, kuri įsipareigoja užsakovui pastatyti naują ar kelis naujus pastatus už jai perleidžiamą senąjį.

Tai štai nors buvo įrodinėjama tokio veikimo nauda, pateikiami argumentai, net į Estiją ir Suomiją delegacijos buvo išvykusios susipažinti, kaip tose šalyse veikia panašūs įstatymai, bet LR Seime tokio įstatymo priėmimas užtruko net dvejus metus. VU Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro statyba užtruko penkerius metus, kai tokiam pastatui turėtų pakakti ir 6 mėnesių. Štai kodėl šį rašinį ir pradėjome nuo sunkaus akmens, kuris nusirito nuo instituto vadovų pečių. Juk teisus rektorius B. Juodka, tvirtindamas, kad sėkmė priklauso ne nuo pastato, tegul ir naujo, bet nuo jame dirbančių žmonių. Nuo jų priklausys ne tik Mokslinių tyrimo centro, kuriam vadovauja dr. Vydmantas Atkočius, bet ir viso instituto tolesnė veiklos sėkmė ir ateities perspektyvos.

Tad gal kitiems vadovams tiek drąsos, kiek prireikė Onkologijos instituto direktoriui, jau nebeprireiks.


Moksliniai tyrimai orientuojami į pacientą


Lygia greta su Mokslinių tyrimų centro pastato statyba ir turto mainais, kai Onkologijos institutui už senąjį pastatą Polocko g. buvo perduotas naujas korpusas Santariškėse, kartu su partneriais buvo vykdomi ir ES Struktūrinių fondų projektai, kurie leido Centrą aprūpinti nauja įranga. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto struktūrinių fondų projektų partneriai: Vilniaus Universitetas, Biochemijos institutas, Kauno medicinos universitetas, VU Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, VU Imunologijos institutas, VU ligoninės Santariškių klinikos, Valstybinis patologijos centras ir kt.

Pasak prof. K. P. Valucko, medicinoje nėra aiškios vizijos, kaip turėtų būti sprendžiama vėžio problema, todėl labai svarbus kiekvienos šalies, taip pat Lietuvos indėlis į tarptautinį onkologijos mokslą. Onkologijos instituto mokslininkai pasiryžę vykdyti tarptautinio lygio mokslinius uždavinius ir tai sveikintina. Naujasis centras aktyviai dalyvaus mokomajame procese mokant studentus, rengiant magistrantus, rezidentus, doktorantus, keliant šalies gydytojų kvalifikaciją.

Žurnalistai su naujojo centro kai kuriomis laboratorijomis buvo supažindinti praėjusių metų birželį, bet ir per prabėgusį pusmetį jau yra pokyčių: spėta parengti ir išleisti 8 mokomąsias knygas onkologijos mokslo tema, naujajame laboratorijų korpuse įsikūrė mokslinių tyrimų ir vėžio kontrolės bei profilaktikos centrų padaliniai. Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos, Imunologijos, Molekulinės onkologijos, Biomedicininės fizikos laboratorijose sumontuota nauja aparatūra. Įvaldžius naujas technologijas per šiose laboratorijose atliekamus darbus tikimąsi plačiau įsitraukti į tarptautinius mokslo projektus. Visų tų darbų ir projektų aukščiausias ir toliausiai siekiantis tikslas – sumažinti sergamumą piktybiniais navikais ir mirtingumą nuo jų, pailginti pacientų gyvenimo trukmę ir pagerinti jų gyvenimo kokybę.Molekulinės onkologijos laboratorijoje dr. Kęstutis Sužiedėlis (viduryje) Gydytojų vadovų sąjungos prezidentui dr. Stasiui Gentviliui ir kitiems svečiams aiškina molekulinės biologijos technologijų taikymą

Kad šias užduotis sėkmingai pavyktų spręsti, reikia glaudžios fundamentinių ir klinikinių tyrimų sąsajos, svarbu ir daugiadisciplininis požiūris į onkologijos problemų sprendimą. Prof. K. P. Valuckas pabrėžia mokslinę tyrimų orientavimo į pacientą svarbą.

Štai kad ir Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos laboratorija (vedėja dr. Birutė Kazbarienė). Joje nagrinėjama virusinės kancerogenezės, susijusios su gimdos kaklelio vėžiu ir piktybiniais galvos bei kaklo navikais mechanizmais. Atliekami žmogaus papilomos viruso funkcinių genų raiškos ir aktyvumo tyrimai.

Imunologijos laboratorijoje (vedėja dr. Vita Pašukonienė) siekiama nustatyti, kaip ir kurią silpniau veikiančią imuninės sistemos grandį galima stimuliuoti onkologinėmis ligomis sergantiesiems. Ateityje numatomi vėžio kamieninių ląstelių tyrimai.

Biomedicininės fizikos laboratorijoje (vedėjas prof. Ričardas Rotomskis) vykdomi optinės biopsijos tyrimai, nagrinėjamos netiesinių optinių procesų taikymo galimybės navikinių darinių diagnostikoje ir terapijoje, fotosensibilizaciniai vyksmai, tiriamos biologiškai aktyvių nanodarinių struktūrų savybės. Gyvose ląstelėse šiuolaikiniais fizikiniais metodais tyrinėjami vykstantys molekuliniais procesai. Geriau pažinus sveikose ir navikinėse ląstelėse vykstančius procesus, tas žinias bus siekiama panaudoti gydymo tikslu.


Molekulinės onkologijos laboratorijoje


Išsamiau apsistosime ties šios laboratorijos, kuriai vadovauja dr. Kęstutis Sužiedėlis, darbu. Šios laboratorijos, kaip ir kitų centro padalinių specialistai ne tik vykdo mokslinius tyrimus, bet taip pat dalyvauja ir mokymo procese. Taigi neatsitiktinai, vykdant struktūrinių fondų projektą, kartu su VU, buvo įrengta mokomoji Vėžio biologijos laboratorija. VU prorektoriaus prof. Juozo Rimanto Lazutkos vadovaujamo projekto, kurio partneris buvo VU Onkologijos institutas, įgyvendinimo metu. Įrangos, skirtos mokomajai laboratorijai, įsigyta už maždaug 300 tūkst. litų. Tai įranga, kuri naudojama kasdieniniame molekulinės biologijos kryptyje dirbančio biologo darbe. Būtų gal ir per didelė prabanga, jeigu ši įranga būtų naudojama tik mokymui, ja kasdieniniame darbe naudojasi ir visi Mokslinių tyrimų centro darbuotojai. Pasak dr. Kęstučio Sužiedėlio, laboratorijoje sutelktos kasdieninės molekulinės biologijos reikmėms taikomos technologijos, dėl kurių darbas tampa patogus, nes dirbama moderniomis priemonėmis, su šiomis priemonėmis supažindinami ir studentai.

Kita Molekulinės onkologijos laboratorijoje įdiegta infrastruktūra – moderni DNR mikrogardelių gamybos ir tyrimo technologijų infrastruktūra. Pasitelkus šias technologijas, galima tirti visuminius genų raiškos ir genomo pokyčius. VU Onkologijos institute ši infrastruktūra naudojama tyrimuose, kurių tikslas – sukurti biožymenų sistemą, pagal kurią pacientams bus galima individualizuoti gydymą.

Užsiminėme apie mikrogardeles. Kam jos reikalingos? Pasak dr. K. Sužiedėlio, iki sukuriant šią technologiją pati gamta buvo sukūrusi DNR mikrogardelių technologijos tarsi prototipą. Dalijantis ląstelėms išsiskiria metafazinės chromosomos, kuriomis genomas natūraliai yra padalijamas į tiek dalių, kiek yra chromosomų. Įvairiuose organizmuose chromosomų skaičius gali būti skirtingas, bet turime padalytą genomą. Buvo sukurta technologija, kuri leidžia nustatyti palyginamojo ir tiriamojo objekto santykinius DNR ir RNR kiekius. Iki DNR mikrogardelių technologijos sukūrimo genomai buvo stebimi, padalijus juos tik į tiek dalių, kiek organizme yra chromosomų, todėl, metodo jautrumas nebuvo pakankamas.