Gyvenimą skiria Mažosios Lietuvos tyrinėjimui

Mažosios Lietuvos tyrinėtojui, enciklopedininkui, visuomenės veikėjui, humanitarinių mokslų daktarui Algirdui Matulevičiui Lietuvos vardo tūkstantmečio metai ir žvalinančiu šaltuku spustelėjęs sausis prasidėjo reikšmingu įvykiu – 70 metų jubiliejumi. Drįstu teigti, kad tai ne vien sukaktuvininko ir jo rūpestingosios žmonos Laimos asmeninė šventė. Šį teiginį patvirtino Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute vykusios jubiliato pagerbimo iškilmės.

Iš Karaliaučiaus šia proga atvažiavo šio miesto Šv. Šeimynos katalikų parapijos klebonas kanauninkas Anupras Gauronskas ir Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Sigitas Šamborskis. Atėjo pasveikinti jubiliato Instituto Tarybos pirmininkas Lietuvos MA tikrasis narys, Lietuvių katalikų MA akademikas prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvos MA narys ekspertas, Lietuvių katalikų MA akademikas, prof. habil. dr. Antanas Tyla, Vydūno draugijos pirmininkas ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius dr. Vaclovas Bagdonavičius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas bei atsakingoji sekretorė Birutė Kurgonienė, ir daug kitų garbių sveikintojų. Tarp jų didžiąją dalį, suprantama, sudarė Algirdo kolegos enciklopedininkai, su kuriais jubiliatas nuo 1972 m. dalijasi kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais. Gaila, negalėjo atvykti A. Matulevičiaus mokslinės disertacijos vadovas (apginta 1973 m.) garbusis istorikas Lietuvos MA tikrasis narys prof. habil. dr. Vytautas Merkys, kurio atsiųstas jubiliatui jaudinantis sveikinimas buvo viešai perskaitytas.

Dėkingą žodį apie dr. Algirdo Matulevičiaus ilgametį darbą rengiant lietuviškas enciklopedijas, jo mokslinę veiklą tiriant Mažosios Lietuvos istoriją, visuomeninius darbus tarė Instituto direktorius Rimantas Kareckas. Jis jubiliatui įteikė Lietuvos kultūros ministro Padėkos raštą. Instituto direktoriaus pavaduotojas redakciniams darbams, Visuotinės lietuvių enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis išsamiai papasakojo apie Algirdo Matulevičiaus gyvenimą, nuopelnus lietuviškoms enciklopedijoms, mokslinius darbus, vadovavimą kelionėms, ekspedicijoms po Karaliaučiaus kraštą ir visą Prūsą. Daug darbo įdėta ir redaguojant, recenzuojant kitų mokslininkų veikalus. Būtina paminėti dvi 1989 m. pasirodžiusias Algirdo Matulevičiaus monografijas: Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Lietuvių tautinė padėtis ir Kas tu, Mažoji Lietuva? Pirmojoje iš minėtų knygų įdėtas originalus paties autoriaus sudarytas spalvotas Mažosios Lietuvos ribų žemėlapis, vertinamas visų tyrinėtojų.

A. Matulevičius yra sudaręs ir daugiau žemėlapių. Tai Mažosios Lietuvos iki XVIII a. pradžios etninis žemėlapis (paskelbtas 1994 m.), Mažosios Lietuvos bažnytkaimių žemėlapis (1995 m.). Su geografu ir kartografu Petru Gauču sudarė etninį žemėlapį apie Kalbų paplitimą Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje (1996 m.). Su P. Gauču Lietuvos mokykloms sudarė žemėlapių, skirtų Mažosios Lietuvos švietimo ir kultūros paveldui propaguoti.

A. Matulevičius parašė ir įvairiuose leidiniuose, taip pat kolektyvinėse monografijose paskelbė daugiau kaip 20 istorijos studijų. Jos neištirpo mokslinių publikacijų mariose, dažnai cituojamos kitų autorių veikaluose, nes tai fundamentinius pamatus turintys darbai.

Jubiliatas didelę atsakomybę jaučia už spausdintą žodį, labai emocingai reaguoja į spaudoje pasirodančias klaidas, neretai net ir tyčines nesąmones, skelbiamas apie Mažąją Lietuvą. Šiuo atveju turime mintyje ne tiek Lietuvos, kiek kai kurių kaimyninių šalių spaudą. Nemaža dalis tų publikacijų turi aiškų politinį atspalvį, istorinius faktus mėginama mauti ant dabarties politinių siekių kurpalio. Su mokslu tai neturi nieko bendro, o akivaizdžios netiesos ir faktų iškraipymo temperamentingojo Algirdo širdis negali ištverti. Jis įsikarščiuoja ir kartais pradeda diskutuoti pats su savimi, pašnekovui nespėjant nė burnos praverti – tiek daug šis žmogus turi ką pasakyti, o dirbant enciklopedijų leidybos srityje gal klausytojų nėra tiek jau daug. Darbų rutina reikalauja ne tiek diskutuoti, kiek teikti parengtą medžiagą, antraip enciklopedijos niekada nepasirodytų.

Atrodo, kad savo kunkuliuojantį polemisto temperamentą Algirdas turėjo kur išlieti nuo 1970 m. vesdamas ekskursijas po Mažąją Lietuvą, senąsiąs mūsų kraujo brolių lietuvininkų (mažlietuvių) ir prūsų žemes, kurias šiandien administruoja Rusijos Federacija Karaliaučiaus krašte ir Lenkija buvusiose Prūsos žemėse. Yra tekę klausytis jo ekskursijos į Karaliaučiaus kraštą, kur buvo aplankyta daugelis kiekvieno lietuvio širdžiai artimų, brangių vietų (kad ir su Herkumi Mantu ar Kristijonu Donelaičiu susijusios vietovės). Gali atrodyti, kad A. Matulevičiui Karaliaučiaus krašte arba Prūsoje išvis nėra nepažįstamų vietų. Žinoma, labai gerai, jeigu ir ekskursantai domisi tuo kraštu, turi žinių ir troškimą jas papildyti. Tada kelionė su A. Matulevičiumi jiems neprailgs ir ilgam įsimins.

Išskirtinė kolegos savybė – didelė tolerancija daug ką gyvenime kitaip vertinantiems kitataučiams, mokėjimas su Kaliningrado srities gyventojais užmegzti betarpišką bendravimo ryšį. A. Matulevičius moka kalbėti tiems žmonėms įprasta ir suprantama kalba, todėl jis tame krašte priimamas ne kaip svetimas, ateivis, bet kaip tų žmonių gyvenimą ir rūpesčius suprantantis kitos tautos žmogus, nuoširdžiai linkintis gero. Ir jie jam atsilygindavo tuo pačiu draugiškumu. Tokio bendravimo pavyzdžių šių eilučių autorius matė ne vieną, kai su Algirdu teko dalyvauti kelionėse į Karaliaučiaus kraštą.

Yra tekę dalyvauti ir renginiuose, konferencijose, kai kuris nors kalbėtojas įsikarščiavęs kartais prarasdavo subtilią ribą, kuri skiria aptariamos šalies valstybinę politiką ir tos šalies paprastus žmones, niekuo dėtus gyventojus. Juk patys Kaliningrado srities gyventojai yra daugiau tos politikos aukos, o ne už ją atsakingi asmenys. Tai štai Algirdas labai gerai jaučia šiuos niuansus, nes iš prigimties yra humanistas, gyvenime matęs šilto ir šalto, susidūręs su įvairiausių įsitikinimų ir užsiėmimų žmonėmis. Juk visa tai ir yra gyvenimo pažinimo mokykla.

Tolerancija, gilios istorinės žinios ir tiesos sakymas ne visiems yra vertybės, už kurias nusipelnoma pagyrimo. Kartais nusipelnoma ir bausmės, tegul ir nepagrįstos. Taip 2003 m. balandžio mėn. nutiko ir A. Matulevičiui. Vežė mokytojų ekskursiją į Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį), bet prie sienos Eitkūnuose (dab. rusiškai Černyševskoje) Rusijos pasieniečių buvo sulaikytas. Ekskursijos vadovui buvo liepta pasiimti visus daiktus ir eiti paskui pareigūną, kur po A. Matulevičiaus daiktus, knygas, rankraščius, nuotraukas, žemėlapius buvo kruopščiai naršoma, ieškoma nebūtų įkalčių, o pats sulaikytasis tardomas. Jokių draudžiamų vežti per valstybės sieną daiktų nerasta, jokio kaltinimo A. Matulevičiui taip ir nepavyko sukurpti, tačiau ekskursantai buvo priversti toliau be ekskursijų vadovo tęsti kelionę į Karaliaučių. Jiems išvyka buvo sugadinta, tačiau negi tai rūpėjo ekskursijų vadovą sulaikiusiems ir į Kaliningrado sritį neįsileidusiems kaimyninės šalies atitinkamų tarnybų pareigūnams.

Aiškus siekis pagąsdinti ir kitus tiesos žodžio skelbėjus. Juk iš istorijos žinome, kad ši valstybė, kad ir kaip praeityje ji vadintųsi, visada labiausiai bijojo ir tebebijo tiesos žodžio.

Laimei, visos tautas ir žmones skiriančios sienos galop griūva. Griūva ir sienos, „sumūrytos“ žmonių galvose. Visų jų paskirtis buvo ir tebėra viena – ne žmones vienyti, ne prietarus šalinti, bet pajungti žmonių protus vienai valiai, nes taip lengviau jais manipuliuoti, valdyti, o juk tai ir yra visų valdžių, ypač nedemokratinių, siekis.

Jei ne tas nuotykis prie nedraugiškos valstybės sienos, nebūtų įdomios sąsajos su vienu Vydūno biografijos momentu. Jį priminė dr. Vaclovas Bagdonavičius. Bene po ketvirtos kelionės iš Vilniaus į Tilžę grįžtantis Vydūnas buvo sulaikytas pasienyje, ir jam baigėsi blogiau negu A. Matulevičiui. Vydūnas areštinėje praleido net šešias paras ir tada pasakė įsimintinus žodžius: „Daugiau aš per tą sieną nevažiuosiu…“ Ir iš tikrųjų daugiau per tą sieną nevažiavo, nes ji sugriuvo – Vydūno pranašystė, o gal užkeikimas išsipildė.

Kad Vydūnas prisimintas neatsitiktinai, V. Bagdonavičius įrodė, įteikdamas jubiliatui Vydūno draugijos atminimo ženklelį. Yra už ką, nes vertintini A. Matulevičiaus nuopelnai leidžiant vieną reikšmingiausių Vydūno knygų 700 metų vokiečių-lietuvių santykiams, Vydūną įtvirtinant ir kaip Mažosios Lietuvos istoriką.

Nuo 1972 m. A. Matulevičius savo kaip istoriko profesinį gyvenimą susiejo su enciklopedijų leidyba. Per tą laiką keitėsi institucijos, kurioje teko dirbti, pavadinimas: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Enciklopedijų leidykla, o nuo 1997 m. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Daug jėgų ir žinių iš savo turtingo bagažo A. Matulevičius įdeda į dvidešimttomės (ar daugiau tomų) Visuotinės lietuvių enciklopedijos parengimo darbą – jis yra šios Enciklopedijos Lietuvos istorijos redakcijos vyresnysis mokslinis redaktorius. Kas bent kiek suvokia bet kurios redakcijos darbą, ir be žodžių supras, kad tai yra niekada nesibaigiantis, labai alinantis darbas, nes leidyba nesupranta žodžių „nespėjau“, „šiandien negaliu“, „padarysime rytoj“ ir panašiai. Ne kartą teko matyti sudirgusį Algirdą, kurio akyse šokinėja susierzinimo kipšai, nes vienas ar kitas autorius nesusidoroja su įsipareigojimais, nespėja, o laikas nelaukia, tada tenka suktis, kaip išmanai. Juk tai ne vienadienis laikraštis, bet Enciklopedijos tomas, kuriam lemta tarnauti žmonėms ne vieną dešimtmetį. Nuoširdžiai būna gaila Algirdo, bet nemėgink, žmogau, jam pasiūlyti mažinti apsukas, pagalvoti apie sveikatą, gal ant kitų, jaunesniųjų pečių užkrauti bent dalelę papildomos naštos. Kur tau! Toks pasiūlymas būtų priimtas kaip negeranoriškas ir dar neišmanėlio įsikišimas. Algirdas žino – kaip ir kiekvienas savo srities profesionalas – kad be jo pastangų niekas kitas to darbo nepadarys, nes tam reikia specifinių žinių.

Prieš 12 metų A. Matulevičius tapo vienu iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimo iniciatorių, pirmuoju redakcinės grupės vedėju, moksliniu redaktoriumi ir autoriumi. Labai daug jėgų, mokslinių žinių atiduota šiam keturtomiui. Jau rengiamas paskutinis tomas. Unikali enciklopedija, jokia šalis nieko panašaus nėra parengusi. A. Matulevičius yra šios Enciklopedijos redkolegijos narys, Istorijos skyriaus vedėjas ir vyresnysis mokslinis redaktorius. Ir, žinoma, nepamirškime paties jubiliato šiai enciklopedijai parašytų šimtų straipsnių. Teisus V. Bagdonavičius: be A. Matulevičiaus nebūtų didžios dalies šios Enciklopedijos tekstų.

Ir dar į vieną A. Matulevičiaus veiklos aspektą – visuomeninį – būtina atkreipti dėmesį. 1989 m. jis tapo Mažosios Lietuvos tarybos vienu iš steigėjų, 13 metų buvo šios tarybos vicepirmininkas, yra jos kolegijos narys. Taryba palaiko ryšius su Karaliaučiaus krašto lietuviais, rengia mokslines konferencijas. Tarp jų rengėjų ir pranešėjų visada yra ir A. Matulevičius.

Jubiliejaus proga išleista A. Matulevičiaus darbų, tyrinėjimų bibliografija Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuvą (sudarytoja Aldona Matijošienė) kiekvienam besidominčiam padės geriau susiorientuoti šio darbštaus Mažosios Lietuvos tyrinėtojo ir enciklopedininko veikloje.

Gediminas Zemlickas