Orchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (6)

Pradžia 2008 m. Nr. 8

Gana ilgam ir sąmoningai buvome pamiršę orchidėjų ir kitų tropinių augalų tyrinėtoją Juozapą Varševičių (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866), kuris per dvi keliones į Pietų Ameriką (1844–1850, 1851–1853 m.) perėjo visą žemyną nuo šiaurės Kolumbijos iki Patagonijos ir grįžo atgal į Kolumbiją. Tose kelionėse jis sukorė apie 40 tūkst. km. Svarbiausia, kad senosios Europos botanikos sodus mūsų kraštietis praturtino nuostabiomis augalų kolekcijomis. Jo vardą rasime botanikos veikaluose kaip daugelio ligi tol mokslui nežinomų augalų rūšių atradėjo. Tose klajonėse prarado sveikatą, į Senąjį žemyną grįžo apkurtęs, iškamuotas drugio. 1854 m. botanikos mokslo ir tarp sodininkystės žinovų pagarsėjęs Varševičius iš Krokuvos Jogailaičių universiteto gavo pasiūlymą eiti šio botanikos sodo pirmojo inspektoriaus pareigas. Varševičiaus dėka šio sodo augalų rūšių skaičius pasiekė tiems laikams įspūdingą skaičių – 9664 rūšys.

Gana ilgam buvome išsiskyrę su mūsų kraštiečiu Juozapu Varševičiumi. Ar per tą laiką, kai buvome palikę ramybėje šį egzotiškų augalų tyrinėtoją, pavyko daugiau apie jį sužinoti? Juk Niujorko Politechnikos universitete rudens sesijos metu nesėdėjote rankas sudėjęs. Žinau, kad domėjotės Varševičiumi. Ar pavyko gauti naujų žinių apie mokslininką, nuo kurio mirties praėjo daugiau kaip 150 metų?

1926 m. Krokuvoje buvo minimos J. Varševičiaus 60-osios mirties metinės. Buvo išleistas specialus leidinys, apie 30 puslapių, skirtas mokslininkui atminti. Buvo paskelbta keletas Varševičiaus laiškų, fotografijų. Iš to kai kurie dalykai man pačiam paaiškėjo. Vienoje fotografijoje tarp penkių ar šešių profesorių prie vieno pažymėta: „Juozapo Varševičiaus mokinys.“

Apie jokį Varševičiaus mokinį lyg ir nebuvome girdėję. Savo pašnekesyje vardijome asmenis, kurių mokinys buvo Varševičius. Tai Vilniaus universiteto profesorius Juozapas Jundzilas, vadovavęs ir universiteto Botanikos sodui. Buvęs Petropavlovsko tvirtovės Peterburge kalinys Juozapas Strumila (1774–1847), kuris Vilniuje už Rūdninkų vartų 1811 m. įveisė vaismedžių sodą, sutaurino sodininkystės meną, propagavo vaistinių augalų auginimą, parašė vertingų sodininkystei skirtų veikalų. Jo vardu buvo pavadinta gatvė, dabar vadinama Sodų gatve. Tai ir prof. Stanislovas Bonifacas Jundzilas, iš kurio vadovėlio žinių sėmėsi Varševičius. Tam tikra prasme dideliu autoritetu mūsų kraštiečiui laikytinas Aleksandras fon Humboldtas, iš kurio augalų kolekcijų, atvežtų iš Pietų Amerikos, Varševičius mokėsi. Taip pat ir iš belgo verslininko Van Houtės tikriausiai buvo nemažai išmokęs.

Buvo žmonių, kurie palaikė Varševičių ar bent turėjo jam įtakos. Per jų knygas, kolekcijas, suteiktas rekomendacijas Varševičius galėjo „prasimušti“ į žymius Pietų Amerikos augalijos tyrinėtojus. Dabar teks atsidėti ieškant žinių apie minėtą Varševičiaus mokinį Krokuvos universiteto botanikos sode. Paskutinius 12 savo gyvenimo metų Varševičius praleido būtent Krokuvoje.

Kitas svarbus faktas yra susijęs su J. Varševičiaus brolio Antano likimu. Pastarasis veikiausiai studijavo mediciną Vilniaus universitete, į kurį buvo įstojęs ir Juozapas. Antanas Varševičius turėjo du vaikus. Nežinau, kas atsitiko Antano žmonai, bet aišku, kad anksti mirus ar žuvus Antanui, jų vaikai liko našlaičiai. Juozapas Varševičius tapo savo brolio vaikų globėju.

Šie du nauji faktai skatina iškelti kai kuriuos spėjimus. Galimas dalykas, J. Varševičius nutraukė savo antrąją kelionę po Pietų Ameriką ne vien dėl savo pašlijusios sveikatos. Ar nebus taip, kad teko grįžti dėl našlaičiais likusių brolio Antano vaikų?

Kol kas tai tėra Jūsų spėjimas?

Spėjimas, bet jis grindžiamas kitais faktais. Ar ne dėl tos pačios priežasties Krokuvos botanikos sode neišliko jo gausios iš Pietų Amerikos atvežtos augalų kolekcijos? Iki mūsų laikų išliko vos viena orchidėjų rūšis, o juk Varševičius iš už Atlanto buvo atvežęs daugybę. Paaiškėjo, kad visa jo augalų kolekcija iš Krokuvos botanikos sodo aukcione buvo parduota jau mirus J. Varševičiui, o gauti pinigai skirti šelpti jo brolio našlaičiais likusius vaikus – Antaną ir Aną.

Iškart kyla teisinis klausimas: jeigu Varševičiaus atvežta ir Krokuvos botanikos sodui dovanota kolekcija tapo šio sodo nuosavybė, tai ar galima taip lengvai ją parceliuoti, pardavinėti aukcione?

Visai galimas dalykas, kad po J. Varševičiaus mirties jo bendradarbiai ir kiti jo aplinkos žmonės buvo susirūpinę be globėjo likusiais vaikais ir pasiūlė tokią išeitį. Šis faktas minimas literatūroje.

Tai iš labai humaniškos pusės mums pristato Krokuvos universitetą ir jo botanikos sodą, pirmiausia jo tuometinius vadovus.

Šie faktai mums naujai pristato ir patį J. Varševičių. Pasirodo, jis nebuvo toks vienišius atsiskyrėlis, kuris nuo civilizacijos ir žmonių bėgo į atogrąžų miškus, nes neva ten jautėsi geriau negu Krokuvoje ar Berlyne. Šis žmogus turėjo artimųjų, jautė pareigą jais rūpintis, žodžiu, nebuvo toks užsispyręs asketas, kokiu galėjo pasirodyti iš mūsų ankstesnių Varševičiui skirtų publikacijų.

Būtų įdomu giliau patyrinėti Varševičių giminės istoriją. Esama teiginių, kad tolimas šios giminės protėvis buvo švedas. Ir ne šiaip koks, bet paties Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo adjutantas. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei kovojant su švedais, tas asmuo, esą, pasilikęs Lietuvoje ir iš jo kilusi Varševičių giminė.

Žinoma, tokiais šaltiniuose minėtais faktais reikėtų atsargiai remtis. Būtų gerai nuvykti į Švediją ir patyrinėti, ką apie tai galima sužinoti iš švedų archyvų. Tas faktas buvo paminėtas gana keistame straipsnyje be jokių nuorodų, o jį parašė Krokuvos mokslų akademijos bibliotekos darbuotoja Karolina Grodziska. Ji labai gražiai mane priėmė ir perdavė J. Varševičiaus mokslinio straipsnio kopiją. Tai kol kas vienintelis žinomas Varševičiaus mokslinis straipsnis Handelspflanzen, welche für Ostindische Colonisten Wichtig und Von grossem Werte Sein können. Jis parašytas vokiškai.