Per semiotiką suvokti pasaulio visumą
Šis tarptautinis renginys keturias dienas vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o paskutinę dieną – Kauno technologijos universitete, kur Helsinkio universiteto profesorius Eero Tarasti skaitė kviestinį pranešimą apie muzikinio diskurso prasmes, iliustruodamas Richardo Vagnerio ir Marselio Prusto kūrybos pavyzdžiais. Kongreso baigiamąją dieną jo dalyviai Kaune galėjo pasiklausyti Kauno kariliono – renovuoto 49 chromatiškai suderintų varpų muzikos koncerto, atliekamo kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus, kuris yra KTU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Kongreso dalyviai apsilankė Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, susipažino su lietuvių genijaus kūryba. Labai šiltai, net entuziastingai buvo sutiktos muziejuje Giedriaus Kuprevičiaus atliktos muzikinės improvizacijos.
Kalbiname šio kongreso organizacinio ir mokslinio komitetų narį Kauno technologijos universiteto Garso ir vaizdo menų technologijų katedros vedėją doc. dr. Darių KUČINSKĄ. Muzikos mėgėjai jį pažįsta kaip pedagogą, muzikologą, nagrinėjantį muzikos tekstologijos dalykus, spaudai parengusį M. K. Čiurlionio ir A. Kačanausko muzikos leidinių. Disertacijos pagrindu 2004 m. išleido monografiją M. K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos tekstas (genezės aspektas), 2007 m. publikavo Chronologinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos katalogą. Domisi muzikos semiotikos ir muzikinės antropologijos dalykais, iš šių pozicijų daugiausia nagrinėja ir M. K. Čiurlionio kūrybą.
Antrojoje pokalbio dalyje prisidės ir prof. Karolis Rimtautas KAŠPONIS, su kuriuo Mokslo Lietuva yra parengusi ne vieną pašnekesį, skirtą Algirdo Juliaus Greimo vaikystės ir jaunystės dienoms.
Ir muzika neišsiverčia be naujųjų technologijų Gerbiamasis Dariau, Tarptautinio muzikologų kongreso baigiamoji dalis surengta Kauno technologijos universitete – inžinierių rengimo citadelėje. Ar tai nėra vienas iš tų postmodernistinių laikų „prajovų“, apie kuriuos būtų galima pasakyti – kad tik kitoniškai, kad tik naujoviškai?..
Jau seniai Kauno technologijos universitetas nėra tik inžinierių kalvė. Tai modernus, nuolat besikeičiantis ir atsinaujinantis, teigiamą darbinę aplinką kuriantis organizmas. Esu laimingas galėdamas jame dirbti. Šalia techniškųjų specialybių čia puikiai dera humanitariniai, socialiniai mokslai ir net menai – architektūra ir muzikos technologijos (nors vertinant universiteto meninę veiklą atsakingos institucijos kažkodėl tai „pamiršta“). Ir ne aš vienas toks išsišokėlis, organizuojantis muzikologų kongresus Kauno technologijos universitete. Jau aštuntus metus gyvuojančio Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas – kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius. Fakultete rengiami kompiuterinės lingvistikos, muzikos technologijų, technikos kalbos vertimo ir redagavimo bei kitų visiškai naujų sričių specialistai. Išvada galėtų būti tokia: Humanitarinių mokslų fakultetas dirba sankirtos taškuose tarp technikos ir humanitarinių mokslų, taip pat tarp menų srities dalykų. Kauno technologijos universitete laikomasi pozicijos, kad tai turėtų būti ne grynieji fundamentalieji ar taikomieji menai, bet ryškios technologinės pakraipos menai. 
Muzikos atlikimo mene šiandien be technologijos procesų neišsiverčiame. Ir tai iš esmės keičia pačią meno koncepciją. Prisiminkime jau klasika tapusius nešiojamųjų kompiuterių orkestro ar mobiliųjų telefonų kvarteto koncertus...
Galima dar priminti spausdinimo mašinėlių atliekamą muzikėlę, kačių ar šunų choro įrašus, kuriais kalėdinę dieną nudžiugina pasaulio televizijos. Bijau, kad visa tai ir yra „prajovai“, dėl kurių nei Jūs, nei daugelis kitų muzikos mėgėjų į koncertų sales nesiverš. Tai vienadienės pramogos.
Kad ir ką galvotume apie muzikinę tokių reiškinių vertę, bet visa ši dar neseniai mechaniniams garsams ar tiesiog mechaniniam (automatiniam) menui priskiriama sritis nesulaikomai spraudžiasi į tikrojo meno sąvoką ir per naująsias technologijas ateina į mūsų gyvenimą, kardinaliai keičia mūsų mąstyseną, kūrybinės raiškos formas, galiausiai gyvenimo būdą ir ritmą.
„Mes visi semiotikai, tik gal to nežinome“ O viskas prasidėjo nuo Algirdo Juliaus Greimo, nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavusio semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla, vieno iš kūrėjų. Apie tai buvo proga kalbėtis su tuos seminarus lankiusiu Greimo mokiniu, o dabar Helsinkio universiteto profesoriumi Eero Tarasti.
Taip, prasidėjo nuo Greimo. Mūsų tautietis pats buvo tarsi atskirų disciplinų paribio žmogus. Tyrinėjęs jam rūpimus dalykus keliose srityse, sugebėjo į tas sritis pažvelgti tarsi iš šalies, iš kitų disciplinų tyrinėtojo pozicijų. Daugelį reiškinių Greimas sugebėjo pamatyti tarsi naujoje šviesoje, įsitikino, kad tos reiškinių prasmės ir reikšmės kinta, priklauso nuo vertintojo ir nuo kintančio laiko.
Kada Jūs pats įsipynėte į Greimo sukurtos ir propaguotos semiotikos, arba prasmių mokslo, reikalus?
Viskas prasidėjo 2001 m., kai su prof. Karoliu Rimtautu Kašponiu sumanėme nuvažiuoti į semiotikų kongresą Imatroje, Suomijoje. Tuos kongresus organizavo ir dabar teberengia prof. Eero Tarasti. Vienas mano kolega pasišaipė: „O, tai tu didysis semiotikas…“ Prisipažinau jam, kad iš tiesų net nelabai žinau, kur važiuoju. Ne itin gerai nuvokiau, kas yra ta semiotika ir kitos šiuolaikinės jos tyrimų kryptys, temos. Paklausęs kongreso pranešimų, supratau, kad būti semiotiku ne taip jau sudėtinga. Pats kongresų Imatroje organizatorius prof. E. Tarasti sako: „Mes visi semiotikai, tik to gal nežinome.“
Lygiai kaip tas Moljero herojus nežinojo, kad visą gyvenimą kalbėjo proza. Užtat koks malonus buvo netikėtumas, kai sužinojo.
Tas pats atvejis. Kongreso Imatroje metu nė į galvą nešovė, kad ir Lietuvoje ką nors panašaus rengsime. Mat visi ano ir ankstesnių kongresų dalyviai buvo tarsi vienos šeimos nariai, bendravo kaip seni draugai, tik mudu su prof. K. R. Kašponiu jautėmės tarsi ateiviai iš kito pasaulio. Vaikščiojome dviese, mūsų niekas nekalbino, žodžiu, buvome niekam neįdomūs naujokai. Kadangi iš kone kiekvieno kongreso dalyvio lūpų girdėjome tą svarbiausią pavardę – Greimas, tai prof. K. R. Kašponis neišsilaikė, nutarė prasitarti: „O mano tėvai dirbo toje pačioje mokykloje Kupiškyje, kurią lankė A. J. Greimas.“
