Per semiotiką suvokti pasaulio visumą
Už šių žodžių bemat užkibo prof. Eero Tarasti ir Costin Miereanu iš Paryžiaus. Pasirodo, kongrese Imatroje dalyvavo penki muzikologai, kurie buvo studijavę pas A. J. Greimą Paryžiuje Sorbonos universitete. Iš jų bene trys dabar gyvena ir reiškiasi Pietų Amerikoje.
Žinoma, iškart tapome labai „reikšmingomis“ Imatros kongreso figūromis, ypač prof. K. R. Kašponis. Jam prof. E. Tarasti primygtinai siūlė parengti A. J. Greimo vaikystės metams Kupiškyje skirtą pranešimą, straipsnį ar parodą.
Vėliau teko dalyvauti Paryžiuje (2004 m.) ir Romoje (2006 m.) vykusiuose semiotikos kongresuose. Paryžiuje dalyvavo gausesnis lietuvių būrelis: be manęs ir prof. K. Kašponio taip pat buvo Lina Navickaitė, Vita Gruodytė, Audra Versekėnaitė. O Romoje likome tik mudu su Lina Navickaite. Beje, L. Navickaitė su savo vyru italu Dario Martinelli šiuo metu gyvena Helsinkyje, kur, vadovaujama prof. E. Tarasti, baigia rengti disertaciją apie atlikimo meną. D. Martinelli buvo IX tarptautinio muzikos signifikacijos kongreso Romoje (2006 m.) organizatorius. Jis yra labai įdomios krypties – zoosemiotikos – atstovas, tyrinėja gyvūnų skleidžiamų garsų sistemas.
Gana egzotiška tyrinėjimų sritis.
Bet ne pati egzotiškiausia. Jo tautietis Gino Stefani, Romos, Paryžiaus ir Bolonijos universitetų profesorius, tyrinėja prenatalinę, t. y. negimusių vaikų muzikos semiotiką. Tai garsai, kurie pasiekia kūdikius motinos įsčiose. Italai turi specialią kliniką, kurioje tyrinėja kūdikių iki gimimo gyvenimo laikotarpį.
Ar nesama pavojaus susižavėjus semiotikos teikiamomis galimybėmis kartais prarasti sveiką kritiškumo jausmą? Ar kartais iš didelio rašto neišeinama iš krašto?
Man atrodo, kad tokio pavojaus esama, todėl atsargiai žvelgiu į daugelį panašių „novacijų“. Gal įtakos turi mano konservatizmas, neleidžiantis pernelyg nutolti nuo labiau su tradicija susijusių dalykų.
M. K. Čiurlionio ženklų tyrimai Kaip apibūdintumėte savo tyrinėjimus?
Mano moksliniai darbai labiau susiję su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikinio rašto ir ženklų tyrimais.
Tai Čiurlionio ranka padaryti įrašai natose, muzikiniai simboliai ar kitokie ženklai?
Natomis Čiurlionis fiksavo muziką, bet tame užrašyme esama ne tik muzikos. Paėmus rankraštį be galo įdomu patyrinėti ir šalia natų esančius prierašus, ženklus, piešinius. Galų gale pats muzikos užrašymas, jo išdėstymas lape, besiformuojantis visiškai kitas grafinis vaizdas, piešiniai kelia mintį, kad tuose užrašuose yra užfiksuota gerokai daugiau nei tik muzikiniai sąskambiai. Įsivaizduokime: Čiurlionis rašo muzikinį kūrinį ir staiga pratęsia jį piešiniu arba išdėsto užrašą taip, kad išryškėja, pavyzdžiui, eglutės siluetas. Ankstyvuosiuose simfoninės poemos Jūra eskizuose tokie piešiniai lyg iliustruoja muzikos emocinį siužetą. 
Ar tai nėra apskritai romantinės epochos kūrėjams būdinga savybė?
Vėlyvojo romantizmo ir ypač simbolizmo. Bet ten dažniausiai būna formalus, netgi naivokas muzikos iliustravimas. Čiurlonio atveju akivaizdus daug gilesnis menų sąsajos suvokimas.
A. Puškinas ir M. Lermontovas savo eilėraščius taip pat dažnai paįvairindavo piešiniais. O tai romantizmo epocha. O gal tai apskritai menininko prigimčiai būdingi kūrybinės raiškos elementai?
Daugiadimensinė kūrybos išraiška: Čiurlionio muzikinė raiška jam visuomet asocijuodavosi ir su kitomis meninės raiškos formomis. Tai sinestezės dalykai, kurie siejasi su spalvomis, judesiu, vaizdu. Įsiminė Juozo Tallat-Kelpšos pastebėjimas, kaip jiedu su M. K. Čiurlioniu vaikščiojo po Peterburgą (paskelbta 1938 m. leidinyje Čiurlionis). Čiurlionis eina eina, staiga apsisuka aplink stulpą ir toliau eina. Tallat-Kelpšai atrodė, kad tai artėjančios ligos požymis. Bet tikrumoje tai nuolatinio kūrybinio proceso išraiška Čiurlioniui ieškant tinkamos ornamento muzikinės linijos ar grafinio vaizdo projekcijos. Tai irgi semiotikos tyrinėjimų objektas.
Rūmuose, kuriuose studijavo Greimas Labai įdomu. Bet grįžkime prie X tarptautinio muzikos signifikacijos kongreso. Jo skambų pavadinimą „Prieš ir po muzikos“ galima suprasti labai įvairiai. Galima suvokti, kad tyrinėtojų dėmesys telkiamas į tai, kas vyksta iki muzikinio kūrinio sukūrimo ir išpildymo. Taip pat į tai, kas vyksta nutilus paskutiniams atliekamo muzikos kūrinio garsams. Vadinasi, į kongreso dalyvių akiratį pateko visa muzikos sukūrimo priešistorė ir poistorė (atsiprašau už naujadarą), išskyrus tai, kas telpą į patį tą laiko tarpsnį, kai atliekamas aptariamas muzikinis kūrinys.
Išties šį pavadinimą galima suvokti kaip visos kultūrinės aplinkos, kurioje kuriama ir atliekama muzika, tyrinėjimą, suvokimą, sąmonės procesus, visuomenės kultūros pokyčių tyrinėjimą. X muzikos signifikacijos kongreso koncepcijos kūrėja buvo muzikologė Rūta Stanevičiūtė, o iniciatyvos surengti X kongresą Lietuvoje ėmėmės mudu su Lina Navickaite-Martinelli. 2006 m. Romoje vyko IX kongresas, kurį uždarant kilo klausimas: o kas toliau, kur vyks X kongresas? Lina pasiūlė Lietuvą, trumpai pristatė šį dar kai kam mažai pažįstamą kraštą, jo kultūrą. Tikriausiai įgyvendinti šią mintį, kad jubiliejinis kongresas būtų surengtas būtent Lietuvoje, A. J. Greimo gimtinėje, ypač norėjo ir prof. E. Tarasti.
Todėl mes pasistengėme ir baigiamąjį X kongreso akcentą sutelkti ne Vilniuje, o būtent Kaune ir netgi tame pačiame pastate A. Mickevičiaus ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje, kur veikė Lietuvos universitetas (vėliau pervadintas į Vytauto Didžiojo universitetą), ir kuriame 1934–1936 m. teisę studijavo Greimas. Dabar tie rūmai priklauso KTU, juose įsikūręs Tarptautinių studijų centras.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
KTU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius savo muzikinėmis improvizacijomis sužavėjo X Tarptautinio semiotikų kongreso dalyvius; kairėje – kongreso organizacinio ir mokslinio komitetų narys doc. dr. Darius Kučinskas
Helsinkio universiteto prof. Eero Tarasti savo pranešimą iliustruoja Richardo Vagnerio ir Marselio Prusto kūrybos pavyzdžiais
