Mokslo institutų ateitis – kokia ji?

Kad nebūtų tik iškabų keitimas

Kad nebūtų vien iškabų keitimas, lygiagrečiai keičiama jų finansavimo sistema. Naujajame įstatymo projekte keičiama ir institutų valdymo sistema. Siūloma, kad kiekvieno konkretaus instituto atveju taryba būtų formuojama priklausomai nuo to, kokius uždavinius jai teks spręsti. Neturėtų būti visi kerpami pagal vieną matą, bet priklausomai nuo valstybės jam keliamų uždavinių.

Ar nebus paminta LR Mokslo ir studijų įstatyme pabrėžtoji mokslininkų savivaldos nuostata, kad mokslo institucijos darbuotojai turi dalyvauti savo institucijos valdymo reikaluose?

Dabartiniame įstatyme tokia nuostata yra, du trečdaliai instituto tarybos renkama pačių mokslininkų. O tai ir yra aukščiausias instituto savivaldos organas. Kalbant apie institutų savivaldą taip pat nereikėtų suprasti, kad ji turėtų būti profsąjungos tipo. Pagal naująją tvarką instituto mokslinė taryba turėtų būti formuojama taip, kad ji rūpintųsi, kaip geriau vykdyti tyrimus problematikoje, dėl kurios institutas ir yra įkurtas. Kaip ir naujosios Lietuvos mokslo tarybos atveju sprendimus priiminės ne valdininkai ir ne darbuotojų dauguma. Sprendimus priims tie, kurie yra kompetentingi juos priimti. Sprendimai, ypač LMT atveju, turės būti atliekami pasitelkus kitus mokslininkus ir užtikrinantys vertinimo objektyvumą. Tai vienas svarbiausių mokslo tarybos veiklos bruožų: ji turės užtikrinti nepriklausomą ekspertizę.

Kaip įstatyme esant tokiai nuostatai pavyks sustiprinti valstybės įtaką institutų valdyme? Skiriant institutų direktorius?

Direktorių atrinks ne valdžia, bet tie, kurie gali kompetentingiausiai tą padaryti. Atrinkti kompetentingiausią vadovą gali tie, kurie kandidatus geba įvertinti nepriklausomai nuo savo interesų.

Konkursai į direktoriaus pareigas išliks?

Konkursai išliks, bet direktorių rinks ne patys instituto mokslininkai, bet komisija. Institutas turėtų užsiimti ne tuo, kuo norėtų užsiimti dauguma jo darbuotojų, bet tuo, ko valstybei reikia.

Tiek institutų taryboms, tiek Lietuvos mokslo tarybai, matyt, teks gerokai keistis, ypač vykstant reformoms, iš esmės juk visos šalies pertvarkai. Kas pasakys, kokių permainų sulauksime po penkerių ar net trejų metų? Ar tai nebus veiksmai užrištomis akimis?

Atsakomybė už tai, kas vyksta valstybėje, visada didžia dalimi tenka valdžiai. Kita vertus, tenka ir visiems mums, kurie tą valdžią išsirenkame. Jeigu jau kalbame apie Lietuvos mokslo tarybą, tai šiandien aišku viena: yra pasaulinė gyvenimo praktikos patvirtinta patirtis, kaip geriau organizuoti mokslo finansavimą. Nesame tas Pilypas iš kanapių, kuris staiga sugalvoja nežinia kokį savo ypatingą modelį. Valdžios reikalas ir yra pasinaudoti tarptautine patirtimi, kuri gerai susiformavo ir yra patikrinta įvairiose valstybėse vykusių procesų sąlygomis. Lieka tą tarptautinę patirtį pritaikyti mūsų šaliai atsižvelgiant į istorines, kultūrines ir tradicijos aplinkybes, mūsų žmonių mentaliteto ypatumus ir t. t. Bet tuos principus, kurie yra pasaulyje patikrinti, reikia įgyvendinti. Niekur nedingsime.

Kad centrai apaugtų verslu

Juridiškai nėra jokios problemos. Galima prikurti įvairių lietuviškų žodžių tiems dariniams įvardyti, bet vargu ar pavadinime slypi esmė. Slėniais vadiname vietą, kur bus telkiamas mokslinis potencialas, o jį sudarys mokslo centrai, kuriais mes pavadinome naujuosius sustambintus institutus, taip pat ten esantys universitetai. Juridiškai ten viskas aiškiai sudėliota. Jeigu didesniems ir mažesniems centrams įvardyti bus pasiūlyti skirtingi pavadinimai, reikėtų tik džiaugtis.

Ar pavyks įgyvendinti lanksčią struktūrą būsimuose slėniuose? Visiems rūpi iš ES Struktūrinių ar kitų fondų gauti lėšų ir tokių pretendentų bus ne vienas. Ar neprasidės grumtynės dėl vietos po saule, kai lems kietesnės alkūnės?

Slėniuose susidarysiančių ir veiksiančių mokslinių grupių veikimo principas tikrai bus lankstus. O štai tas tikrasis tarptautinėje praktikoje susiformavusia prasme slėnis gali atsirasti, bet gali ir neatsirasti. Kad tai įvyktų dar daug ką reikia padaryti, skatinant viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą. Būtina sudaryti tam sąlygas, todėl labai svarbu gerai išnagrinėti ir tarptautinėje praktikoje įprastus mokslo ir verslo santykius. Tarptautinių slėnių veikimo istorijoje yra daug pavyzdžių, kaip apie aukštos kompetencijos mokslo centrą, kuris kuria ir gamina mokslinę produkciją, sprendžia konkrečias taikomojo mokslo problemas, komercializuoja veiklos rezultatus, pradeda spiestis verslo subjektai. Centras apauga verslu, vietos valdžia ir valstybė tokiais atvejais deda pastangas, kad tuose centruose ar slėniuose būtų užtikrintos geros verslo plėtotės sąlygos. Taigi šalia tokių centrų, kur kuriamas mokslas ir rengiami specialistai, pradeda kurtis verslas. Štai toks slėnis išsivysto natūraliai, jeigu atsiranda pagrindo ir paskatų jam išsivystyti.

Mes kol kas esame tik pradiniame tokių slėnių kūrimo etape: mėginame telktis mokslinį potencialą, koncentruoti bent tiek, kiek jo šiandien turime. Greta tos veiklos svarbu sukurti visus reikalingus tokiai veiklai mechanizmus. Tarkime, studijose ir dabar tas mokslinis potencialas realizuojamas, ypač jeigu jis yra universitete ar šalia jo. Tačiau norint pritraukti verslą reikia sukurti atitinkamus veiklos mechanizmus, skatinančius bendradarbiauti mokslą ir verslą, sudarančius sąlygas steigtis „pumpurinėms“ įmonėms, tačiau šiuo metu universitetai to negali daryti, teisinė bazė neleidžia.

Antras dalykas. Mokslo ir verslo bendradarbiavimo partnerystei svarbu kurti bendras laboratorijas, bet šiandien to daryti negalima, nes nėra teisinių galimybių kartu plėtoti tokį viešą ir privatų interesą. Taip pat labai svarbu universitetuose steigti atitinkamus konsultavimo padalinius, kuriuose mokslininkai gautų kvalifikuotą teisinę ar kitokią informaciją, kuria remiantis jie galėtų imtis atitinkamų finansinių ir organizacinių veiksmų, apsaugodami ir įgyvendindami savo mokslinių tyrimų rezultatus.

Verslo Achilo kulnas

Nusileiskime šiek tiek arčiau žemės ir pažvelkime, kokiomis sąlygomis mes šiuos slėnius kuriame. Juk dėl teisinės bazės netobulumo šis procesas visavertiškai ir negali vykti. Paprastas pavyzdys. Universitetas lyg ir turėtų kurti šalia veikiantį verslo inkubatorių. Bet finansuojant tokį projektą yra taikoma valstybės pagalbos schema, nes verslo inkubatoriuje kursis įmonės, kurios neš pelną steigėjams. Todėl iš valstybės biudžeto tokio verslo inkubatoriaus kūrimo 100 proc. ir neleidžiama finansuoti, nes taip, girdi, bus iškreipiama konkurencija, palankesnės sąlygos bus sudarytos inkubatoriaus „pavėsyje“ veiksiančioms įmonėms. Vadinasi, vadovaujantis valstybės pagalbos schema, dalį lėšų tokio verslo inkubatoriaus steigimui universitetas turi mokėti iš savo lėšų. Ir tai toli gražu nemenkos lėšos. Kaip teigia LR Ūkio ministerijos atsakingi darbuotojai, pagal ministerijos su Europos Komisija suderintus reglamentus, universitetas 50 proc. lėšų, reikalingų verslo inkubatoriui steigti, turėtų dengti iš savųjų lėšų. Tokiems reikalams universitetai lėšų neturi, kadangi neturi teisės apskritai kurti įmonių, o įkūrę parduoti ar turėti kitokio pelno. Uždaras retas. Tad ar galima iš universitetų reikalauti, kad jie esamomis sąlygomis steigtų verslo inkubatorių? Šiomis sąlygomis visaverčių slėnių sukurti neįmanoma.

Ūkio ministerijos kolegos, tikiuosi, neužpyks, bet jų aktyvumas slėnių kūrimo ir apskritai mokslo ir verslo glaudesnių ryšių stiprinimo reikaluose yra menkas. Mes kol kas kalbame tik apie mokslo pinigus ir daugiau nei trys ketvirčiai slėnių steigimui reikalingų lėšų kol kas skiriama iš šalies mokslo biudžeto. O tie pinigai pagal apibrėžimą ir teisines nuostatas gali būti panaudoti tik mokslo ir studijų institucijoms. Norint, kad verslo inkubatoriai steigtųsi šalia universitetų, Ūkio ministerija turėjo būti aktyvesnė ir dėti daugiau pastangų. Atsakingieji už šalies ūkio plėtrą turėjo ne mažiau „džiovinti smegenis“ negu mes, mokslo ir studijų sistemos darbuotojai. Po ilgų diskusijų pagaliau Ūkio ministerijos, verslo ir pramonės atstovai pradėjo suprasti, kad ir jų labui šie slėniai kuriami. Tačiau šiandien tų slėnių kūrimas vyksta labiau žvelgiant iš mokslo, o ne verslo ir pramonės pusės.

Ko konkrečiai pageidautumėte iš Ūkio ministerijos?

Kad Ūkio ministerija būtų aktyvesnė įveikdama kliūtis, trukdančias aktyviau kurtis mokslui imlaus verslo įmonėms. Dabar padėtis tokia, kad įmonės nelabai ir gali formuluoti savo užduotis mokslininkams bei tyrėjams. Ir štai dėl ko. Norint formuluoti uždavinius mokslininkui, reikia kalbėti ta pačia kalba, o tam reikia ją bent įvaldyti. Lietuvos verslo tyrėjų yra labai mažai, įmonės negali kvalifikuotai mokslo kalba suformuluoti savo problemų, užduočių. Tai dar viena siaura vieta, kurią sunku įveikti, bet tą mėginame daryti. Dar vienas frontas, bet tai, ką aptarinėjame, yra glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai. Imantis mokslo reikalų pertvarkos visą šį vaizdą reikia turėti prieš akis, jeigu šiame mokslo verslo mechanizme, kuris nors sraigtelis nesisuks, norimo rezultato nepasieksime, nors ir dėtume didžiules pastangas.

Vieną schemą, skatinančią tyrėjų didėjimą versle, mes patys siūlome: finansuosime įmones, kurios įdarbins tyrėjus. Iki 50 proc. šių tyrėjų atlyginimo galės būti finansuojama iš Struktūrinių fondų pinigų. Įmonės, suvokiančios tyrėjų naudą savo versle, bus skatinamos finansiškai.

Primena įmonių skatinimą už neįgaliųjų įdarbinimą. Koks nors aštrialiežuvis pasišaipytų: šalyje tyrėjų ir neįgaliųjų padėtis labai panaši, nes ir vienus, ir kitus reikia integruoti į visuomenę.

Vulgaria prasme galime išvesti paralelę, bet yra ir esminių skirtumų. Jeigu įmonė taiso batus, tai tyrėjo nesisamdys, net jeigu jai pačiai tektų mokėti tik pusę algos, nes tyrėjas vargu ar kokybiškai tuos batus sutvarkys. Samdysis tos įmonės, kurioms reikia inovatyvaus proto. Mes skatiname protų atėjimą į verslą. Beje, ne kiekvienai įmonei pavyks gauti lėšų tyrėjams įdarbinti, nes bus skelbiamas konkursas ir reikės įrodyti, kokioms užduotims spręsti tie tyrėjai bus pasitelkiami.

Pramonės ir verslo dabartinis pobūdis ir lygis taip pat yra mūsų laikų realybė, kurioje tenka veikti ir vykdyti mokslo pertvarką.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

LR Švietimo ir mokslo ministeriijos Mokslo ir technologijų departamento direktorius Albertas Žalys XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje skaito pranešimą „Lietuvos mokslo politikos aktualijos“

Jos dirba Amerikos lietuvių švietimo srityje

Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė dr. Regina Narušienė simpoziume vadovauja plenariniam posėdžiui