Pasitinkame Lietuvos tūkstantmetį...
Esame išskirtinė karta: per vieną dešimtmetį antrą kartą pasitinkame naują tūkstantmetį. Pirmiausia įkopėme į trečiąjį tūkstantmetį, kalendoriaus lapelius skaičiuojant nuo Kristaus gimimo. Dabar šie metai mums padovanojo Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmetį.
Abu šie tūkstantmečių minėjimai atnešė ir tam tikros sumaišties: pirmasis iš jų – žmonijos, antrasis – Lietuvos žmonių protuose. Saliutais nuspalvinus planetos dangų nuo Tolimųjų Rytų iki ne mažiau mums tolimų Vakarų, paaiškėjo, kad žmonija per praėjusius 2 tūkst. metų taip ir neišmoko skaičiuoti. Ji tą įrodė atšventusi trečiojo tūkstantmečio pasitiktuves metais anksčiau negu derėjo. Žmonijos, o gal teisingiau verslo struktūrų, siekis kuo greičiau atsisveikinti su senuoju tūkstantmečiu, vaikiškas nekantravimas kuo greičiau papuošti visų šalių dangų fejerverkais ir papildyti tam tikras finansines sąskaitas buvo toks didelis, kad niekam nerūpėjo blaivūs balsai, aiškinantys, kad antrasis tūkstantmetis nuo Kristaus gimimo baigiasi 2000 m. gruodžio 31 d. 24 val., o ne metais anksčiau, kaip skubėta švęsti. To karštligiško skubėjimo nesustabdė net Krikščionių Bažnyčia, kuri pirmoji turėjo priminti, kiek metų Išganytojui. Bet ir ši dvasinė institucija artėjančių iškilmių sumaištyje buvo kiek sutrikusi dėl aritmetikos – kiek gi iš tikrųjų metų praėjo nuo Kristaus gimimo? Ne geresnis skaičiuotojas pasirodė besąs ir visas pasaulio informacinių technologijų „isteblišmentas“, nors iš savo valstybių iždų ir sugebėjo išpešti milžiniškas sumas, neva, viso pasaulio kompiuterių „išprotėjimo“ padariniams likviduoti.
Lietuvos vardo istorijoje tūkstantmetis taip pat gali atrodyti problemiškas, nes atėjo staigiai kaip kasmetinė žiema – lėtapėdžių lietuvių apsukoms net ir pernelyg greitai. Nepadarytas svarbiausias darbas: neatrasta, neišrutuliota idėja, ko mes norime iš taip laukto Tūkstantmečio? Turime daugybę įvairių sričių specialistų, visų galų žinovų, bet neturime mąstytojų, kurie būtų išmąstę, kaip turėtume apibūdinti šį besibaigiantį tūkstantmetį. Kaip žemdirbiškos kultūros periodą, kuris užleidžia vietą kūrybingai, veržliai, moderniai, intelektualinei visuomenei?
Gal būtų neblogai, jeigu prislopintas intelektualų balsas išskleistų sparnus, išsiveržtų iš uždarų konferencijų salių, universitetų auditorijų ir pasiektų kiekvieno žmogaus ausis ir širdį. Kad visi pasijustume bendro likimo ir bendros atsakomybės už savo krašto, valstybės ir tautos likimą žmonėmis. Bet kad taip būtų, reikia, kad tuos proto balsus būtų norima išgirsti.
Štai to ir palinkėkime vieni kitiems prasidėjus Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečio metams.
„Mokslo Lietuvos“ redakcija
