Fatališkoji istorija. Atsisveikinant su Darbais ir Dienomis

Atsisveikinant su Darbais ir Dienomis

Lietuvos humanitarai jau pasigenda naujų reguliariai kas ketvirtį einančio stambiausio ir skaitomiausio Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto leidinio Darbai ir Dienos tomų. Tęsdamas ketvirtajame dešimtmetyje profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus įkurto literatūros studijų žurnalo linkmę ir numeraciją, dabar šis leidinys aprėpia nepalyginamai platesnę - filosofijos, etnologijos, istorijos, filologijos, menotyros, komunikacijos ir informacijos - tematiką, kuri leidžia reikštis įvairių sričių humanitarams.

45-ajame tome mokslinis redaktorius profesorius habilituotas daktaras Leonas Gudaitis atskleidė, kaip Darbai ir Dienos įgijo naują kokybę - virto lituanistine humanitarų enciklopedija. Gaila, šio atradimo svarbą nustelbė administracinis akibrokštas: po Lietuvos mokslų akademijos periodinių leidinių ekspertizės 2005 m. Darbų ir Dienų produkcija - keturi kaip visada masyvūs tomai su aštuoniais geriausių tekstų atspaudais, t. y. 12 knygų, galinčių pretenduoti į akademinį Lietuvos mokslinių žurnalų leidybos rekordą, pelnė rekomendaciją perpus sumažinti Valstybės dotaciją.

Kreipėmės į gerbiamą profesorių, prašydami pareikšti savo nuomonę dėl susidariusios padėties. Jis tik apgailėjo savo kolegų ekspertų, kurie dabar tikriausiai jaučiasi blogiau negu jis su redakcine kolegija, ir pasidžiaugė, kad Darbus ir Dienas perima redaguoti patyręs spaudos žmogus - prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius. Tačiau L. Gudaitis sutiko atvirai papasakoti apie nelengvas savo redaktorinės veiklos peripetijas ir paaiškinti, kodėl jis išleido Darbų ir Dienų redagavimą iš savo rankų.

Leonas Gudaitis

Mėginimai išsaugoti savastį sovietmečio grimasų teatre mane įspraudė į keistoką moralinių antinomijų trikampį: nemeluok, nors tuo neįveiksi melo; išlik laisvas mintyse; jei nerandi teigiamų pavyzdžių aplinkui, tai tapk pavyzdžiu sau. Taigi kamavausi kurdamas potencialaus veikimo bet kuriomis sąlygomis iliuziją, kurią kartais prablaivydavo žmona su pašaipėle - ‘Lenino anūkas’. Geriausi norai nepakeitė mano esmės: koks naivus buvau, toks ir likau...

Nors pasiusk - žmogaus veiksmus valdo būtinumas, nulemtas jo prigimties. Nietzsche’s, Lombroso vertimai ir genialiojo Kanto įtaiga dar žalioje jaunystėje mane pastūmėjo į fatalizmą. Jo valdose lig šiol patogiai jaučiuosi, galėdamas pateisinti savo bei kitų poelgius ir rasdamas egzistencinių atsakymų, kurių nepagrįsi jokia logika.

Kaip gamtoje ar visuomenėje, taip ir žmoguje yra vienokių ar kitokių ciklų, kurių neįmanoma pakeisti, bet galima nustatyti jų ribas. Pasitaiko ir proregių, todėl verta būti dėmesingam sau. Taip vieną dieną likimiškai pajutau savo redaktorinės veiklos ribotumą ir laikinumą. Tai nei sutrikdė, nei nuliūdino: visa, kas turi pradžią, turės ir pabaigą; bus mažiau pinigų, mažiau ir išlaidų. Ne nuo mano valios tai priklausė, ir ne aš nustatinėjau terminus. Tačiau dar labiau įtikėjau manyje užkoduoto magiško skaičiaus 12 simbolika. Kuo įtiki, tą, pasirodo, ir turi.

Pradėjęs žurnalistinį darbą per chruščiovinį atlydį, 12 metų skurdau Kauno tiesos sekretoriate. Savo laimei neklampojau glitaus politikos purvyno, atsidėjau labiau techniniam negu kūrybiniam darbui. Dvasios atgaja buvo mano sumanytas ir redaguojamas dienraščio literatūrinis priedas Kūrybinė savaitė - 253 numeriai, kurie atjaunino ir atgaivino Kauno kultūrinį gyvenimą. Tiesioginis mano darbas buvo vertinamas neblogai, bet literatūrinių praeities tyrinėjimų redaktorius nepageidavo - jie nesiderino su visa kita laikraščio medžiaga.

Tačiau tas laikas nedingo veltui: išsiplėtė mano visuomeninis akiratis, sukaupiau universalią asmeninę biblioteką; kaip ir mokslo dienomis labai daug skaičiau, perverčiau specialiajame fonde daugelį nepriklausomos Lietuvos leidinių.

Per lemtingą atsitiktinumą tapęs Nemuno žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, likau šioje redakcijoje 12+12=24 metus. Tai buvo kurortas, bet ne visiškai. Kad ir kaip atrodytų nepateisinama ir nepaaiškinama, šis žurnalas man buvo toks pat svetimas, kaip mano straipsniai - vyriausiesiems redaktoriams. Neturėjau noro vaizduoti didelio viršininko, todėl nesikišau į organizacinius reikalus, bet atsidėjau dalykiniam ir stilistiniam redagavimui. Kūrybingoje aplinkoje, tarp geranorių bičiulių, atsigavo pasitikėjimas savimi. Atsirado laisvesnio laiko ir galimybių pavažinėti traukiniu į Vilnių rinkti archyvinės medžiagos, parašyti ir tyliai apginti mokslų kandidato disertaciją, išleisti kelias studijas, iš savo atrastų rankraščių parengti mažai žinomų praeities rašytojų knygų, tautinio atgimimo sąjūdžiui reikalingų leidinių. Nemuninio laikotarpio knygas, kurios susilaukė gausių ir palankių nuomonių, pastaraisiais metais išdrįsau pateikti Lietuvos mokslo premijai.

Gana vangiai įsiterpiau į Vytauto Didžiojo universitetą. Per Jurgio Baltrušaičio tyrinėjimus pažįstamas profesorius Bronius Vaškelis, parvykęs į Lietuvą ir tapęs rektoriumi, 1994 m. pasiūlė man atkurti tarpukario Darbus ir Dienas, profesorius Vytautas Kubilius - apginti literatūrologinę trilogiją apie lietuvių literatūrinę spaudą 1904-1927 m. kaip habilitacinę disertaciją, o paskui, išsisukdamas iš Lietuvių literatūros katedros vedėjo pareigų, delikačiai jas įpiršo man kaip kauniečiui. Taigi nori nenori teko kišti galvą į katedros jungą ir kartu tempti Darbų ir Dienų vežėčias.

Redaktoriauti pradėjau pasirinkęs keturis redakcijos kolegijos narius - garbės svečius, o prie paskutinio slenksčio atsidūriau padaręs archetipinę klaidą - ne su dvylika, o su trylika žymių mokslo žmonių žurnalo metrikoje. Tačiau nesiskundžiau likimui - man jie buvo ir liks vienas už kitą svarbesni, nes netrukdė dirbti. Universitete kaip katedros vedėjas, dėstytojas ir redaktorius pirmą kartą pajutau laisvo, savarankiško darbo paskatas. Tai buvo dangiška palaima, bet ne visiškai. Tos paskatos ne tik neatpalaidavo, bet dar labiau sustiprino atsakomybę, kuri dėl rūsčios mano kantiškosios saviplakos ir šiaip jau buvo perdėta.

Kaip redaktorius aš vengiau viso to, ko visa savo esybe nepakenčiau, pirmiausia - abstrakčių ir nieko nauja nesakančių tekstų. Pagal savo pomėgius nepalioviau ieškoti nestandartiško mąstymo, tikro naujumo, įdomumo, rizikingumo, tačiau tokių rašinių buvo ir tebėra nedaug. Pykdė ilgose įžangose negrabūs formaliųjų reikalavimų šablonai, todėl ėmiau juos braukinėti, jungti, perpasakoti natūraliais žodžiais. Išmėtęs anuometinėje bibliografijoje įsigalėjusius horizontalius brūkšnelius, susikūriau savišką nuorodų sistemą, kurią išlaikiau iki 44-ojo tomo. Taigi mėginau priartinti mokslą, nemokšų pravardžiuojamą išdžiūvusia medžio šaka, prie savęs, kad nenustočiau jo mylėjęs.

Nuo šeštojo Darbų ir Dienų numerio perėjau prie teminių tomų. Universitete tada buvo rašomos pirmosios vakarietiško tipo disertacijos, todėl reikėjo jungti tarytum nesuderinamus dalykus: iš anksto numatytą žurnalo tematiką su žmogiška būtinybe paskelbti po vieną įvairių sričių doktorantų straipsnį ir daktarams, profesoriams privalomą mokslinę publikaciją. Nors nuolat stigo patikimų autorių, neleidau kartotis pavardėms ir paversti leidinį grupės draugų kromeliu. Būtiniausi daugumos mokslą kuriančių humanitarų poreikiai, regis, buvo patenkinti. Kaip tai pasisekė, man būtų sunku ir turbūt neįmanoma paaiškinti. Galbūt dėl to, kad atsidaviau intuicijai? Šiaip ar taip, tai nebuvo žaidimai patamsyje, o didesnėmis ar mažesnėmis viltimis masinantis akademinių tekstų ieškojimo šišas.

Aš ne blogiau už Vytauto Didžiojo universiteto katedrų vedėjus pažinau esamą mokslinį potencialą - ne tik doktorantų darbų tematiką, bet ir apgintus magistrinius ar geriausius bakalaurinius darbus. Įsitikinus, kad pakanka vietinės medžiagos, jau buvo paprasta telefonu (ne internetu!) susisiekti su kitomis aukštosiomis mokyklomis, institutais, išsiaiškinti jų podėlius ir susitarti dėl skubių publikacijų su turimų ar baigiamų rašyti tekstų autoriais.Darbų ir Dienų tematiką tarytum savaime formavo humanitarinių mokslų poreikiai. Aš tiesiogiai bendravau su jaunimu negąsdindamas jo akademiniais reikalavimais, išdėstytais žurnalo pabaigoje, gyvu žodžiu perdavinėjau savo ir pasitelktų kolegų, neabejotinų specialistų, pastabas. Kitokia recenzavimo praktika turint prieš akis kasmet kone po šimtą nekantrių pretendentų į prestižinio, neskelbtomis nuotraukomis iliustruojamo žurnalo puslapius, buvo fiziškai neįmanoma. Tuos debiutantus, kurių tekstai pralindo pro mano redaktorinį koštuvą, galiu drąsiai vadinti savo mokiniais, ir jie, ne kartą girdėjau, mano taip pat. Rekomendaciniai raštai man buvo ir tebėra nepakenčiami. Daugumą mano neužsakytų tekstų su pernelyg aiškiai pačių autorių parašytais ir darbų vadovų pasirašytais teikimais patardavau pasiųsti kitiems leidiniams.

Kebliau būdavo, kai mano išprašytas iš žinomo autoriteto, bet anksčiau neskaitytas straipsnis nuvildavo. Tik retais atvejais grąžindavau tokį rašinį autoriui - stengiausi negausinti mūsų jauno universiteto priešų skaičiaus. Mokslinius pusgaminius be skrupulų taisinėjau, braukinėjau, perrašinėjau, neretai sulaukdamas autorių padėkos ‘už pataisytą kalbą’. Dėl nuolatinių skubinimų stengiantis išlaikyti žurnalo leidybos grafiką neatsigyniau nepabaigtų tekstų. Tai buvo skaudžios likimo rykštės man, kad pagaliau susiprasčiau, jog neįmanoma iš šlapių pliauskų skelti kibirkštis.

Sklinda legendos, kad aš visus tekstus perrašinėdavęs. Tai nesąmonė. Aš žinau, kas yra autorinė teisė, ir jaučiu, ką būtina taisyti, o iš ko pasimokyti. Be abejo, daugelis, tik ne dauguma straipsnių reikalavo ne vien stilistinio redagavimo, bet ir rimtų dalykinių korektyvų. Kai ką teko perrašinėti ne po kartą.

Visa Darbų ir Dienų redakcinė medžiaga - autorių straipsniai, korektūros, manieji taisymai, pataisymai ir nutaisymai nuo 1-ojo iki 45-ojo tomo pūpso Vytauto Didžiojo universiteto archyve, storuose aplankuose, užima daug lentynų. Ši medžiaga kada nors galėtų praversti Lietuvos mokslo tyrinėtojams, nes anksčiau ar vėliau mūsų žurnalas dėl paties turinio ir medžiagos pateikimo formų juos turėtų sudominti kaip naujosios lituanistinės humanitarikos studijų objektas.

Esu nekaltas, kad gimiau tinginys, todėl visai nesigailiu be apčiuopiamos naudos prasėdėto ir pragulėto laiko. Negana to, tinginystė buvo ir tebėra nuostabiausia mano gelbėtoja: aš neįstengiau virsti grafomanu ir nesiėmiau tokių darbų, kurie man būtų buvę nemalonūs. Profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus įsteigtus Darbus ir Dienas ištvėriau 12 metų redaguoti tik todėl, kad tai yra daugiaprasmis antikinio Hesiodo tradicijas kūrybiškai perėmusių abiejų nepriklausomybės epochų simbolis. Jis sakrališkai jungia praeities ir dabarties tyrėjus į vieną neperskiriamą humanitarų šeimyną. Toks žurnalas neturi nusileisti iki gatvės grindinio, privalo likti aukščiausia mūsų siekių, išmonės, gabumų viršūne. Todėl netausojau raudonų kaip vėžio akelių šio unikalaus leidinio, o kartu su juo ir Lietuvos humanitarinių mokslų lygmeniui kilstelėti bei jį išlaikyti.

Vien dėl to, kad mano redaguojamas leidinys išliktų, jį sudarinėjau teminiu principu, paspartinęs leidybą keturis kartus per metus. Mėginimas aprėpti visą šiuolaikinę lituanistinę humanitarinę kultūrą po aštuonerius metus paslapčia vykdyto eksperimento baigėsi bendradarbiams ir skaitytojams netikėtu, o man - pagaliau išlauktu atradimu - enciklopedišku 30 teminių tomų sąvadu. 45-ajame Darbų ir Dienų tome paskelbiau straipsniuką, kuriame rekomendavau perrikiuoti 6(15) - 44 tomus mano pateikta grandine.

Šis atradimas man pačiam nesuteikė tokio palengvėjimo, koks patiriamas nudirbus sunkų darbą. Pasijutau bestovįs plyname lauke prie nugenėto medžio kamieno. Užsimojęs suformuoti nebūtą humanitarinį sodinį, tomas po tomo nukapojau visas šakas, ant kurių sėdėjau. Kaip toliau elgtis? Apsimesti, kad nieko neįvyko, ir naujais variantais tiražuoti žinomą tematiką bei problematiką? Ne! Tai bandos instinktas... Aš įpratęs nuolat eiti į nežinią, būti pirmas arba joks!

Istorija, ta nusivalkiojusi kekšė, ironiškai žvelgė į akis: redaktoriau, ką darysi? Dėdamasis abejingu, jai atsakiau: pasitraukime ten, kur mums abiem priklauso, - antrasis ‘Darbų ir Dienų’ etapas, kuriam tu buvai mane pasišaukusi, yra baigtas. Dabartis tegul ieško kito, trečiojo, redaktoriaus.

Profesorius Leonas Gudaitis pažvelgė į redaktoriaus profesiją savišku kūrybinės individualybės žvilgsniu, pastebėdamas nemažai jam trukdžiusių ir padėjusių dirbti veiksnių. Visai mūsų mokslinei spaudai dabar kaip niekada iškyla opių ir sudėtingų socialinių problemų. Kokius uždavinius sprendžia kiti humanitariniai leidiniai? Kokia jų paskirtis - ramiai publikuoti viską, ką gauna su palankiomis rekomendacijomis, ar stebėti, kas dedasi pasaulyje, ir kurti naujas Lietuvos mokslo strategijas? Kas pasikeitė tokioje spaudoje per šiuolaikines globalizacijos pervartas? Ar pajėgsime joje išsaugoti lietuviškąją savivoką? Šie ir daugybė kitų klausimų laukia atgarsio, poleminių svarstymų, pozityvių pasiūlymų. Mūsų laikraščio skiltys tokiai problematikai visada atviros.