MOKSLASplius.lt

Ukrainiečių tautai jis tapo Moze ir Leonardu (2)

Uola tautos kelyje

I. Franko buvo apdovanotas įžvalga ir tikrai neeiliniu filosofo talentu. Tai jis įrodė ir savo apysakoje Boa constrictor. Pagaliau juk jis studijavo universiteto Filosofijos fakultete, kuriame XIX a. antrojoje pusėje buvo atsiradę vietos ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Beje, ar literatūrai? I. Franko jau baigęs universitetą dar gana ilgai bus labai kritiškas tuometinės ukrainiečių literatūros atžvilgiu. Rašyti apie pernykštį sniegą ar kitokius niekus – tai dar ne literatūra. Rėksmingai ginčytis ir draskytis spaudos puslapiuose, pretenzingu tonu mėginant pridengti minties skurdumą ir tuštumą – argi tai literatūra? Versdamas į ukrainiečių kalbą nemirtingojo Gėtės Fausto I dalį savo paties parašytame vertimo įvade (išspausdino žurnalas Свiт 1882 m.) I. Franko net šiek tiek patetiškai sušuks: „Mes neturime literatūros!“ („У нас нема лiтератури!“) Šios frazės autorių galima suprasti: Faustas jam tampa ne tik didžio literatūrinio ir filosofinio šedevro pavyzdžiu, bet ir savotišku atskaitos tašku kūryboje. Labai aukštai iškelta kartelė, tad norint ryžtis šturmuoti naują aukštį, reikia ne tik didelio, bet ir drąsaus talento. I. Franko, atrodo, niekada nestigo tokio ryžto. Savy jautė dideles kūrybines galias, o gyvenimas siūlė tiek naujų temų ir siužetų, kad tik spėk suktis. 1878 m. jis parašė savo garsųjį eilėraštį Каменярi, kurio pavadinimą į lietuvių kalbą, matyt, reikėtų versti Akmenskaldžiai, bet literatūros žinovai tikriausiai galėtų pataisyti šių eilučių autorių. Tai epochą atspindintis ukrainų poezijos kūrinys, įvykdęs tikrą sąmonės virsmą tautos likimu susirūpinusioje visuomenėje. Formuojantis moderniai ukrainiečių tautai, kaip ir to meto lietuvių tautai, šis eilėraštis įliejo į ukrainiečių sąmonę didžiulio pasitikėjimo ir ryžto, tikėjimo savo tautos jėgomis. Todėl jis laikytinas programiniu kūriniu, žyminčiu visiškai naują bręstančios tauto sąmoningumo lygmenį, atskaitos tašką, nuo kurio prasideda naujas kovos už ukrainiečių tautos teises etapas.

Kas rašoma eilėraštyje, kuris tapo visos kartos, o gal ir ištiso šimtmečio ukrainiečių siekių manifestu? Poetas regi stebuklingą sapną: beribėje ir tuščioje dykroje jis stovi prieš aukščiausią granito uolą, o tolumoje – tūkstančiai tokių pat žmonių kaip jis. Tai išvarginti baisios priespaudos ir naujam gyvenimui pasiryžę žmonės. Rankose kiekvienas laiko geležinį kūjį, jų akys liepsnoja, tereikia vieno visus vienijančio žodžio, kad visa aplinkui imtų keistis. Tas žodis pasigirsta, nelyginant perkūno griausmas: „Skaldykite šią uolą! Tegul nei karštis, nei šaltis jūsų nesustabdo! Iškęskite visas negandas, nes jums skirta sudaužyti šią uolą!“ Žmonės kaip vienas pakluso tam balsui, pakėlė geležinius kūjus ir vieningai kirto, atrodytų, neįveikiamą uolą. Tūkstančiais kūjų jie daužė kietą granitą, žingsnis po žingsnio per akmens skeveldras skverbdamiesi pirmyn. Krito pirmieji, netekę jėgų, bet į jų vietą stojo nauji akmenskaldžiai. Žinojo, kad šios kruvinos pastangos nesuteiks jiems nei šlovės, nei turtų, kad daugumos kaulais bus nuklotos uolos prieigos, ir tai bus kelias tiems, kurie ateis pakeisti kritusiųjų...

Ukrainiečių tautoje Ivanui Franko prigijo Kameniaro vardas. Beje, net ir jo antkapiniame paminkle Ličiakivsko kapinėse Lvove galima pamatyti granito uolą kūju daužantį Kameniarą. Taip ukrainiečiai įprasmino savo didįjį kūrėją.

O tuo metu lietuviai...

Išprusęs lietuvių skaitytojas tuojau prisimins, ką 1878-ieji reiškė lietuvių tautiniam judėjimui. Būsimasis tautos patriarchas Jonas Basanavičius, penkeriais metais vyresnis už I. Franko, dar net ne daktaras, tik Maskvos universiteto studentas, jau spėjo dar 1874 m. iš Istorijos fakulteto pereiti į Medicinos fakultetą. Nusivylęs istorijos dėstymu ir paskaitų turiniu, bet ne pačia istorija, net ir studijuodamas mediciną, J. Basanavičius toliau gilinosi į Lietuvos istorijos bei archeologijos dalykus, mat rašė studijėlę apie kunigaikštį Kęstutį ir svajojo tarpininkaujant Petrui Vileišiui ją legaliai išspausdinti. Maskvos universitetas tampa ta vieta, kurioje jau buriasi lietuviai studentai; iš jų minėtini Vincas Pietaris, Andrius Botyrius ir kiti. Deja, dar nebuvo organizuotos studentų draugijos, nors tautos atgimimo ženklai jau buvo akivaizdūs, daigai kalėsi.

Dvejais metais už I. Franko jaunesnis Vincas Kudirka dar mokosi Seinų kunigų seminarijoje, bet nejaučia kunigystei pašaukimo ir greitai bus pašalintas iš seminarijos. 1879 m. V. Kudirka grįš į Marijampolės gimnaziją, rašys eilėraščius, straipsnelius lenkų kalba ir redaguos nelegalų moksleivių laikraštėlį Melagystė (Kłamstwo). Iki atsivertimo į gimtąją lietuvių kalbą šešupėmis ir nemunais nutekės nemažai vandens: tik 1883 m. Aušros pirmojo numerio paveiktas prapliups ašaromis ir pasijus lietuviu, kuriam dera kalbėti lietuviškai.

Penkeriais metais už I. Franko jaunesnis Jonas Šliūpas 1878-aisiais dar tebesimoko Mintaujos vokiečių gimnazijoje; ją baigs po dvejų metų ir įstos į Maskvos universitetą, kur kalbininko Filipo Fortunatovo padedamas bei skatinamas mėgins įkurti Lietuvių filologijos draugiją, bet bus pašalintas iš universiteto už dalyvavimą studentų judėjime...

Žodžiu, jaunas lietuviško tautinio judėjimo brangvynis dar tik bręsta maišuose, kai tolimojoje Galicijoje I. Franko jau aukštai iškėlęs poetinį kūjį kviečia savo tautą daužyti priespaudos granitą ir telkia savo tautiečius nesijausti nei „sugadintais“ rusais, nei lenkais, bet būti pačiais savimi – rusinais, ukrainiečiais ir patiems spręsti savo tautos ir savo likimą. Panašūs lietuviškojo Varpo motyvai Vinco Kudirkos posmuose nuskambės gerokai vėliau. Akivaizdu, kad lietuviškos spaudos draudimas ilgam sustabdė lietuvių tautos sąmonėjimą, bet upės užtvenkti neįstengė. Engiamos Europos tautos, nepaisant to, kiek kuri buvo pažengusi tautinio sąmonėjimo kelyje, jau kilo į lemiamą veiksmą, jokia granito uola negalėjo jų sustabdyti. Skirtingos veikimo sąlygos, kaip skirtingos ir imperijos – patvaldiškoji Rusija ir gerokai modernesnė, europietiškesnė Austrijos–Vengrijos imperija – bet išsivaduojančių tautų siekis tas pats: laisvė ir galimybė pačioms spręsti savo likimą.Į dvasios gelmę

Ivano Franko kongrese skaitytas dr. Aldonos Vasiliauskienės pranešimas mums priminė, kad Galicija nebuvo labai tolima lietuvių išsivaduojamajai tautinei minčiai. Pirmieji I. Franko vertimai į lietuvių kalbą pasirodė 1891 m., o 1898 m. Varpe išspausdintas platesnis straipsnis Rusinai ir Ivanas Franko, autorius pasirašė Su-aitis. XX a. pradžioje daug jo apsakymų skelbta lietuviškoje periodikoje ir leidiniuose. I. Franko poeziją į lietuvių kalbą pirmasis 1909 m. pradėjo versti Liudas Gira. Pažymėtina, kad 1913 m. pirmojo lietuviško žurnalo Vaivorykštė epigrafu tapo vienas I. Franko ciklo Senomis temomis posmas iš rinkinio Semper tiro:

Tarkim žodį, šaukdami į žygį,

Tik šį kartą ne į platų tyrą,

Bet į gelmę mūsų dvasios, vyrai,

Kur tautos rytojui dirbam vygę.

 Tuo posmu žurnalą Vaivorykštė papuošti siūlė rašytojas Kazys Puida, nes „niekas negali geriau ir išsamiau apibūdinti naujojo žygio (žurnalo leidinio) turinio, prasmės bei vertės už šį ketureilį“. A. Vasiliauskienė pažymi, kad taip to meto lietuvių literatūroje buvo pagerbtas vienintelis kitos tautos literatas.

Taigi I. Franko XIX a. pabaigoje jau buvo verčiamas į lietuvių kalbą, bet vargu ar turime lietuvių poetą, kuris būtų verčiamas į ukrainiečių kalbą. Tai ir suprantama – 40 metų tęsęsis lietuvių spaudos draudimas gerokai pristabdė lietuvių literatūros formavimąsi. Austrijos–Vengrijos imperijai priklausiusioje Galicijoje valdžia nedraudė nei ukrainų, nei kurių nors kitų tautų rašto, neribojo tautinės raiškos galimybių, nors šalyje ir vyko sudėtingi procesai. Ne ką paprasčiau klostėsi įvairių tautų tarpusavio santykiai. Ukrainiečiams dar reikėjo išsikovoti teisę būti savarankiška ir visateise tauta, todėl pirmiausia reikėjo atsiriboti nuo didžiarusių ir lenkų. I. Franko kūryboje šis ukrainiečių tautos sąmonėjimo kelias išreikštas garsiame eilėraštyje Ne laikas (Не пора), kuris XX a. pradžioje net taps ukrainiečių tautos himnu, panašiai kaip V. Kudirkos Tautiška giesmė lietuviams. I. Franko mato prasmę tarnauti ne Rusijai ar Lenkijai, bet Ukrainai, kurios kaip valstybės dar nėra. Jam rūpi ne vien darbininkai, kaimiečiai ar inteligentai, bet pirmiausia – ukrainiečiai.

Suprantama, tai kirtosi su marksistinėmis pažiūromis, nors I. Franko dar būdamas 20 metų jau spėjo perskaityti K. Markso Kapitalą ir F. Engelso Anti-Diuringą. Tačiau jį žavėjo ne klasių kova, bet kova už savo tautos teises. Aiškios simpatijos šios žemės mažiesiems, skriaudžiamiesiems, taigi kairuoliškos pažiūros nesutrukdė jam tapti ukrainiečių tautinės sąmonės formuotoju ir reiškėju. Dogmatiškiesiems marksistams I. Franko niekada taip ir netaps visiškai savu, iki galo „išaugusiu“ ligi gilaus klasių kovos svarbos supratimo.Geriausiu atveju jam bus lipdoma revoliucinio demokrato, kapitalizmo piktžaizdžių kritiko etiketė, bet jo kaip ukrainiečių tautinės sąmonės reiškėjo vaidmuo sovietmečiu geriausiu atveju buvo nutylimas.

Bus daugiau

Nuotraukoje: Ivanas Franko studijų metais