MOKSLASplius.lt

Ukrainiečių tautai jis tapo Moze ir Leonardu (2)

Pradžia Nr. 19


Gyvenimas ne sviestu teptas


Studijų metais ir po jų Ivanas Franko jau buvo svarbi literatūrinė figūra, ypač ukrainietiškoje Galicijos visuomenėje, pagarsėjo reikšmingais prozos, poezijos, dramos kūriniais ir literatūrologiniais darbais. Kaip aktyvus žurnalistas ir publicistas reiškėsi dar 1870–1880 m.: su M. Pavliku leido žurnalą Gromadskij drug (Громадский друг), almanachus Varpas (Дзвiн) ir Kūjis (Молот), su I. Belejumi leido žurnalą Pasaulis (Свiт, 1881–1882), taip pat jaunimo žurnalą Draugas (Drug, 1888). Bendradarbiavo ukrainiečių laikraštyje Darbas (Дiло, 1883–1886), žurnaluose Aušra (Зоря, 1883–1886) ir Tiesa (Правда, 1888), daugelyje pažangių lenkų ir austrų laikraščių bei žurnalų. Pasirašinėjo slapyvardžiais; jų suskaičiuojama apie šimtą.

Tačiau visa tai nereiškia, kad I. Franko gyvenimas slydo kaip sviestu pateptas. Toli gražu.

1877 m. suėmimas ir įkalinimas 9 mėnesiems smarkiai sutrikdė aktyvią literato veiklą. Kai kurios redakcijos su juo nutraukė kūrybinius ryšius, kitos net uždraudė lankytis. Leidinių, kurie spausdino talentingo literato kūrinius, padėtis buvo nepavydėtina, dėl politinių priežasčių jie buvo persekiojami policijos, nuolat grėsė tiražo konfiskavimas ar net leidinio uždarymas.

Bene didžiausias smūgis Ivanui Franko buvo tai, kad su juo nutraukė ryšius mylima mergina Olga Roškevič. Jos tėvai uždraudė susitikinėti su „netinkamų“ politinių pažiūrų studentu. Mylimosios netektį I. Franko išgyveno labai skausmingai, daug metų jo neapleido širdgrauža.


Nauji gyvenimo procesai Galicijoje


1877-ieji I. Franko kūrybinėje biografijoje žymūs ir tuo, kad išėjo jo apysakų rinkinys Boryslavas. Mažai kam girdėto nedidelio kaimo vardas nuo šiol taps aštrios socialiai angažuotos ukrainiečių literatūros įvaizdžiu. I. Franko į literatūrą įvedė visuomenės „dugno“ personažus, kurių ligi tol rašančioji brolija nelaikė vertais dėmesio, stengėsi nepastebėti ir save gerbiančios visuomenės nariai. Būtų galima sakyti, kad naujieji Boryslavo gyvenimo personažai – nelaukti ir neprašyti – patys įsiveržė į bręstančios ukrainiečių literatūros puslapius, tik reikėjo, kad naujus gyvenimo reiškinius pastebėtų talentingo kūrėjo akis. I. Franko kaip tik ir buvo tas kūrėjas.

Aptariamuoju metu Boryslavo žemės gelmėse buvo aptikti dideli naftos (pirmas gręžinys pradėtas eksploatuoti 1862 m.) ir ozokerito (kalnų vaško) ištekliai. Kalnų vaškas naudojamas lakų, dažų, parfumerijos pramonėje, taip pat medicinoje. Boryslavo apylinkėse buvo aptikti didžiausi pasaulyje šios iškasenos ištekliai. Prasidėjusią žemės turtų eksploataciją lydėjo nežmoniškas darbininkų išnaudojimas. Didžiulis socialinis lūžis vyko tuometinio gyvenimo sanklodoje: iš aplinkinių ir tolimiausių kaimų ieškodami uždarbio į Boryslavą patraukė daugybė žmonių, nes ten buvo darbo. Įmonių savininkai lobo, bet pirmosios kartos nuo žagrės atstovai, tapę proletarais, nei praturtėjo, nei pagavo savo didžiąją laimės paukštę – nebent keletą nušepusių pasipurčiusios paukštės plunksnų.

Įžvalgi I. Franko akis matė, kas vyksta aplinkui. O vyko liumpenizacijos procesas. Tradicinis Galicijos kaimas, kuriame I. Franko ir daugelis kitų inteligentijos atstovų regėjo ukrainiečių tautos savitumo ir tautiškumo pagrindą, tiesiog vienos kartos žmonių akyse ėmė irti ir degraduoti, o nuo žemės ir gimtų vietų atplėšti žmonės virto beteisiais išnaudojamaisiais. Štai šį socialinį vyksmą ir jo socialinius bei moralinius padarinius savo kūryboje vaizdavo rašytojas, kaip sakyta, į ukrainiečių literatūrą įvedęs ligi tol neregėtus personažus iš liumpenų sluoksnio.


Atgal į kaimą, prie ištakų?


Kokią išeitį galėjo pasiūlyti I. Franko? Šių eilučių autorius visiškai nemano, kad vienintelė ar bent svarbiausia rašytojo prievolė – teikti rekomendacijas, kaip toliau gyventi ar bent atsakyti, ką daryti. Vis dėlto I. Franko matė išeitį neįgyvendinamoje vizijoje: grįžime į gimtąsias vietas, atgal prie žemės, prie tautos šaknų. Skamba gražiai, patraukliai ir šiek tiek švietėjiškai, bet žmonių palikta žemė jei ir laukė sugrįžtančių sūnų paklydėlių, laimės neužtikrino. Istorijos ratas atgal nesisuka. Ko gero, šią tiesą suprato ir pats I. Franko, bet toli gražu ne iš karto. Gyvenimo pabaigoje darytose kone visose nuotraukose jo liūdnas žvilgsnis bus nukreiptas žemyn, kažkur į jam vienam tik dvasios akimis matomas gelmes. Gal to begalinio liūdesio priežastis buvo rašytoją kamavusios fizinės negalios ir toli gražu ne visada sėkmingai klostęsis asmeninis gyvenimas – sunku pasakyti. Visa tai bus daug vėliau, pagaliau tai tėra subjektyvus vertintojo iš šalies žvilgsnis. Kol kas mes jį matome XIX a. aštuntojo dešimtmečio studentą, kupiną geriausių norų padėti savo tautai ir jos išnaudojamiems žmonėms, talentingą literatą, jau spėjusį sužadinti didelį skaitančios Galicijos visuomenės susidomėjimą ir teikiantį dar didesnių vilčių ateičiai. Deja, jis jau spėjo patekti ir į policijos seklių akiratį – neordinari, todėl dar įtartinesnė asmenybė. Tuo labiau, kad kairiosios pažiūros, kurių laikėsi I. Franko, visuomenėje vis labiau plito.

Tą pačią Boryslavo apsakymų temą I. Franko plėtojo ir pagarsėjusioje apysakoje Boa constrictor (1878 m.), išspausdintą žurnaluose Дзвiн ir Молот. Įmantrus lotyniškas apysakos pavadinimas reiškia tam tikros rūšies žaltį ar smauglį, o simboline prasme rašytojui reiškia godumo įsikūnijimą, smaugiantį visus be išimties – praturtėjusį nuvorišą, žydą rentininką ir paprastą darbo ieškantį bėdžių, kuris, skurdo genamas, atpėdino į Boryslavą ir siekia bent kiek prakusti. I. Franko į ukrainiečių literatūrą įveda žydų tautos atstovus, Boryslavas neįsivaizduojamas be žydų. Naudos ir godumo smauglys slopina žmogiškumą žmoguje, nepaisydamas tautinės priklausomybės, socialinio ar turtinio laiptelio, ant kurio stovi žmogus. Šia idėja persmelktas kūrinys, su kuriuo Ivano Franko gimimo 150-mečio kongreso dalyvius svetingi šeimininkai supažindino Kolomyjoje: šio Ivano Frankovsko srities miesto teatras pastatė spektaklį pagal klasiko kūrinį. Spektaklis visus nustebino geriausia prasme. Matėme tvirtos režisieriaus rankos ir talentingų aktorių darbą. E. Nekrošiaus, R. Tumino ir O. Koršunovo spektaklių išlepinti lietuviai tikrai nesibodėjo ukrainiečių teatru, o kongreso dalyviai stovėdami gal dešimtį minučių ovacijomis dėkojo puikaus spektaklio Boa constrictor kūrėjams ir atlikėjams.