MOKSLASplius.lt

Apie motyvaciją, vertybes ir dabartį


Tobulinotės Maskvoje, Leningrade, gal Kijeve.


Ir tai buvo neblogai... Bet vėliau susidariau vaizdą, kad tarp tegul ir geriausių Sovietų Sąjungos medicinos įstaigų ir Vakarų šalių medicininio aptarnavimo yra milžiniškas skirtumas. Pirmą kartą tas kitų šalių gydymo įstaigas pamačiau 1988 m., kai pagaliau buvau išleistas į užsienį. Tiesa, pirmą kartą į užsienį patekau 1985 m., kai Graikijoje vyko tarptautinė medikų konferencija. Tada neteko aplankyti nė vienos gydymo įstaigos. O 1988 m. man pavyko išvykti į Australiją, aplankiau tris medicinos klinikas. Pavyko susirasti lietuvių gydytojų, kurie labai nuoširdžiai man aprodė tas klinikas. Štai tada įsitikinau, kad net geriausi mūsų išgirtosios tarybinės medicinos centrai toli atsilieka nuo Vakarų šalių medicinos.

Kalbu net ne apie aparatūrines medicinos galimybes. Australijos medicininio aptarnavimo sistema man pasirodė labai gerai organizuota ir visapusiškai saugi. Pirmiausia turiu mintyje chirurgiją. Ligonis apsaugotas nuo įvairių pašalinių dalykų. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad operacijos ar tyrimų metu kuri nors tarnyba nesuveiktų, kas nors strigtų. Taip viskas sustyguota, kad medicinos mechanizmas veikia kaip gerai suderintas laikrodis.

Australijoje teko lankytis trijose klinikose. Iš tikrųjų man tas apsilankymas paliko labai gerą ir gilų įspūdį. Paskui teko nuvykti į Naująją Zelandiją, ten apsilankiau nedidelėje klinikoje. Tas pats vaizdas.


Praverstų „senoviškas“ požiūris į ligonį


Vėliau savo specialybės reikalais teko lankytis Amsterdamo ligoninėse. Tai štai yra pats žmogus – gydytojas, ir dar apsirūpinęs šiuolaikinėmis gydymo technologijomis. Gaila, visa tai į Lietuvą atėjo pavėluotai. Jeigu tokios sąlygos Lietuvoje būtų susidariusios apie 1965–1970 m., būtume patekę į Europos Sąjungos erdvę, tai dar būtume turėję medikų, išsaugojusių, sakykime, senovišką požiūrį į ligonį. Senų laikų daktaras buvo ir psichologas, šeimos patarėjas, kuris jaučia visą situaciją, jis niekur neskuba.

Pastebiu, kad mūsų laikų gydytojas yra šiek tiek kitoks ir net smarkiai pasikeitęs, bent jau palyginant su mano buvusiais mokytojais. Dažnai susimąstau, kodėl taip įvyko?


Todėl, kad per paskutinius 20 metų visi labai sumaterialėjome. Medikai ne išimtis. Pinigai įgijo vertę.


Taip ir įvyko. Mes galėjome gyveni iš 70 ar 80 rublių, nes galvojome apie visai kitus dalykus. Jeigu šiandien apie juos pasakai, kai kas pasižiūri kaip į keistuolį. Knyga, geras kino filmas, naujas spektaklis mums buvo labai reikšminga gyvenimo dalis.

Taigi mūsų laikų žmogus pasikeitė, bet negaliu sakyti, kad visiškai. Diskutuodami su kolegomis galų gale prieiname prie išvados, kad mūsų žmogus atgims.


Kokie požymiai leidžia taip spręsti?


Visada pagalvoju, kiek dar yra žmonių, mąstančių „senoviškai“, ir kokią įtaką jie galėtų padaryti visuomenei. Manau, kad galėtų. Mano paties aplinkoje, ypač tarp universiteto žmonių. Man visada malonu bendrauti su universiteto kolegomis, tarp jų gerai jaučiuosi, nes žinau, kad panašiai mąstome ir jaučiame. Bet neturime jokių svertų veikti visuomenę. Spauda mūsų minčių nespausdina, nes jai neįdomu. Šiandien ši žmonių dalis yra suspausta, tarsi uždaryta nuo visuomenės.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



 


Nuotraukose:
 
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro vadovas prof. habil. dr. Vytautas Jonas Triponis po pranešimo atsakinėja į kolegų klausimus
 
Prof. Vytautas Jonas Triponis ir vaikų chirurgas prof. Benjaminas Siaurusaitis