Vienas visai Ukrainai

Rašytojo vardas tautoje neblėsta

Tokiame renginyje matyti studentus buvo išties labai malonu. Tenka pripažinti, kad daugelyje mokslo renginių, bent jau Lietuvoje, studentai lyg ir drovisi dalyvauti, gal ne itin dažnai ir kviečiami. Lvovo universitete matėme kitokį vaizdą. Vis dėlto užduosiu kiek paradoksalų klausimą: ar Ivano Franko kūryba gerai žinoma dabartinėje Ukrainoje? Ar klasiko žodis išlieka gyvas ir reikalingas dabartinei ukrainiečių kartai? O gal ta kūryba šiandien jau virto tik literatūros tyrinėtojų pažinimo objektu?

Galiu užtikrinti, kad I. Franko kūryba ukrainiečių tautoje tebėra gyva. Ji nagrinėjama Ukrainos vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose kaip ir Taraso Ševčenkos ar Lesios Ukrainkos kūrybinis palikimas. Žinoma, literatūros žinovai galėtų pasakyti, kad tas klasikų kūrybos nagrinėjimas nėra toks gilus, kaip galėtų ir turėtų būti. Visame pasaulyje vyksta globalizacijos procesai, nelieka nuošalyje ir Ukraina. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet mūsų šalies vidurinėse mokyklose vis mažiau dėmesio skiriama fundamentiniams dalykams – matematikai, fizikai. Tai labai neigiamos tendencijos.

Dar norėčiau pažymėti, kad šis I. Franko kongresas yra didžia dalimi mūsų rektoriaus prof. I. Vakarčiuko, – beje, fiziko – nuopelnas. Jis buvo variklis, įsukęs visą kongreso veiklos mechanizmą. Pasirengimas kongresui truko dvejus metus. Buvo sudarytas organizacinis komitetas, jis išskaidytas į pakomitečius. Kas savaitė rinkdavomės posėdžiauti, siūlėme temas ir jas įgyvendinome.

Ar I. Franko kūryba tebėra aktuali tarp paprastų žmonių?

Štai kad ir mano kabinete matote Ivano Franko portretą, kurį paprašiau nutapyti Ukrainos nusipelniusį dailininką, Taraso Ševčenkos nacionalinės premijos laureatą Eugeną Bezniskį (Eвген Бeзнicкo); jo darbų parodą galima pamatyti ir mūsų universiteto muziejuje. Paprašiau, kad vieną I. Franko portretą leistų man eksponuoti savo kabinete. Ir visai ne dėl to, kad esu prorektorius. Man I. Franko vardas buvo žinomas ir mielas dar tada, kai nebuvau pradėjęs lankyti nė pirmos klasės. Jo kūrinius man skaitė močiutė ir mama. Tai buvo vaikams skirti rašytojo kūriniai, ir per juos pradėjau susipažinti su rašytojo kūryba. Mano kartos mokiniai apie I. Franko kūrybą labai daug sužinojo vidurinėje mokykloje, kurioje man teko mokytis XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje. Iš bibliotekų nešdavomės I. Franko knygas ir skaitydavome, nes mėgome šį rašytoją.

Kadangi gyvenu visai netoli I. Franko gimtavietės – Nagujevičių, man tenka ten gana dažnai lankytis. Tad matau, kaip žmonės vertina rašytoją, lanko jo gimtavietę. Jį vertina ne vien Vakarų Ukrainoje, Galicijoje, bet ir visoje Ukrainoje. Taip pat Dnepropetrovske, Donecke, Luganske, Kryme?

Ukrainos švietimo ir mokslo ministerija sudaro ir tvirtina vidurinių mokyklų programas, jos Rytų ir Vakarų Ukrainoje vienodos. Neturime teisės Ivano Franko dalyti į Vakarų ir Rytų Ukrainą. I. Franko yra vienas Ukrainai, Lietuvai, Latvijai, Rusijai ir visam pasauliui. Kas nori pažinti šį rašytoją, jį nagrinės, tyrinės ir vertins, nepaisydamas savo tautybės. Atsakomybė už turimą paveldą

Natūralu, kad Lvovo nacionalinis I. Franko universitetas yra vienas svarbiausių rašytojo ir mąstytojo paveldo bei idėjų propaguotojas. Tai valstybinės ir tarptautinės reikšmės veikla. Kaip įvertintumėte tą reikšmę?Jei jau prakalbome apie dėmesį I. Franko kūrybai Lvovo universitete, priminsiu, kad universitete yra Ivano Franko muziejus, turime Frankotyros (Frankoznavstva) institutą. Kongrese plenarinį pranešimą skaitė šio instituto direktorius Ivanas Denisiukas (Денисюк), žymus mūsų filologijos mokslo žmogus, nusipelnęs Lvovo universiteto profesorius. Šis institutas tyrinėja I. Franko kūrybos palikimą. Universitete turime parengę nemažai jaunų tyrinėtojų, jie taip pat gilinasi į I. Franko kūrybą, rašo ir gina mokslines disertacijas. Kongreso pranešimai ir diskusijų medžiaga bus išspausdinta rinkinyje, jį bus galima rasti daugelyje Ukrainos ir kitų šalių bibliotekų.

Michailo Hruševskio (Gruševskio) gatvėje esančiuose mūsų universiteto senuosiuose korpusuose, kur studijavo I. Franko, vieną auditoriją pamėginome atkurti jos pirmapradžiu pavidalu, kaip kad ji atrodė I. Franko laikais. Pakabinome tokius pačius šviestuvus, pastatėme tokius pat suolus. Siekėme atkurti atmosferą, kuri čia tvyrojo jo studijų, t. y. 1875–1880 m., metu.

Šiandien į kongreso atidarymą susirinko ne šiaip įvairių universitetų dėstytojai, profesoriai bei svečiai, bet tie, kurie nuoširdžiai domisi I. Franko kūrybos paveldu. Manau, kad jiems visiems buvo didelė laimė pasiklausyti tokių frankotyros autoritetų kaip prof. Mikolos Žilinskio, prof. Ivano Denisiuko, poeto Eugeno Sverstiuko, kuriam ką tik – jūs matėte – buvo įteiktas mūsų universiteto garbės daktaro vardas. Atvyko ir daug kitų tyrinėtojų iš įvairių Ukrainos bei užsienio mokslo centrų. Išties didelį įspūdį paliko emocinga, uždeganti poeto Eugeno Sverstiuko plenariniame posėdyje tarta prakalba.

Jis yra žinomas Ukrainos poetas, publicistas ir buvęs disidentas, visuomenėje labai populiari ir vertinama asmenybė. Jo kūrybą, kaip ir visuomeninę veiklą labai vertina ir Ukrainos prezidentas V. Juščenka. Kiekvienam kongreso dalyviui mes stengiamės perteikti ne tik mūsų žinias, bet ir mūsų tautos emocijas. Norime, kad visi žinotų, kas ukrainiečiams buvo ir tebėra I. Franko.

Daug universiteto tarnybų stengiasi operatyviai nušviesti kongreso darbą. Kas dieną išeina kongresui skirtas laikraštis Bicник, kuriame Žurnalistikos fakulteto studentai (aš taip pat baigiau šį fakultetą) kalbina kongreso svečius, žymius mokslininkus. Pirmajame numeryje yra išdėstytos ir dr. Aldonos Vasiliauskienės mintys. Žinios iš kongreso dedamos universiteto tinklalapyje. Be to, mums svarbu, kad į kongreso atidarymą atvyko Ukrainos švietimo ir mokslo ministras Stanislavas Nikolajenka iš Kijevo, nes visos kongreso rengimo išlaidos kol kas teko mūsų universitetui. Šiandien matėme Lvovo miesto merą, Lvovo srities administracijos vadovą ir kitus svarbius asmenis. O svarbiausia, kad atvyko daug mokslininkų iš įvairių Ukrainos miestų ir užsienio šalių. Neabejoju, kad ir ateityje jie garsins bei populiarins I. Franko, vadinasi, ir Ukrainos vardą.

Ir dabarties gyvenimo atspara

Kaip manote, gerbiamasis Prorektoriau, ar dabartinėje Ukrainoje jau įgyvendinti Ivano Franko siekiai, jo keltos idėjos?Ne visai. Tam yra ir objektyvių priežasčių, kaip šiandien plenariniame pranešime labai teisingai pastebėjo prof. I. Denisiukas: Ukraina privalo spręsti konfliktines politines situacijas taikiai, siekti religinės tolerancijos, kaip kad ir skatino I. Franko. Kol būsime gyvi, šios mintys bus aktualios. Todėl prezidento V. Juščenkos sprendimu Ukrainoje sudaroma komisija, kuri bus atsakinga už I. Franko raštų rengimą ir spausdinimą. Norint išspausdinti apie 40 tūkst. žinomų I. Franko kūrinių, reikės 100 tomų.

I. Franko kūryba yra puiki atspara ugdant jaunąją kartą. Manau, kad tai mūsų tautos intelektinis ginklas priešinantis ir kai kuriems neigiamiems globalizacijos padariniams. T. Ševčenkos ir I. Franko kūryba gali būti puiki paspirtis ir mūsų politikams, nes šių klasikų kūryba labai įvairiabriaunė bei turtinga.

Juk ir delegacija iš Lietuvos į Lvovą atvyko ne tik pasigrožėti Lvovu ar susitikti su šio universiteto rektoriumi ar prorektoriais, nors tai irgi reikalinga. Atvykote pas Ivaną Franko – ar ne taip? Vadinasi, ši asmenybė ir lietuviams nėra tuščiais garsas. Mums labai svarbu, kad Lietuvos mokslininkai Ukrainoje rastų bendrų mokslinės veiklos interesų. Kai vieni kitiems esame įdomūs

Užsiminėte apie pageidautinus mokslinius ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos. Kaip manote, ar jau padėtas bent šioks toks pagrindas tokiems ryšiams plėtotis?Štai mums kalbantis, kiekvieno žodžio labai įdėmiai klausosi Šiaulių universiteto profesorius Vytenis Rimkus ir dr. Aldona Vasiliauskienė – ir Lvovo, ir Šiaulių universitetų mokslo darbuotoja. Tai jau tam tikras indėlis, virstantis ir moksline produkcija. Kai lietuvių delegacijos nariai padalyvaus I. Franko jubiliejui skirtame kongrese, susipažins su universitete įsteigtu I. Franko muziejumi, neabejoju, kad kils ir naujų idėjų. Jei tie įspūdžiai ilgainiui virs naujais projektais, galiu Jus užtikrinti, kad Lvovo universitetas palaikys visas gražias iniciatyvas.

Mums labai svarbu mūsų tautų didžiųjų kūryboje rasti atspirties taškus, kurie mus vienytų, padėtų daugiau bendrauti, keistis patirtimi. Šiaulių universitete man įspūdį padarė meniniai studentų gebėjimai. Manau, kad ir Lvovo universiteto studentams iš šiauliečių būtų ko pasimokyti. Esu tikras, kad ne mažiau vieni iš kitų galėtume pasimokyti ir mokslinės veiklos srityje.

Tiesa, šiandien mums kyla nemažai sunkumų kertant Ukrainos ir Lenkijos bei Lenkijos ir Lietuvos valstybių sienas, nemažai kliūčių pasienyje tenka įveikti ir Lietuvos piliečiams, vykstantiems į Ukrainą. Tačiau tai laikinos problemos, jos įveikiamos, nes Lietuva ir Ukraina turi bendradarbiauti. Šis procesas jau vyksta. Tai svarbiausia.Gana nelygiaverčiai potencialai: pusketvirto milijono gyventojų turinti Lietuva ir 46 mln. – Ukraina.

Didelė valstybė, maža valstybė – visa tai reliatyvu. Jūs geriau už mane žinote sunkumus, kurių kyla mūsų valstybių gyvenime. Mes galime tik pavydžiai žvelgti, kokiais žingsniais Lietuva daro pažangą. Kad ir kokių sunkumų iškiltų, Lietuva juos sprendžia, ji tapo lygiateise Europos Sąjungos nare. Tai ir mums pavyzdys. Ukrainos problemos daug didesnės, bet mūsų istorijoje daug bendro, ir tai mums taip pat teikia pasitikėjimo bei jėgų. Ukrainiečių tautos genuose yra daug geranoriškumo, nuoširdumo. Manau, kad ir šios viešnagės metu lietuviai jaučia šį ukrainiečių nusiteikimą. Tokį pat geraširdiškumą ir norą padėti visada jaučiu lankydamasis Lietuvoje. Jūsų šalyje net esu gavęs pastabą, kad prabilau ne savo gimtąja, o kita, lietuviams gal ir geriau suprantama kalba. Ta pastaba mane nudžiugino, nes mūsų tautas iš tiesų daug kas sieja. Ivano Franko 150-mečiui skirtas kongresas mums tik patvirtino Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Boriso Klimčiuko apskritojo stalo „Mokslo Lietuvoje“ metu pasakytus žodžius: esame alpinistai, surišti viena virve. Mums kartu kopiant į kalną, kurio vardas – Pažanga, labai smagu jausti ir tvirtą mūsų bičiulių ukrainiečių petį. Ačiū už mums, lietuviams, skirtą laiką ir šį pokalbį. Iki susitikimų Lietuvoje.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Ivano Franko portretas, tapytas T. Ševčenkos nacionalinės premijos laureato Eugeno Bezniskio