MOKSLASplius.lt

Neša dainą – kaip vėliavą

Žemėlapyje nubraižę Lietuvos mokslų akademijos choro kelionių maršrutus, gautume tokią sudėtingą kreivę, kuriai aprašyti vargu ar pavyktų rasti paprastą formulę. Dar sudėtingiau būtų aprašyti tų kelionių įspūdžius, kurie ne pirmi metai kaupiasi choro kūrybinės veiklos aruode, yra ir kiekvieno choristo asmeninių, dažnai nepakartojamų įspūdžių turtas. Visa tai turi savą vertę, kuriai sunku taikyti įprastus matus, tačiau ateina metas, kai įspūdžiai virsta nauja patirtimi, o ši – istorija. Lietuvos Mokslų akademijos choras, vadovaujamas dirigento Vytauto Versecko, minint Latvijos lietuvių bendruomenės atkūrimo sukakties 20-ąsias metines Latvijos universiteto salėje

Apie istoriją kalbėti pats laikas, nes kovo 8 d. Lietuvos MA choras minės savo veiklos 40-metį. Choro kelionių metraštį turiningai papildo 2008 m. gruodžių 14 d. išvyka į Rygą, kur paminėtas Latvijos lietuvių bendruomenės atkūrimo 20-metis.

Kiekviena kelionė turi savo priešistorę, ne išimtis ir ši. 2008 m. lapkričio pradžioje Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre buvo minimas Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-metis, dalyvavo ir Lietuvos MA choras. Po renginio vyko vakaronė, ilgametis choro vadovas dirigentas Vytautas Verseckas paėmė į rankas akordeoną ir su choristais užplėšė patriotines, visiems brangias dainas ir, žinoma, Ąžuolai žaliuos. Be jų neįsivaizduojama Sąjūdžio šventė. Tai padarė įspūdį ir svečiams iš Rygos. Buvęs Latvijos Liaudies fronto pirmininkas Romualdas Ražukas, dabar atsakingas Latvijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, pakvietė chorą gruodžio viduryje atvažiuoti į Latvijos lietuvių bendruomenės atkūrimo 20-mečio sukakties minėjimą Rygoje.

Pasiūlymas ne atsitiktinis. Be šio choro dalyvavimo sunku būtų įsivaizduoti 2008 m. birželio 3 d. Lietuvos MA Didžiojoje salėje vykusio Sąjūdžio 20-mečio minėjimo. Beje, šioje salėje, kur užgimė Sąjūdis, kone 40 metų repetuoja choras. Jam buvo suteikta garbė 2008 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos himnu pradėti tarptautinę konferenciją Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus. (Pasipriešinimo totalitariniams režimams sąsajos ir išdavos).

MA choristams parako nestinga, visa kliūtis – lėšos už autobuso nuomą kelionei į Rygą. Bet padėjo Cingų labdaros fondas ir pati Latvijos lietuvių bendruomenė.


Per lietuvišką dainą į žmonių širdis


Cingų labdaros fondas (valdybos pirmininkas Jonas Endriukaitis, nariai: akademikas Zigmas Zinkevičius, Alis Vidūnas ir Jonas Vasiliauskas) yra parėmęs ne vieną Lietuvos MA choro išvyką. Daugiausia remiami su Vilnijos krašto lietuvių veikla susiję projektai. Kaip teigia choro tarybos pirmininkas Vilius Maslauskas, bendromis pastangomis lankytasi ir koncertuota Giedraičiuose, Dubingiuose, Šalčininkuose, Švenčionyse, Maišiagaloje, Molėtuose, Baltarusijos lietuvių salose. Jau kelinti metai per Šv. Kalėdas giedama Dieveniškių bažnyčioje, Gintaro Žagūnio žūties vietoje Krakūnuose. Įsiminė 2007 m. spalio 28 d., kai važiuota į Uteną. Senojoje Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje vyko knygos Gyvenimas, paaukotas Tėvynei pristatymas. Tai knyga apie paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį. Knygos autorė – Antano Kraujelio sesuo Janina Šyvokienė, habilituota mokslų daktarė, mikrobiologijos ir ekologijos mokslų specialistė, laisvės kovų dalyvė ir ilgametė Lietuvos MA choro dainininkė. Kiek daug įdomaus ir jaudinančio ji papasakojo. O kur dar kelionės su koncertais Seinuose ir Punske, ten didelį įspūdį palikę susitikimai su vietos lietuviais. Taip ir knieti choristus pavadinti savotiškais misionieriais, kurie žmonių širdis gaivina lietuviška daina.

Cingų fondo remiamose kelionėse paprastai visada atsiranda vietos bent keliems Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantiems Lenkijos lietuviams, Vilnijos mokyklų vadovams, mokytojams, visuomenės veikėjams, studentams... Ir šį kartą į Rygą kartu su choristais važiavo Viršuliškių vidurinės mokyklos mokytojos, Vilniaus universitete studijuojančios Lenkijos lietuvaitės. Jos yra baigusios lietuviškas mokyklas Lenkijoje – pradinę, gimnaziją ir licėjų, taigi visas 12 klasių. Tai būdingas daugelio Lenkijos lietuvių kelias į mokslą. Punske veikia pradinė mokykla, gimnazija ir licėjus, Seinuose – Žiburio gimnazija ir pradinė mokykla, atidaryta 2006 metais. Teisingiau pasakius, atkurta, nes lietuviška mokykla Seinuose buvo įkurta dar prieš 80 metų. Dabartinė Seinų mokykla pastatyta Lietuvos lėšomis ir jos veiklą finansuoja Lietuva. Kasmet maždaug 40 lietuvių moksleivių Lenkijoje baigia vidurinės grandies mokslus, nemaža dalis įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Šiuo metu apie 150 Lenkijos lietuvių studijuoja Lietuvoje, daugiausia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Didesnė dalis baigusiųjų studijas lieka dirbti Lietuvoje.Lietuvos MA choristės Bronė Simonaitienė (UAB „Vilpra“ darbuotoja), Asta Taluntienė (Priklausomybės ligų centro psichiatrijos skyriaus psichologė) ir choro metraštininkė Aldona Delkienė (Puslaidininkių fizikos instituto darbuotoja) Rygoje

Pasak Cingų fondo valdybos pirmininko Jono Endriukaičio, Seinų lietuvių mokykla nuolat jausdavo tam tikrą aplinkos spaudimą, tarsi kokiai vėtrai prasiautus dažnai likdavo be langų. Lenkijai ir Lietuvai tapus strateginėmis partnerėmis ir Europos Sąjungos narėmis tokių vėtrų kyla vis rečiau.

J. Endriukaitis Lietuvoje studijuojančius lietuvaičius iš Lenkijos mėgina įtraukti į Lietuvos gyvenimą, kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose ir pažintinėse kelionėse po Lietuvą. Sekasi nelengvai, nes studentai savaitgaliais vis važiuoja į savo gimtąjį kraštą. Labai gerai, kad pasiilgsta gimtųjų namų, bet reikėtų, kad geriau pažintų ir Lietuvą, ją pamiltų ir joje įsitvirtintų.

Labai svarbu padėti tų lietuviškų žemių gyventojams išlaikyti lietuvišką dvasią, todėl J. Endriukaitis labai teigiamai vertina Lietuvos MA choro keliones į Lenkiją, Baltarusiją ir kt. šalis, susitikimus su tų vietų lietuviais. Per MA intelektualų lietuvišką dainą – tiesiausias kelias į žmonių širdis. O koks naudingas šių dainininkų bendravimas su žmonėmis!


Kalbos išmokyti lengviau, negu įpūsti dvasios


Ilgoje kelionėje į Rygą buvo aptariamos ir nagrinėjamos įvairios problemos. Paminėsime tik kelias mintis dėl Vilnijos reikalų. Panašiai kaip Lietuvos MA choras lietuvybę žadina Lenkijoje, Lietuvoje gyvenančius lenkus remia įvairūs Lenkijos fondai, organizacijos, vaivadijos, tik gerokai aktyviau, nes jų galimybės didesnės. Prieš Šv. Kalėdas, Naujuosius metus, įvairias lenkų šventes Vilnijos, dar vadinamos Vilniaus kraštu, lenkiškos mokyklos sulaukia daugybės svečių iš Lenkijos, gauna daug dovanų ir įvairios paramos. Vasarą lenkiškų mokyklų moksleiviai kviečiami atostogų į Lenkiją. Jie daug pamato, sužino, jiems daroma įtaka.

2008 m. ritantis pabaigos link, J. Endriukaitis lankėsi Lietuvos tūkstantmečio mokykloje Šalčininkuose, kuri yra ne tik geriausia Vilnijos krašte, bet ir viena geriausių mokyklų Lietuvoje. Renginyje dalyvavo Steigiamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, pasakęs labai turiningą prakalbą apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį – kaip Lietuva atsirado, kūrėsi greta kitų valstybių, kokį reikšmingą vaidmenį tuomet atliko Europoje, kiek pakantumo ir tolerancijos joje jautė įvairių tikybų ir tautybių žmonės.

Kauno mokyklų pedagogai, inteligentija taip pat susibūrę į Vilnijos draugijos skyrių ir vadovaujami Alfonso Petrukevičiaus rūpinasi šio krašto problemomis. Jie ypač padeda Šalčininkų rajono mokykloms, dažnai jas lanko. Dirbti šiose mokyklose sunku, į jas ateina vaikai dažnai labai silpnai kalbantys lietuviškai. Bet padėtis keičiasi, sistemingai gerėja. Dar daugelis atsimena, kai visame rajone buvo vienintelė Poškonių lietuviška mokykla, o dabar jų – jau dvidešimt. Daugumoje rajono gyvenviečių moksleiviai gali mokytis valstybine kalba, o baigę mokyklas turi galimybę studijuoti šalies aukštosiose mokyklose, kalbos barjeras netrukdo darbe. Jiems prieinama šalies žiniasklaidos informacija, būtina kiekvienam sąmoningam piliečiui.Vienas iš Latvijos lietuvių kultūros draugijos atkūrėjų, buvęs Latvijos liaudies fronto pirmininkas Romualdas Ražukas

Dėl to Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija yra viena sparčiausiai augančių mokyklų ne tik rajone. Ją įkūrus 1997 m. mokėsi apie 500 moksleivių. O daugiau kaip 100 metų (įsteigta 1862 m.) dirbančioje lenkų vidurinėje (dabar Jano Sniadeckio gimnazijoje) jau buvo gerokai per tūkstantį moksleivių. Šiuo metu perpildytoje Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje mokosi jau beveik 900 moksleivių, o J. Sniadeckio gimnazijoje liko beveik 800.

Lietuviško mąstymo, kaip sako J. Endriukaitis, Lietuvos piliečio jausenos, patriotizmo išugdymo problema tebelieka. Galima išmokyti lietuvių kalbos ir rašto, bet daug sunkiau paveikti žmonių sąmonę, įdiegti lietuviškos dvasios – tai ne metų ir ne dvejų darbas. Labai klysta tie, kurie mano, kad žmonių savimonę galima pakeisti per metus ar dvejus. Dėl to ir Punsko bei Seinų krašte lietuviška dvasia kaip buvo, taip ir tebėra iš kartos į kartą perduodama, o Vilnijos žemėje kadaise tėvų prarastos vis dar reikia su žiburiu ieškoti. Tėvams ar seneliams praradus lietuviškumą, vaikams nėra jį paprasta atgauti. Išties reikėtų sutikti su žmonėmis, kurie ne priešokiais, ne triukšmu už lietuvybę „kovoja“, bet dirba kasdienį nuoseklų, kartais lyg ir nelabai pastebimą, bet labai reikalingą darbą.