Neša dainą – kaip vėliavą

Ne nuo dangoraižių reikėjo pradėti

Dažniausiai net ir nesusimąstome, kad toji Vilnija prasideda ne kažkur ten labai toli, bet visai čia pat, Vilniuje. Viršuliškių vidurinės mokyklos direktorė Ramutė Mečkauskienė, dirbanti mokyklose 30 metų, ir jos pavaduotoja ugdymui Audrė Steponienė supažindino keleivius su savąja vieno iš Vilniaus gyvenamųjų rajonų mokykla. Mokykloje, kuri įsteigta 1977 m., dabar mokosi 916 mokinių, nors kurį laiką buvo ir daugiau, bet įvairios pertvarkos lėmė, kad vaikų sumažėjo. Vyko švietimo tinklo pertvarka, mokyklos gryninasi, kai kurios tampa gimnazijomis. Viršuliškių mokykla kol kas vadinama „ilgąja“, nes vykdo pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas lietuvių kalba. Apie 30 proc. moksleivių yra iš mišrių šeimų. Kai mokiniai atvedami į pirmąją klasę, koridoriuje dažnai galima girdėti lenkų ar rusų šneką, kaip vaikai įpratę bendrauti šeimose. Lietuviškai mokomi kalbėti, rašyti ir bendrauti jau mokykloje.

Iš Vilniaus Viršuliškių mokyklos vadovių išgirdome ir karčių žodžių: gerai, kad Lietuvos valstybė remia už Lietuvos sienų veikiančias lietuviškas mokyklas, bet skaudu, kad Vilniaus miesto valdžia labai mažai dėmesio skiria švietimo reikalų sprendimui pačioje sostinėje. Todėl retai kur šalyje galima išvysti tiek daug nerenovuotų mokyklų kaip Vilniuje. Pasak direktorės Ramutės Mečkauskienės, Vilniuje iš 130 mokyklų tik apie 10 iki galo renovuotos, kitos metų metais laukia eilės ir tarsi pasmerktos griuvimui, jose šalta. Tik tų mokyklų vadovų entuziazmo bei sumanumo dėka sugebama žiemai užsikamšyti langus, prasimanyti rėmėjų paramos ir šiaip ne taip vesti ugdymo procesą.

Vienu metu atrodė, kad perspektyvos gerėjo, bet pastaruosius kelerius metus švietimas vėl atsidūręs podukros vietoje. Mokytojai ir mokyklų vadovai pavargo nuo deklaracijų, pažadų, su nerimu galvoja, kaip reikės ištverti šią žiemą. Kai mokytojai pakelia akis į naująjį sostinės savivaldybės dangoraižį, kurio „gyventojai“ taip rūpinasi ir negaili pinigų naujų langų tobulinimui, ne vienas pagalvoja, kad ne nuo šitų dangoraižių reikėjo pradėti nepriklausomos valstybės gyvenimą. Valstybė prasideda nuo mažo vaiko ir nuo rūpesčio juo, bet lankantis daugelyje sostinės mokyklų šiandien nėra paprasta tą rūpestį pajusti.

Prezidento Aleksandro Kvasnievskio pamoka

Jonas Endriukaitis kaip atmintiną pilietiško patriotinio mąstymo ir darbo pavyzdį papasakojo apie mokytojos Pranės Kuorienės darbą liūdnai išgarsėjusiuose Dubingiuose. Mokytojai ten pradėjus dirbti, lietuviškai Dubingiuose kalbėjo gal tik kelios šeimos. Mokytoja skleisti lietuviškumą pradėjo nuo lietuvių kalbos pamokų mokykloje, kuri nebuvo lietuviška. Labai nesigarsindama dirbo. Į jos pamokas ir renginius, pastebėję nuoširdų darbą, pradėjo lankytis vis daugiau ir daugiau moksleivių. Mokytojos P. Kuorienės autoritetas augo, ir kai po kelerių metų iškilo klausimas dėl direktoriaus skyrimo, geresnės kandidatūros už P. Kuorienę nebuvo. Dabar Dubingių pagrindinė mokykla lietuviška. Štai ką gali padaryti vienas žmogus, kai dirba iš širdies, uždega žiburėlį, kuris vis labiau šildo, patraukia.

Ne lietuviškumo pamokslų laukia Vilnijos kraštas. Ten gyvena geros širdies paprasti žmonės, kuriems svarbu jų vaikų ateitis. Štai nuo to ir reikėtų pradėti kalbą. Ar esate patenkinti savo mokykla, ar gerai ji parengia vaikus? O kur žada eiti jūsų vaikai, kai baigs mokyklą? Juk be lietuvių kalbos net parduotuvėje negalės įsidarbinti, o ką kalbėti apie seniūniją ar kitą įstaigą. Jeigu vaikai mokosi gerai, tai juk reikia galvoti, į kurią aukštąją mokyklą stos. Į Lenkijos ir Rusijos aukštąsias mokyklas visi nenuvažiuos, o baigę ten mokslus, vargu ar sugrįš į Lietuvą, čia tiks. Žodis po žodžio ir paaiškėja, kad tie žmonės supranta mokyklos valstybine kalba svarbą, norėtų leisti į ją savo sūnų ar dukrą, bet, matote, seniūnas prieš. Kiti pasvarstę ir seniūnui nieko nesakę vis dėlto savo vaikus užrašo į lietuvišką mokyklą. Pasitaiko net kuriozų. Žmogus yra vienos iš lenkiškų visuomeninių organizacijų vadovų, iš Lenkijos gauna didelę finansinę paramą ir ją skirsto, atveža įvairių apdovanojimų vietos aktyvistams, bet savo vaikus vis dėlto leidžia į lietuvišką mokyklą. Mat joje aukštesnė mokymo kokybė ir aiškesnės ateities perspektyvos. Tai toliaregiškas požiūris, bet kodėl tik dėl savo vaikų?

Prisiminta ir buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio (Aleksander Kwaśniewski) ir jo žmonos Jolantos apsilankymas Vilniaus Vladislavo Sirokomlės vidurinėje mokykloje 1998 metais. Ten vyko Lietuvos lenkų susitikimas su prezidentu A. Kvasnievskiu. Suvažiavo lenkiškų apylinkių seniūnai, mokyklų direktoriai. Lenkijos prezidentas su visais sveikinosi, spaudė rankas. Jis moka bendrauti kaip reta. Tautiniais drabužiais aprengti moksleiviai buvo sustatyti į eilutę ir turėjo užduoti po parengtą klausimą prezidentui. Vienas moksleivis paklausė: „Ką turėsime daryti, jeigu lenkiškose mokyklose būsime priversti istoriją ir geografiją mokytis lietuvių kalba?“

Prezidentas paklausė, ar jau priimtas toks reikalavimas. Pagalvojęs pasakė, kad yra Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinis susitarimas, tokius klausimus turime aptarti kartu. Jeigu toks reikalavimas bus, galima tuo klausimu kalbėtis. Bet patylėjęs pridūrė, kad Amerikoje lenkų yra apie 10 milijonų. Nė vienas JAV prezidentas nebuvo išrinktas į šį postą prieš tai neapsilankęs lenkų bendruomenėse Amerikoje. Bet Amerikos lenkų bendruomenės vaidmuo ir įtaka nebūtų tokia didelė, jeigu ten lenkai nesimokytų anglų kalbos.

Auditorija nuščiuvo ir daugiau panašių klausimų neuždavinėjo. Puikus pavyzdys, kaip greitai sumanus, toliaregis politikas A. Kvasnievskis suvokė problemos esmę ir drąsiai išreiškė savo poziciją. Ir mes visada turėtume pabrėžti, kad mūsų demokratinėje valstybėje kiekvienas gali pats apsispręsti dėl tautybės ir kalbos. Bet žmonės turėtų suprasti, kad Lietuvoje gyvenantys turi mokėti lietuvių kalbą.

Vieni politikai kuria, aštrina problemas, kiti, kaip buvęs Lenkijos Prezidentas, jas švelnina, siūlo spręsti visų labui.

Daina vienija

Artėjant Lietuvos jėzuitų provincijos 400 metų sukakčiai, Mokslo Lietuva spausdino ne vieną publikaciją apie misionierius iš Lietuvos, kurie reiškėsi ir reiškiasi tolimuose egzotiškuose žemynuose – Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijos šalyse. Jiems gerai sekėsi, nes tai buvo geriausią to meto išsilavinimą Europos universitetuose įgiję asmenys, aukščiausios kvalifikacijos savo dalyko žinovai, specialiai tam ruošti. Gal tą misionierių patirtį būtų galima pritaikyti Vilnijoje?

Diskutuojant kilo ir tokia mintis. Kasmet šimtai jaunų mokytojų ateina į šalies mokyklas, dalis jų patenka ir į Vilnijos kraštą. Gyvenimišką ir lietuviškumo skleidimo patirtį jiems tenka įgyti jau praktinėje veikloje. Gal būtų galima mokytojams palengvinti darbą, jei Vilniaus pedagoginiame universitete, gal ir kai kuriose kitose ypač humanitarinio profilio aukštosiose mokyklose būtų skaitomas tegul ir nedidelis specialus kursas, kuriame būtų dėstomi bendravimo su kitataučiais pagrindai. Argi mūsų geriausi Vilnijos krašto mokytojai, kone 40 metų pedagoginį darbą Marijampolio vidurinės mokykloje dirbęs Ryto draugijos atkūrėjas ir pirmininkas Algimantas Masaitis, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, pagaliau pats Jonas Endriukaitis neturėtų ką papasakoti ir patarti į gyvenimo kelią išeinantiems studentams?

Svarbiausia, kad tie jauni pedagogai neišeitų iš aukštosios mokyklos indiferentiškai nusiteikę tautiniais klausimais. Nereikia radikaliai ir ekstremistiškai nusiteikusių. Per jėgą mielas nebūsi, daug nepasieksi, nes tik su meile skelbiamos mintys gali sulaukti atsako. O spaudimas visada skatina atkirtį.

Mes tarsi pamiršome Lietuvos MA chorą ir Rygą, į kurią išsirengėme, atkurtosios Latvijos lietuvių bendrijos reikalus, bet ne taip yra. Šio choro inteligentiškoji ir humaniškoji veikla ir yra pavyzdys, kaip reikia bendrauti žmonėms – įvairių tautybių, skirtingų įsitikinimų, daug ką kitaip matančių ir vertinančių. O skambant dainai visi juk patiriame labai panašius jausmus.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas