MOKSLASplius.lt

Kas skauda Baltijai

 Mokslo Lietuva kalbina XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Programos komiteto patarėją dr. Vytautą V. Klemą, Delavaro universiteto Jūrinių studijų koledžo profesorių iš Niuarko (University of Delaware, Newark DE, USA). Jo mokslinės veiklos kryptis – okeanologija, nuotoliniai tyrimai, aplinkos informacinės sistemos. Tyrinėja krantų ekosistemas ir procesus, tarp jų šlapiąsias žemes, estuarijų užteršimą ir krantų dinamikos procesus taikydamas nuotolinius tyrimus kranto zonos valdymui. Jo mokslo darbų sąraše – daugiau kaip 100 straipsnių. Įvairių okeanologijos bei aerokosminių JAV Mokslų akademijos komisijų narys. Dabar yra NOAA/NASA Taikomosios vandenyno pakrančių mokslinės grupės narys (Coastal Ocean Applications and Science Team). Dalyvaudamas Fulbright programoje dėsto kursus Klaipėdos universitete ir organizuoja US/EU Baltic simpoziumus. Priminsime, kad Vytautas Klemas yra Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys.


„Nord Stream“ ir D-6

Gerbiamasis Vytautai Klemai, Jūs nesate atitolęs nuo Lietuvos mokslo reikalų. Pagal „Fulbright“ programą kai kuriuos kursus dėstote Klaipėdos universitete, organizuojate „US/EU Baltic“ simpoziumus, skirtus Baltijos jūros tyrinėjimams. 2008 m. gegužės mėn. buvo malonu išklausyti Jūsų inauguracinę paskaitą, po kurios Jums buvo įteiktas Lietuvos MA užsienio nario diplomas. Todėl ir mano klausimas yra susijęs su Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims aktualia problema: į ką pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį, kalbėdami apie Baltijos jūros problemas?

Man akivaizdžios dvi svarbiausios problemos. Pirmoji – tai Nord Stream dujotiekis, kurį ties Rusija ir Vokietija Baltijos jūros dugnu. Akivaizdu, kad atliekant šiuos didžiulio užmojo darbus bus sujudintas Baltijos jūros dugnas ir tai nepagerins jūros ekologinės būklės. Į vandens paviršių iškils jūros dugne nugulusių teršalų, gali iškilti ir po Antrojo pasaulinio karo palaidotų cheminių medžiagų. Tai turės įtakos visai Baltijos jūrai, aišku, ir Lietuvos pajūriui.

Reikia turėti mintyje ir patį statybos procesą, kuriame dalyvaus daug laivų, bus naudojama sudėtinga įranga. Nepavyks išvengti taršos iš laivų, gal ir avarijų, per kurias gali išsilieti naftos produktai.2008 m. gegužės 22-oji: prof. Vytautas Klemas (antras iš dešinės) inauguruojamas Lietuvos MA užsienio nariu. Kalba Lietuvos MA prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas, šalia V. Klemo – LMA narys  korespondentas prof. Algimantas Grigelis

Antra problema – tai Rusijos kompanijos Lukoil naftos gavybos platforma D-6 Baltijos jūroje visai netoli nuo Kuršių Nerijos. Kol nėra avarijos, nafta neišsiliejo, viskas lyg ir gerai, bet kas užtikrins, kad avarijų nebus per visus tuos 35 metus, kuriuos veiks platforma? Modeliai rodo, kad jei nafta išsilietų, yra gana didelė tikimybė, kad ji pasiektų Kuršių Neriją. Būtų didžiulis smūgis aplinkai, nukentėtų ir Lietuvos ekonomika.


Aišku, nukentėtų ir Rusijos administruojamai Kaliningrado sričiai priklausanti Kuršių Nerijos dalis. Vadinasi, tai jau tarptautinė problema. Apskritai Baltijos jūros problemos yra tarptautinio pobūdžio, todėl ši jūra ir yra didelio tarptautinio susirūpinimo objektas. Tačiau stebina Europos Sąjungos pasyvumas kad ir dėl šių dviejų pavojaus židinių, apie kuriuos prakalbote.


Dėl dujotiekio Nord Stream, kuris bus nutiestas Baltijos jūros dugnu, Europos Sąjunga išties turėjo energingiau reaguoti. Bet kadangi Rusija ir Vokietija sutarė tiesti dujotiekį, o pastaroji yra įtakinga Europos Sąjungos narė, tai kitoms šalims buvo sunku protestuoti ar mušti pavojaus varpais.


Rusija tikina, kad naftos gavybos Baltijos jūroje platforma D-6 atitinka aukščiausius saugumo reikalavimus. Klausantis gali atrodyti, kad avarija D-6 platformoje apskritai neįmanoma. Tačiau prisimename, kaip Lietuvos vandenyse buvo užterštas 20 km ilgio ruožas, kai 1988 m. ištiko nelaimė Kaliningrado srities bandomajame naftos gręžinyje. Nerimą kelia tai, kad Baltijos jūra nėra iš ramiausių, o audringu metu išgaunant naftą didėja avarijos tikimybė. Lietuvos spaudoje rašyta: atsižvelgiant į Azerbaidžano patirtį, apskaičiuoti galimo naftos išsiliejimo Baltijos jūroje padariniai – būtų užterštas maždaug 2500 kvadratinių kilometrų plotas.


Rusijos patikinimus ir užtikrinimus dažnai girdime, bet panašios platformos išgauna naftą ir kitose pasaulio jūrose, ir ten kas keleri metai įvyksta skaudžios avarijos. Antai Meksikos įlankoje IXTOX naftos gavybos platformoje 1979 m. įvyko sprogimas, nafta ne tik išsiliejo, bet ir keturis mėnesius veržėsi į paviršių. Avarijos padarinių likvidavimas kainavo daugybę pastangų ir lėšų, kol pavyko uždaryti gręžinį ir užgesinti gaisrą.


Taigi konstatuojame pavojų Baltijos jūrai, bet ką galime padaryti, kad pavojaus tikimybę būtų galima sumažinti bent jau iki patikimos ribos? Ar belieka nuolat visuomenei priminti, kad tai pavojaus židiniai, apie kuriuos nereikėtų pamiršti ir per anksti nusiraminti?


Platforma D-6 yra jau įvykęs faktas ir jo nepakeisime. Lieka tik labai atidžiai stebėti ir sekti menkiausius išsiliejimus ar ten atliekamų darbų trūkumus.


Reikia būti pasirengusiems blogiausiam įvykių scenarijui. Tarkime įvyktų išsiliejimas. Ar galima sumažinti tokios avarijos pasekmes?


Kai kurias ekologiškai jautrias vietas nuo išsiliejusios naftos galima mėginti apsaugoti plaukiančiomis užtvaromis. Tai reiktų daryti kritiškiausiose vietose, kur yra itin jautrios ekosistemos.


Argi visa Lietuva nėra tokia itin jautri ekosistema? Juk turime vos 100 km pajūrio.


Visiškai sutinku. Dėl Nord Stream dujotiekio statybos dar reikėtų ir tarptautinio spaudimo, siekiant iš Rusijos ir Vokietijos gauti garantijas, kad statybos metu nebūtų užteršta Baltijos jūra. Turėtų būti labai akylai visa ši veikla stebima.


O kaip tą sekimą ar stebėjimą atlikti praktiškai? Juk dujotiekio trasa eis per neutralius vandenis.


Viena galimybių – tai naudoti tolimąjį zondavimą iš dirbtinių Žemės palydovų. Reikia stebėti vandenį: jeigu būtų pastebėta, kad vandens drumstumas pavojingai didėja, tai atitinkami tyrimų laivai turėtų tuojau pat prisistatyti ir stebėti, dėl ko kyla drumstumas. Jeigu paaiškėtų, kad dugno nuosėdose, dumble esama kenksmingų medžiagų ar teršalų, visą tolimojo zondavimo zoną galima kalibruoti, nustatant, kokiais kiekiais ir kokios pavojingos medžiagos yra išsiliejusios ar išjudintos iš dugno.


Viena Lietuva tokio stebėjimo, o juolab adekvataus reagavimo į galimas neigiamas tokių darbų pasekmes negalės atlikti. Tai tarptautinė problema ir ją būtina spręsti tarptautinėmis jėgomis.


Aišku, tai tarptautinės politikos dalykas, tad problemas reikia spręsti bendromis jėgomis. Lietuvai būtina veikti kartu su švedais, estais, latviais, lenkais, t. y. su visais, per kurių ar šalia kurių ekonominių zonų tas dujotiekis eitų. Švedų ar danų Europos Sąjungos vadovai gal būtų labiausiai linkę klausyti, todėl jais ir reikėtų remtis.


Šlapžemių ir estuarijų svarba

Kokia JAV pozicija šiais klausimais?


JAV turi savo didžiulių problemų, Baltijos jūra jai mažai rūpi, nes tai per mažas strateginis objektas. Amerika galvoja apie vandenynus.


Didelės problemos ir pasekmės paprastai išauga iš mažų priežasčių, tad ir nuo „tolimos“ Baltijos reikalų gal nereikėtų nusigręžti.


Taip, iš tokių ir panašių priežasčių gali kilti politinės įtampos, išaugančios iki didelių nesusipratimų. Amerikai tenka spręsti daugybę sudėtingų ekologinių problemų. Kad ir Chesapeake Bay įlanka Rytų pakrantėje netoli Vašingtono. Ji užteršta fitoplanktonu, kuris žydėdamas sukelia nemalonių padarinių. Priežastis – kartu su nuotekomis į įlanką patenkančios trąšos, nitratai, kitos biogeninės medžiagos.


Kuo aplinkai pavojingas žydintis fitoplanktonas?


Žydint fitoplanktonui naudojamas vandenyje ištirpęs deguonis, o dėl jo trūkomo pradeda gaišti žuvys ir kiti vandens gyviai. Galima sakyti, paveikiama visa aplinka, tie procesai priklauso ir nuo aplinkos temperatūros, klimato. Kai aplinkos temperatūra aukštesnė, fitoplanktonas sparčiau auga, procesai greitėja. Nukenčia augmenija ir gyvūnija.

Kitas svarbus tyrimų objektas – pajūrio šlapžemės ir estuarijos (pereinamoji vieta upių žiotyse, kuriose susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo). Tai vienos produktyviausių ekosistemų Žemėje. Estuarijos yra žuvų, vėžiagyvių ir kitos jūrinės gyvūnijos veisyklos ir arealai, o šlapžemės suteikia gyvenamąjį arealą gyvybei, saugo nuo audrų, filtruoja užterštus vandenis. Šlapžemių hidrologijos balansui įtaką daro miestų plėtra, chemijos pramonės teršalai, naikinantys žuvis, iš žemės ūkio naudmenų patenkančios biogeninės medžiagos, kurios sukelia eutrofikaciją, t. y. ekosistemos kitimą dėl cheminių maisto medžiagų, daugiausia nitratų ir fosforo junginių pertekliaus. Sausumos ir vandens ekosistemoms didžiausią neigiamą įtaką daro per didelis nitratų ir fosfatų kiekis. Būtina šlapžemes ir estuarijas nuolat stebėti, prireikus jas atkurti.


Kaip su šia problema kovojama JAV?


Mėginame įrengti buferines zonas prie kiekvienos upės ar kitos vietos, kur nuteka vandenys. Daromos buferinės zonos nuo 60 m iki 100 m pločio ir panašiai. Tos zonos apsėjamos natūralia augmenija – pievomis, medžiais, mišku. Svarbu, kad būtų natūrali teršalus sugerianti augmenija.


Kas tiems darbams vadovauja, federalinė valdžia, o gal tai yra valstijos rūpesčio objektas?


Tai bendras rūpesčio objektas.


Kokį mastą ši veikla yra įgavusi? Tai pavieniai gražūs pavyzdžiai, ar plataus masto programa?


Žmonės mokosi, bendradarbiauja, ir tai gerai. Stebimi veiklos rezultatai, patirtis apibendrinama ir matyti, kaip reikia veikti toliau. Potomako upė prie Vašingtono yra kaip tik geras tokios veiklos pavyzdys, nes upės ekologinė būklė akivaizdžiai gerėja. Šiems projektams reikia labai daug lėšų, ir jų skiriama. Tai jau daug metų tęsiami projektai.

Pajūrio šlapžemių ir estuarijų pokyčių stebėsenai pritaikomi nuotoliniai stebėjimai ir matavimai iš dirbtinių Žemės palydovų. Naudojami naujausi metodai. Daugiaspektrinių skenerių duomenys panaudojami sudarant modelius, tinkamus šlapžemių augmenijos biomasei kartografuoti. Sukūrėme naujus metodus, kuriuos taikant pavyksta sumažinti laiko ir lėšų sąnaudas. Antai pagal biomasę dideliuose plotuose iš vidutinės skiriamosios gebos (10–30 m) palydovinių vaizdų nustatome augmenijos pokyčius, o didelės skiriamosios gebos (1–4 m) nuotoliniai jutikliai naudojami pakitusių plotų tyrimui.

Pajūrio vandenyse esančių organinių, mineralinių, suspensinių ir ištirpusių medžiagų maišymasis trukdo nustatyti chlorofilo ir suspensinių dalelių koncentracijas. Naujos hiperspektrinės vaizdo formavimo sistemos, tobulesni optiniai modeliai, neuroninių tinklų modeliai teikia vilčių, kad pajūrio zonos vandenų komponentės artimiausioje ateityje bus kartografuojamos taip pat tiksliai, kaip chlorofilas atvirame vandenyne. Šiuos duomenis papildžius infraraudonųjų spindulių jutikliais išmatuotos temperatūros ir mikrobangiais radiometrais nustatyto druskingumo duomenimis bus galima įvertinti pajūrio ekosistemų būklę.

Pakrančių ekosistemos veikiamos tokių fizinių veiksnių, kaip bangos, srovės, patvankos, vėjai ties jūros paviršiumi. Taikant įvairių tipų radarinius jutiklius – radarinius reflektometrus, SAR vaizdų kūrimo sistemą (sintezuotosios apertūros radarus), radarinius altimetrus – jau dabar kartografuojami visi pakrantes veikiančių fizinių veiksnių padariniai. Šiems tikslams naudojami lidarai (Light Detection and Ranging) – aerografinė vietovės skenavimo lazeriu iš orlaivio sistemos. Pajūrio teritorijose atlikus kalibracinius matavimus, panaudojus nuotolinius jutiklius pavyksta nustatyti šlapžemių, estuarijų, povandeninės augmenijos, koralinių rifų ir kitų pajūrio ekosistemų būklę. Taip suvokiamos ilgalaikių aplinkos pokyčių tendencijos.


Ant tradicijos pamatų

ML. Esate Baltijos jūros tyrimams skirtų konferencijų Klaipėdoje organizatorius. 2007 m. vasarą tos konferencijos dalyviai galėjo apsilankyti ir JAV jūrų ir vandenynų tyrinėjimų laive „USNS Henson“. Gavo kvietimą ir „Mokslo Lietuvos“ atstovas, įspūdžius pateikėme gana išsamiame straipsnyje, paskelbtame 2007 m. liepos 5–18 d. Nr. 13(369).


Konferencijos, skirtos Baltijos jūros problemoms, yra labai sėkmingos pirmiausia todėl, kad į jas atvyksta mokslininkų ir tyrėjų iš visų devynių Baltijos jūrą supančių šalių. Jie pasikeičia informacija, žiniomis, o svarbiausia – užmezga asmeninius ryšius. Taip kartais gimsta dideli bendri projektai, nes nėra nieko svarbiau už asmeninius ryšius.

Lankydamasis Klaipėdos universitete mėginu bendradarbiauti su Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutu. Bandysime savo idėjas įgyvendinti dabar Klaipėdoje organizuojamame Jūriniame slėnyje. Kurti tokį slėnį – labai reikalingas Lietuvos sprendimas, nes gerai išplėtoti tokį slėnį galima tik bendradarbiaujant su pažangiausiomis, modernias technologijas naudojančiomis įmonėmis. Iš tos veiklos turėtų būti išvystyta ekonominė veikla, atsirastų lėšų ir modernesnėms jūrinių tyrinėjimų technologijoms, naujai aparatūrai. Amerikoje daug mokslo institucijų dirba su įmonėmis ir tas bendradarbiavimas padeda joms kurti geriau aprūpintas laboratorijas. Lietuvoje taip pat labai svarbu plėtoti ryšius tarp universitetų, institutų, įmonių ir apskritai verslo partnerių.


Klaipėdoje pradedamas kurti Jūrinis slėnis, nors pačioje Klaipėdoje vargu ar yra pakankamai jūrinės srities tyrimų potencialo. Tegul neįsižeidžia klaipėdiečiai, bet uostamiestyje nėra kritinės mokslininkų „masės“, norint kurti panašaus užmojo slėnį. Kaip tokiu atveju veikti?


Užtat Klaipėda turi ilgą jūrinės veiklos istoriją, stiprų jūrinės inžinerijos įnašą. Klaipėdoje visados buvo didžiulis žvejybos laivynas, jūrų prekybos uostas. Tai tradicija, kuria remiantis galima statyti stiprią mokslinių jūrinių tyrimų programą.


Lietuva turėjo per šimtą žvejybos tralerių, bet per nepriklausomybės metus sugebėjo visą šį valstybės turtą prarasti. Prie to prisidėjo ir kai kurios šalys, taip atsikračiusios dar vieno nereikalingo žvejybos konkurento. Žodžiu, sėdome ant seklumos ir vargu ar kada tokį žvejybos laivyną Lietuvoje sugebėsime atkurti.


Suprantu apgailestavimą dėl tokios netekties, bet vis tiek Klaipėdoje esama istorinės patirties, tradicijos, ir tai taip pat yra didelis turtas. Tik reikia jūrinės inžinerijos patirtį plėtoti pasitelkiant fizinę ir biologinę okeanografiją. Mokslininkų ir tyrėjų į Klaipėdą visada bus galima pasitelkti iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų. Nepamirškime, kad per Klaipėdos jūrų uostą bent iki šiol nuolat didėjo krovinių pervežimai, Klaipėdos ekonomika jau šiandien yra gan stipri. Taigi Jūrinį slėnį Klaipėdoje organizuoti yra visiškai logiška ir įžvalgu.