Kas skauda Baltijai
Su kitais Lietuvoje kuriamais slėniais nesu taip gerai susipažinęs, todėl jų perspektyvų nesiryžčiau komentuoti. Užtat esu optimistiškai nusitekęs Klaipėdos Jūrinio slėnio atžvilgiu, jeigu jame prasidės tie darbai, kurie planuojami. Su tais užmojais susipažinau iš dr. Nerijaus Blažausko drauge su Sauliumi Gulbinsku Simpoziumui parengto pranešimo Jūrinis mokslas Lietuvoje: aktualijos, potencialas ir nauji projektai. Visa tai, ką išgirdau, man padarė įspūdį. Studija atlikta tiksliai ir giliai, pranešimo metu buvo pristatyta ne tik fizinė būsimo slėnio struktūra, bet ir mokslinė intelektinė struktūra, išdėstyta, kas būsimiems tyrimams bus reikalinga ir iš kur bus gauta. Glaudžius ryšius klaipėdiečiai užmezgę su Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių mokslinėmis institucijomis. Man susidarė įspūdis, kad klaipėdiečių Jūrinio slėnio kūrimo projektas labai gerai apgalvotas. Tik svarbu, kad projekto vykdytojų siekiai ir darbai būtų remiami valstybės.
Žinant, kaip auga krovinių pervežimai per Klaipėdos jūrų uostą, o tai įspūdingi skaičiai, neabejoju ir dėl būsimojo Jūrinio slėnio perspektyvų.
Klaipėda – dar neatskleistas Lietuvos deimantas Malonu girdėti, kad Jūs vertinate Klaipėdos mokslininkų darbus, nes Lietuvoje tai nėra labai įprasta – girti kitus ir dar savo šalyje. Kartais gali atrodyti, bent jau skaitant lietuvišką spaudą, žiūrint televizijos laidas, kad tik užsienyje gali būti daromi ko nors verti darbai, tik ne Lietuvoje.
Drįstu teigti, kad Klaipėda yra vienas iš tų dar ne visai atskleistų Lietuvos deimantų. Būsimasis Jūrinis slėnis tą deimantą ir turėtų padėti geriau nušlifuoti, atskleisti jo vertę. Kai Klaipėdos universitete pagal Fulbright programą dėsčiau nuotolinio jūros tyrimo kursą, nustebau sutikęs daug išsilavinusių, gerai savo dalyką išmanančių jūrinės fizikos ir geologijos srityse dirbančių asmenybių. Tai pasakytina ne vien apie Klaipėdos universitetą ir Jūrinių tyrimų centrą, bet ir universitetus Vilniuje ir Kaune. Taip pat Mokslo ir kūrybos simpoziumuose bei tarptautinėse Baltijos jūros problemoms skirtose konferencijose visados sulaukdavome gerų mokslininkų ne tik iš Vilniaus ir Kauno universitetų, bet ir iš Klaipėdos universiteto bei Jūrinių tyrimų centro.
Lietuvoje kartais esama dirbtinės atskirties: štai čia Vilniaus, o čia Kauno ar Klaipėdos universitetai ir mokslininkai. Kaip sutelkti pastangas į bendrą labą? Nesame didelė šalis, kad galėtume skaidyti savo pajėgas. Taigi kaip jas telkti? Gal Jums iš šalies geriau matyti?
JAV tarp institucijų konkurencija taip pat labai didelė, Delavaro universitete turime Jūrinių studijų koledžą, kuriam nuolat tenka konkuruoti su kitais universitetais ir tyrimų centrais. Amerikoje veikia labai žymūs jūrinių tyrimų centrai, o bendradarbiavimas tarp jų užsimezga ir vyksta, jeigu yra stiprus vadovas. Jis per savo potencialą sugeba pritraukti bendriems projektams ir kitų institucijų mokslininkus. Bet tas daroma dažniausiai per asmeninius ryšius. Jeigu Klaipėdoje Jūriniame slėnyje iškils stiprūs vadovai, neabejoju, kad Vilniaus ir Kauno mokslininkai mielai bendradarbiaus su klaipėdiečiais. Jeigu tik pajus, kad tai perspektyvi bendradarbiavimo dirva.
Lietuva parengia gerus mokslininkus, bet neužtikrina jiems darbo Kaip Jums iš Amerikos tolių atrodo Lietuvos mokslas? Ar nesame užsimoję apžioti pernelyg didelį kąsnį, per daug mokslo sričių ir krypčių, išbarstome savo galimybes, o rezultatai skverbiantis kad ir į Europos Sąjungos mokslo erdvę nėra tokie, apie kuriuos kalbėtų visa Europa. Įdomi Jūsų nuomonė.
Turiu keletą pastabų. Matau, kad Lietuvos mokslo žurnaluose daug straipsnių vis dar skelbiami lietuvių kalba. Mano galva, kiekvieno straipsnio bent santrauka būtina ir anglų kalba. Pastaruoju metu pastebiu, kad taip dažniausiai ir daroma.
Dabar dėl Lietuvos mokslo lygio. Pastebiu, kad į Ameriką atvykstantys jauni Lietuvos mokslininkai turi gerus pagrindus, jie išsilavinę ir Amerikoje paprastai gauna gerą darbą. Kai pasikalbu su jais, pasidaro liūdna, nes dauguma į Ameriką atvyksta tik todėl, kad Lietuvoje negali gauti sau tinkamo darbo. Štai problema.
Naujieji technologijos slėniai, jeigu jie veiks sėkmingai, galėtų parūpinti nemažai naujų darbo vietų Lietuvoje. Galimas dalykas, tai viena iš naujų galimybių Lietuvos mokslui, ypač jaunimui.
2008 m. gegužės 22 d. buvote inauguruotas Lietuvos MA užsienio nariu. Kaip vertinate šį savo mokslinės veiklos pripažinimą Tėvynėje?
Labai vertinu. Mano tėvelis buvo fizikos dėstytojas Lietuvoje, ir jeigu jis dabar būtų gyvas, labai didžiuotųsi sūnumi. Bet man labai svarbu per Lietuvos mokslų akademiją padėti mokslininkams sudaryti naujus tarptautinius ryšius. Turėjau progų susipažinti su daugeliu mokslininkų, dirbančių už Klaipėdos ribų – Vilniuje, Kaune ir kitur. Visa tai labai vertinu. Būtent nauji ryšiai gali teikti Lietuvos mokslininkams ir naujų galimybių. Iš šių pozicijų vertinu ir XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą – tai naujų ryšių užuomazgos galimybė. 
Pasitaiko, kad vietinės mokslo institucijos konkuruoja viena su kita, kartais nenoriai dalijasi informacija. Neminėsiu tų institucijų vardų, bet kartą vienas centras prašė iš mūsų Amerikoje tam tikrų Baltijos jūros geologinių žemėlapių. Aš jiems pasakiau: pereikite per gatvę į kaimyninę instituciją, jie turi pačius geriausius žemėlapius.
Kartais per užsienio kolegas pavyksta užmegzti glaudesnius ryšius ir su vietinėmis institucijomis, kaip matome ir iš šio pavyzdžio. Aš taip pat dirbu su keliomis mokslininkų grupėmis ir man pavyksta Lietuvoje dirbančius mokslininkus suvesti vienus su kitais. Gal jie ir nebūtų pradėję bendradarbiauti, bet per mane ėmė vieni kitais pasitikėti ir kartu dirbti.
Labai ačiū, linkiu ir toliau sėkmingai bendradarbiauti su Lietuvos ir, žinoma, su pasauliniu mokslu. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
