Orchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (7)

Pradžia 2008 m. Nr. 8

Vilniuje gimęs, bet likimo nublokštas gyventi į kitas šalis, tropinių augalų tyrinėtojas, taip pat ir kitų reikšmingų mokslui kolekcijų rinkėjas Juozapas Varševičius (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866) nusipelno atidaus savo tėvynainių žvilgsnio. Tikimės, kad ši publikacija sužadins didesnį domėjimąsi mūsų žymių arba iš mūsų krašto kilusių mokslininkų likimais.

Skirtingai nuo J. Varševičiaus, smulkaus ir neturtingo bajoro, Teodoras von Grothusas buvo iš kilmingos Kuršo baronų giminės. Jam neteko nė dienos dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui.

Siekdami korektiškumo priminkime, kad tėvai savo sūnų buvo apdovanoję net keturiais vardais –Christian Johann Dietrich Theodor von Grotthuß. Tačiau nuvykęs į Paryžių ir veikiamas Prancūzijos revoliucinių idėjų pasiliko vieną vardą – Teodoras ir atsisakė jo aukštą kilmę žyminčios dalelytės „von“ prieš pavardę. Tuo skyrėsi nuo J. Varševičiaus, kuris užsienyje gyvendamas prieš pavardę pasirašinėjo „Ritter von“.

Tai štai ambicingo aštuoniolikmečio studento vilčių nepateisino dėstymo lygis Leipcigo universitete. Profesoriai ir jų paskaitos Grothusą nuvylė, ir jis, neištvėręs net semestro, pradėjo klajones po garsiausius Europos mokslo centrus. Tos klajonės užtruko 5 metus.

Tie penkeri klajonių metai ir tapo Teodoro Grothuso „universitetu“?

Galima ir taip pasakyti. Svarbiausia, kad gabiam jaunuoliui neteko rūpintis pragyvenimu ir lėšomis. Iš Leipcigo Teodoras iškeliavo į Paryžių, kuris tuo metu buvo pasaulinio mokslo centras. Kaip laisvas klausytojas 1803 m. jis pradėjo lankyti Paryžiaus politechnikos mokyklą, kuri tuo metu garsėjo kaip Paryžiaus mokslinis centras. Ten jis klausė žymiausių to meto mokslininkų Klodo Bertoleto (Claude Louis Berthollet, 1748–1822), Antuano Furkrua (Antoine-Franēois Fourcroy, 1755–1809), Gasparo Monžo (Gaspard Monge, 1746–1818), Žozefo Luji Lagranžo (Joseph Louis Lagrange, 1736–1813) ir kitų paskaitas. Lankė ir kitas mokslo institucijas.

Pasirengimo studijoms jam pakako?

Manau, kad studijoms pasirengęs buvo gana gerai, nes jau gimnazijos dėstytojas Johanas Melchioras Gotlybas Beseke (Johan Melchior Gottlieb Beseke, 1746–1802) sudomino jį gamtos mokslais. Šis dėstytojas visą gyvenimą dėstė teisę Jelgavos akademijoje (jos dėstymo lygis buvo artimas universiteto lygiui), bet plačiai domėjosi įvairiais gamtos mokslais. Be to, Grothusas buvo puikiai išmokęs prancūziškai, už ką padėkoti reikėtų pirmiausia jo motinai, nes tėvas mirė, kai Teodorui buvo vos dveji metai. Motinos į jai priklausiusį Gedučių dvarą Šiaurės Lietuvoje (Joniškio rajone) pasitelkti guvernantai ir mokė gabų vaikinuką.

1804 m. iš Prancūzijos T. Grothusas atvyko į Italiją, Neapolyje susitiko su Aleksandru fon Humboldtu (Alexander von Humboldt, 1769 – 1858), kuris tik ką buvo grįžęs iš Pietų Amerikos, paskui ir su vokiečių biologu Leopoldu fon Buchu (Leopold von Buch, 1774–1853). Tarp kitų mokslininkų buvo prof. Žozefas Lui Gei-Liusakas (Joseph Louis Gay-Lussac, 1778–1850), su kuriuo Teodoras buvo pažįstamas jau Paryžiuje ir kuris vėliau pagarsėjo kaip žymus fizikas ir chemikas. Kone 30 žmonių grupė kopė į Vezuvijaus kraterį, ugnikalnis buvo labai aktyvus. Iš Gei-Liusako Grothusas pramoko, kaip iš ugnikalnio kraterio paimti besiveržiančių dujų pavyzdžius, analizavo jų sudėtį. Vėliau panašius bandymus jis atlikinėjo Gedučių dvare, į kuriuos grįžo 1808 metais.

Bet prieš tai Grothuso gyvenime vyko kai kurie svarbūs įvykiai. Neturime teisės jų peršokti.

Po žygio į Vezuvijų jis kuriam laikui apsigyveno Neapolyje, susidomėjo bioliuminescencijos reiškiniais. Susipažino su škotų mokslininku gydytoju Tompsonu, kuris išvykdamas į Škotiją jam padovanojo galingą galvaninę (Voltos) bateriją. Grothusas imasi elektrolizės tyrimų ir kitų fiziko cheminių eksperimentų. Neapolyje parašo, bet Romoje publikuoja savo pirmą garsų mokslinį darbą Apie vandens ir jame ištirpusių medžiagų skaidymą galvanine elektra.

Šiame darbe, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas prancūzų kalba 1805 m. Romoje, dvidešimtmetis jaunuolis pagarsina elektrolizės teoriją, kuri ir šiandien nėra praradusi savo vertės ir mokslinio aktualumo. Iš esmės savamokslio Teodoro Grothuso straipsnis, išleistas atskira knygele, iškart buvo perspausdintas Paryžiuje žurnale Annalen de chemie, išverstas į anglų kalbą, po kurio laiko ir į vokiečių. Grothuso publikacija sulaukė tokio didelio susidomėjimo, nes būtent jis pirmasis įtikinamai išaiškino, kaip veikia Voltos baterija. Moksle šiai teorijai prigijo Pirmosios elektrolizės teorijos pavadinimas.

Kurį laiką praleidęs Romoje 1806 m. per Florenciją, Milaną ir Turiną Grothusas grįžo į Paryžių. 1807 m. buvo išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, 1808 m. – Turino mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, bet tais pačiais metais grįžo į Gedučius.

Taigi T. Grothuso universitetas buvo ne kokia nors konkreti aukštoji mokykla, kurioje buvo galima gauti diplomą, bet Europa, po kurią jis važinėjo kaip užsimanęs, apsistodamas ten, kur jį vedė mokslinis interesas. Grothuso „universitetas“, o tiksliau tariant, važiavimas po Europos žymiausius mokslo centrus, bendravimas su žymiais mokslininkais užsitęsė penkerius metus. Europa jam atstojo universitetą. Būdamas gabus jis išmoko darbo laboratorijose technikos, teoriškai nagrinėti fizikos ir chemijos dalykus. Šis jaunikaitis turėjo labai gerą nuovoką, žinojo, ko toliau sieks moksle. Į Gedučius grįžo būdamas pripažintas ir profesionalus mokslininkas. Drįsčiau jį pavadinti Nobelio premijos vertu mokslininku, tik gaila, kad tą premiją Alfredas Nobelis įsteigė beveik po 100 metų nuo Grothuso elektrolizės teorijos sukūrimo.

Gyvendamas Gedučiuose su žymiausiais Europos mokslininkais Teodoras Grothusas jau nesusitikdavo, bet palaikydavo su jais ryšius per mokslines publikacijas ir laiškus.

Kalvio sūnaus keliai į didįjį mokslą

Kitas savamokslis įėjo į pasaulinio mokslo istoriją šešeriais metais vėliau už Grothusą. Tai Londone gimęs Maiklas Faradėjus. Jis pagarsėjo tyrinėdamas elektromagnetinius reiškinius, pirmasis panaudojo elektrinio ir magnetinio lauko sąvokas, suvokė elektrinių, magnetinių ir šviesos reiškinių ryšį.

Priminkime, kad Faradėjus yra dviejų elektrolizės dėsnių autorius, ir tai mums leidžia kai kuriuos jo darbus susieti su T. Grothusu. Buvo, ko gero, nepralenktas eksperimentatorius, moksliniuose dienoraščiuose aprašęs per 16 tūkst. eksperimentų.

M. Faradėjus buvo vargingo kalvio sūnus. Gimė 1791 m., taigi jau prancūzų revoliucijos laikais. Anglijoje prasidėjo ekonominis nuosmukis ir nedaug trūko, kad prasidėtų Anglijos kariniai veiksmai prieš prancūzų revoliucionierius.

Tai štai Faradėjų šeima priklausė žemiausiam visuomenės sluoksniui Anglijoje. Ištisus 20 metų, kol Europoje vyko Napoleono karai ir Anglijos kariniai veiksmai prieš Napoleoną, Faradėjų šeima gyveno vos ne prie bado slenksčio, ir jeigu ne priklausymas Sandemanian religinei sektai, tai vargu ar šeima būtų išgyvenusi. Tėvo sveikata pašlijo, šalyje kainos kilo, bet Maiklui tas sunkmetis gilių psichologinių ar fizinių žaizdų nepaliko. Nors lankė mokyklą, bet vos sugebėjo išmokti skaityti ir rašyti. Nuo 13 metų Maiklui teko įsidarbinti. Jis tapo savotišku pono G. Ribo (G. Riebau) pasiuntinuku, pardavinėjo knygas. Kas rytą privalėdavo išsiuntinėti laikraščius žmonėms, kurie už tam tikrą mokestį tuos laikraščius norėdavo paskaityti. Vakarais tuo laikraščius tekdavo surinkti.