Orchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (7)

Laimei, kad Maiklo šeimininkas Ribo buvo priešingybė tiems savanaudžiams veikėjams, kuriuos prisimename iš Čarlzo Dikenso romano Oliveris Tvistas. Šeimininkas rūpinosi Maiklu, leido jam laisvalaikiu skaityti laikraščius ir knygas, o kai jam sukako 14 metų, priėmė mokytis knygrišystės amato. Mokslas tęsėsi 7 metus, ir visą tą laiką Maiklas Faradėjus gyveno savo geradario namuose. Šis turėjo didelę biblioteką, leido jaunuoliui skaityti iš bibliotekos ir knygrišyklos paimtas knygas.

Kartą Maiklas įrišinėjo Encyclopedia Britannica vieną tomą, kuriame buvo ir žodis Elektra. Aprašymui skirtas 123 puslapių straipsnis – nuo seniausių laikų iki maždaug 1808 metų. Matydamas Maiklo susidomėjimą ponas Ribo jam nurodė ir kitų knygų, kur aprašomi elektros reiškiniai.

Negana to, vienas ponas subūrė nedidelę grupelę jaunuolių, kurie norėjo siekti mokslo. Juos globojo geros bibliotekos savininkas, kuris knygas duodavo išsinešti į namus, o trečiadieniais skaitydavo paskaitą kuria nors moksline tema. Jo klausytojai diskutuodavo. Kito užsiėmimo metu pranešimą skaitydavo kuris nors iš klausytojų. 1810 m. į grupelės užsiėmimus atėjo ir Maiklas Faradėjus, kai jos vadovas skaitė paskaitą apie elektrą ir chemiją. Bet norint tapti tų užsiėmimų nuolatiniu lankytoju, reikėjo mokėti metinį 1 šilingo mokestį. Laimei, už Maiklą tą mokestį sumokėjo jo vyresnysis brolis.

Maiklas įsitikino, kad jam stinga elementarių žinių. Laimei, vienas tos grupės narys sutiko dvi valandas per savaitę skirti jo mokymui. Pamokos tęsėsi net septynerius metus. Maiklas susirašinėjo su kai kuriais grupės nariais ir taip mokėsi raštu reikšti mintis. Įprato viešas paskaitas apie chemiją skaityti Londono filosofų draugijoje.

Kartą, kai tų jaunų žmonių klubo vadovas perskaitė paskaitą apie elektros reiškinius ir Franklino darbus, jo elektros teoriją, Faradėjus paprieštaravo: ne, jis manąs, kad yra kitaip negu tvirtina Franklinas. Kitą paskaitą parengti pasiūlyta Faradėjui. Maždaug tuo metu Faradėjui į rankas patenka vienos moters knyga Pokalbiai apie chemiją. Autorė buvo lankiusi žymiausio to meto Anglijos chemiko Hemfrio Deivio (Humphry Davy, 1778–1829) paskaitas Londono karališkajame institute. Paskaitininkas jaunas ir labai žavus, tad Londono merginos plūsta į jo paskaitas, nors norint į jas patekti tenka mokėti nemažą mokestį.

Ar tai ne tas pats Deivis, kurį Teodoras Grothusas kaltino nugvelbus jo išradimą? Būtent lempos šachtininkams prioritetą?

Tas pats Deivis, o prioritetą jis neva „nugvelbė“ ne tik iš mūsų Grothuso, bet ir iš dar dviejų išradėjų, kurie maždaug tuo pačiu metu išrado tą šachtininkų lempą. Vienas iš tų išradėjų 1815 m. buvo Džordžas Stefensonas (George Stephenson, 1781–1848), traukinio kūrėjo tėvas. Antrasis – gydytojas Viljamas Rydas Klanis (William Reid Clanny, 1770–1850), kuris dirbo didelės anglies kasyklos firmos šachtose ir slaugė nukentėjusius šachtininkus.

Bet grįžkime prie Faradėjaus. Jis taip susižavėjo Deivio paskaitų lankytojos knyga, kad pats panoro lankyti tas paskaitas. Bet neturėjo pinigų, o paskaitos buvo skirtos turtingai aukštuomenei. Faradėjus pasinaudojo įgytuoju knygų įrišimo amatu. Jis ėmė įrišinėti savo užrašų knygas, kuriose buvo iš įvairių knygų ir žurnalų padaryti išrašai. Jau buvo kelis tokius tomus įrišęs, kai jo darbdavys ir mokytojas pradėjo tas knygas rodyti klientams, ateinantiems į knygrišyklą ir knygyną. Knygos ne tik skoningai įrištos, bet ir papuoštos paveikslais, įvairių mokslinių eksperimentų piešiniais ir brėžiniais. Vienas lankytojas susidomėjo, paprašė tas knygas paskolinti, mat jis norėtų jas parodyti tėvui.

Kitą dieną lankytojas grįžo su bilietu Maiklui Faradėjui į Hemfrio Deivio paskaitas. Nuo tada Faradėjus turėjo naują „meistrą“, kuris jį mokė visai kitų dalykų. Vaikinas išklausė keturias Deivio paskaitas, padarė puikius jų konspektus, įrišo kaip knygą ir nusiuntė Deiviui. Kartu prašė darbo, nes jo knygrišystės mokymasis baigėsi, o jeigu dirbtų knygrišiu, tai neturėtų laiko skaityti ir domėtis mokslu. Deja, Deivis negalėjo Faradėjaus priimti į savo laboratoriją. Bet po kelių savaičių Deivio laboratorijoje įvyko sprogimas, Deiviui sužeistas veidas ir akys. Jam prireikė sekretoriaus, kuriam būtų galima diktuoti laiškus ir duoti kitas užduotis. Taip Faradėjus kelioms savaitėms buvo aprūpintas darbu.

Per tą laiką įvyko kitas jam naudingas įvykis: Deivio laboratorijos asistentas įsivėlė į nemalonias istorijas ir buvo atleistas iš darbo. Jo vieta atiteko Faradėjui: 1813 m. kovo 1 d. jis tapo žymiausio Anglijos mokslininko bendradarbiu. Nuo šiol jaunuolis gavo algą, dviejų kambarių butą, žvakių ir malkų patalpoms apsišildyti.

Po pusės metų Deivis išsirengė važiuoti į Prancūziją, nors vyko Anglijos karas prieš Napoleoną. Mat Napoleonas Deivį buvo apdovanojęs už galvanizavimo darbus, tad Deivis vyko atsiimti tos premijos. Vyko su kelionine chemijos laboratorija, todėl jam reikėjo padėjėjo. Aišku, tai Faradėjus. Kartu važiavo ir Deivio žmona, buvusi turtinga našlė. Nuo to meto Europa Faradėjui tapo tarsi universitetu, taip pat kaip T. Grothusui. Paryžiuje Deivis ir Faradėjus susitiko su žymiausiais mokslininkais, kartu lankė žymiausias Paryžiaus mokslines laboratorijas. Faradėjus išmoko prancūziškai, paskui abu vyko į Italiją, ten išmoko itališkai. Per dvejus metus trukusią kelionę buvo galima daug pamatyti ir išmokti.

Grįžęs į Angliją Faradėjus parašė pirmąjį savo mokslinį darbą, padėjo Deiviui atlikti tyrimus, kuriais šis konkuravo su T. Grothusu. Tyrinėjodujų mišinius ir jų sprogimo priežastis.

Maždaug 1819 m. Faradėjus baigė tobulintis Deivio laboratorijoje ir atsidėjo savo paties tyrinėjimams. 1820 m. išgirdo apie Hanso Kristiano Erstedo (Hans Christian Ørsted, 1777–1806) atradimą, kad kintama elektros srovė laiduose sukuria magnetinį lauką. Pirmas savarankiškas Faradėjaus tyrimas buvo skirtas plieno lydinių savybių tyrimui, tačiau sužinojęs apie Erstedo atradimus tuojau metėsi į elektros tyrimus, kuriems atsidėjo ištisus 10 metų.

1830–1831 m. Faradėjus padaro didžiulį atradimą… Jis atrado elektromagnetinę indukciją ir suformulavo pagrindinį indukcijos dėsnį, padarė kitų stebėtinų atradimų.

Sunkumai savamokslių mokslininkų kelyje

Kelias išvadas. Bent jau XIX a. mokslininku buvo galima tapti ir nebaigus universiteto. Tai savo likimais įrodė Grothusas, Faradėjus ir Varševičius. Vis dėlto labai daug lėmė aukšta kilmė ir materialinės sąlygos. Grothusui buvo daug paprasčiau negu Faradėjui ar Varševičiui. Panašių gabumų žmonėms Faradėjui ir Varševičiui savamokslio kelias buvo dvigubai, jei ne trigubai ilgesnis negu Grothusui. Kol žmogus įgyja reikiamų žinių ir įgūdžių mokslinėje veikloje, įvaldo tyrimų instrumentus ir aparatūrą, įsisąmonina teorijos reikšmę atradimams, apskritai kol įgyją reikiamą teorinę viziją savo darbams praeina ne vieni metai. Išbridus iš nepriteklių įgyti žinių ir reikiamą kvalifikaciją kainuoja nepaprastai daug pastangų, bet gabiam žmogui tai įveikiami sunkumai.

Nieko nepasakėme apie Faradėjus motiną – ji buvo labai inteligentiška ir nuovoki moteris. Mirus vyrui ji sugebėjo du sūnus ir dukrą nukreipti teisingu gyvenimo keliu.

Vis dėlto T. Grothusas, M. Faradėjus ir J. Varševičius pirmiausia galėtų būti dėkingi savo išskirtiniams gabumas, nes be jų, be talento, kiekvienas iš jų nebūtų palikęs tokio gilaus pėdsako mokslo istorijoje. Jokia sėkmė ar aukšta kilmė nebūtų padėjusi.

Išties dideli gabumai padėjo įveikti tiems žmonėms didžiausias kliūtis, pasiekti mokslo aukštumas.

Elektros tyrimų teorijoje Faradėjus per Deivį susipažino su jėzuito Rudžerio Josipo Boskovičiaus (Ru er Josip Boškovič, 1711–1787) knyga Gamtos filosofijos teorija, kurioje pristatoma nauja atominė teorija ir pirmą kartą nagrinėjamos atomų tarpusavio sąveikos jėgos. Pagal Boskovičių, atomai nėra panašūs į biliardo sviedinukus, bet yra tam tikras materijos laukas, nuolat keičiantis savo teigiamas ir neigiamas reikšmes. Tik 1844 m. Faradėjus pripažino, kad Boskovičiaus idėjos turėjo įtakos jo teorinei vizijai elektros reiškinių tyrimuose. Savaip unikalus atvejis, kai protestantas pripažino jėzuito mokslą.

Ar dabar savamokslis galėtų tapti tokio lygmens mokslininku? Jeigu labai nori ir yra pakankamai gabus?

Manau, kad neįmanoma. Reikia perimti visą didžiulę žmonijos patirtį, visą teorinį mokslo darymo aparatą ir viziją, ko norima pasiekti. Didžiausia kliūtis minėtiems savamoksliams buvo ta, kad neturėdami universiteto baigimo diplomo jie negalėjo dėstyti universitete ir negalėjo sukurti savo mokslinės mokyklos.

Grothusui ir be universiteto pakako penkerių metų įsisavinti XIX a. pradžios mokslines žinias, bent jau fizikochemijos srityje. Kaip minėta, Faradėjui labai panašioje srityje, o Varševičiui botanikoje prireikė dvigubai ar net trigubai daugiau laiko įsisavinti būtinas žinias. Bet kas pasakys, kad jie mažai nuveikė mokslo srityje? Jie neturėjo universitetinio išsilavinimo, bet tapo to meto žymiausiais savo srities mokslininkais. Iš Varševičiaus laiško matyti, kad nuvykęs į Gvatemalos tropikų pakrantę ir tarp tenykščių augalų nepasiklydo. Vardijo skirtingas rūšis tarsi su jomis būtų dirbęs visą gyvenimą.

Argi aptariamai trijulei nereikėjo perimti visą sukauptą bagažą moksle?

Buvo visiškai skirtingos sąlygos, nepalyginamos su mūsų laikais. Bet grįžkime prie J. Varševičiaus. Man regis, svarbu iš naujo peržiūrėti įtaką, kurią jam padarė Juozapas Jundzilas ir pastarojo dėdė prof. Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Pirmasis kaip Vilniaus universiteto profesorius ir Botanikos sodo direktorius, antrasis kaip garsios knygos autorius.

Kai šešiolikmetis J. Varševičius 1828 m. įstojo į Vilniaus universitetą, prof. J. Jundzilas dėstė jam botaniką, kartu vadovavo ir universiteto botanikos sodui. Išlieka paslaptimi, kodėl J. Varševičiui teko labai greit apleisti universitetą. Jis liko dirbti šiame botanikos sode, o neilgai trukus perėjo į Juozapo Strumilos botanikos sodą.

Šie pavyzdžiai, žinant kai kuriuos mūsų aukštojo mokslo trūkumus, verčia užduoti štai kokį klausimą. Ar nebus taip, kad praėjusių amžių universitetuose labiau buvo puoselėjamos studentų individualybės, o universitetai dar nebuvo tapę „mokymo paslaugų teikimo“ įstaigomis? Tiesa, T. Grothuso pavyzdys rodo, kad jam nepatiko Leipcigo universiteto atsilikusi mokymo sistema, o kai kurių profesorių paskaitos jam įvarė nuobodulį, atrodė mažai ką bendro turėjusios su tikruoju mokslu, apie kurį jaunikaitis svajojo. Bet čia ir pasireiškė jo asmenybė: jis sugebėjo rinktis tai, kas jam atrodė svarbu ir reikalinga norint užsiimti mokslu.

Jau Galileo Galilėjus kartais turėdavo po kelis šimtus mokinių, tad apie asmenybės ar individualybės puoselėjimą būtų sunku kalbėti. Galilėjus skaitydavo ir privačių paskaitų, tarp jo klausytojų yra buvę lietuvių.

Tačiau kad ir tie didikų sūnūs iš Lietuvos, kurie vykdavo į Europos šalių universitetus, juk nesirengė tapti mokslininkais, bet dažniausiai siekė įgyti reikiamą išsilavinimą.

Ir Galilėjus juk dėstė ne tai, kas buvo dėstoma tuometiniuose universitetuose, bet tai, kas domino jo klausytojus. Pavyzdžiui, fortifikacija, balistika, taikomoji matematika, artilerija, mechanika… Taip pat ir Paryžiaus universitete gausios studentų auditorijos klausėsi panašių dalykų.

Bet štai kokią mintį norėčiau išryškinti: labai svarbu bendrauti su žymiais mokslininkais. Ir T. Grothusui, ir J. Varševičiui pavyko susidraugauti su Aleksandru fon Humboldtu. Grothusui buvo paprasčiau, nes jis priklausė tam pačiam aristokratų luomui, be to, nejautė materialinių sunkumų. Jam nebuvo sunku atvykti į Neapolį ir prisidėti prie ekspedicijos į Vezuvijų.

Ar jau esame pasirengę padaryti esmines išvadas apie J. Varševičių?

Pirma išvada: apie Varševičiaus gyvenimą Lietuvoje yra žinoma labai mažai. Tačiau tą patį galima pasakyti apie jo gyvenimą kitose šalyse. Bet kai pradedi daugiau domėtis, atsiranda ir naujų žinių. Visa tai teikia vilčių, kad toliau ieškant naujos medžiagos, dar gali būti atrasta daug naujos informacijos.

J. Varševičius nuo T. Grothuso ir M. Faradėjaus skiriasi tuo, kad nors ir bendravo su Aleksandru fon Humboldtu, kaip ir Grothusas, bet buvo be pilietybės, turėjo nuolat rūpintis savo pragyvenimo šaltiniais – užsieniečiui tai daug sunkiau negu tos šalies piliečiui.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Aleksandras fon Humboldtas, padaręs reikšmingą įtaką Teodoro Grothuso ir Juozapo Varševičiaus moksliniam gyvenimui

Mūsų kraštietis žymus augalų tyrinėtojas ir kolekcininkas Juozapas Varševičius bene labiausiai pagarsėjo kaip daugelio orchidėjų rūšių atradėjas