Težaliuoja gira, o joje gražiausias medis – ąžuolas

Taip gruodžio 15-ąją buvo sakoma apie Lietuvos MA tikrąjį narį prof. Leonardą Kairiūkštį 80-mečio proga (gimęs 1928 m. gruodžio 28 d.), atidarant jam skirtą parodą Lietuvos MA bibliotekoje. Pasakyta pagal lietuvių tautai būdingas poetikos išmones, kai kalbama apie gamtos reiškinius, o potekstėje – žmogus. Tokiam sutapatinimui Leonardas Kairiūkštis yra labai tinkama asmenybė. Daug metų jis rūpinasi Lietuvos didžiausiu turtu – miškais. Ko gero, tai daugiau negu vien tik ištikimybė pasirinktai miškotyrininko ir miškotvarkininko profesijai.

Slaptingųjų sėlių palikuonis

Jo pasirinkimas veikiausiai nėra atsitiktinių aplinkybių ar sutapimų padarinys. Galimas dalykas, tai sėliškos prigimties šauksmas, tegul pasąmoningas, ateinantis iš žmogaus esaties gelmių, bet vis tiek prasiveržiantis, kaip į žemės paviršių prasimuša gėlo vandens šaltinis. Profesorius kilęs iš Papiškių (Rokiškio r., Panemunio valsčius) ir visada randa progą pabrėžti, kad tai neišlikusios baltų genties – sėlių – gyventos žemės. Tiksliau kadaise šiose vietose ošusios gūdžios girios ir buvo sėlių gyvenamoji aplinka, kurioje jie jautėsi bene saugiausiai. Tačiau net ir tankūs miškai neapsaugojo sėlių, istorija jiems pasirodė esanti ne švelni motina, bet rūsti pamotė. Jie tyliai pasitraukė iš istorijos arenos, taip ir neatskleidę visų iš Praamžiaus gautų savybių, paslaptingai ištirpo kituose baltuose, visiems laikams į nebūtį išsinešdami savo gyvavimo ir išėjimo paslaptis, nepalikę rašytinių šaltinių ar aiškesnių liudijimų. Paguodžia nebent tai, kad sėlių kraujas teka dalyje lietuvių.

Profesorius Leonardas galėtų būti vadinamas puikiu tos paslaptingai išnykusios genties palikuoniu. Neatsitiktinai parodos atidarymo dieną kolegos jį lygino su ąžuolu. Lietuviui daug ką pasakantis apibūdinimas. O jeigu dar kaip mūsų protėviai tikėtume likimu, vedančiu žmogų jam lemtuoju keliu, tai labai paprastai išsiaiškintume jubiliato pomėgius ir svarbiausią pasirinkimą – susieti savo mokslinę veiklą ir gyvenimą su giriomis.

Lemtis atvedė į Girionis

1952 m. L. Kairiūkštis miškų ūkio inžinieriaus diplomą įgijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – LŽŪU). Tačiau dar 1951 m. spalio 30 d. Lietuvos MA prezidentas akad. Juozas Matulis pasirašė įsakymą priimti jį laborantu į Lietuvos miškų institutą, 1950 m. pradėjusį veikti Girionyse (Kauno r.). Koks vardas – Girionys! Sėlių palikuoniui geresnio nesugalvosi. Taip pat ir L. Kairiūkščio pastangomis daug dešimtmečių kurta mokslo įstaiga. Nuo 1956 m. jis jau Miško biologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėjas, vėliau daug metų vadovavo institutui (1958–1969 m. buvo direktoriaus pavaduotojas, 1970–1984 ir 1988–1992 m. – direktorius, 1992–1997 m. instituto senato pirmininkas, taip pat Ekologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėjas).

Tiesa, vienu metu įprastą darbo vietą buvo tekę kuriam laikui palikti: laimėjęs tarptautinį konkursą Leonardas Kairiūkštis 1984–1987 m. tapo Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto (IIASA) Austrijoje Gamtinės aplinkos programos vicedirektoriumi.

Klausantis sveikintojų prakalbų dėmesį patraukė tai, kad miškų urėdams ir jų generaliniam urėdui Benjaminui Sakalauskui, taip pat praktinį miškininkystės darbą dirbantiems sričių atstovams profesorius Leonardas yra savas, vertinamas jo minčių aiškumas, praktiškumas, atsidavimas savo eksperimentams, už kuriuos profesorius prisiima visišką atsakomybę. Toli gražu ne visada gali išgirsti gamybininkus taip kalbant apie mokslininkus. Ne paslaptis, kad praktikai kartais gana skeptiškai vertina mąstančius ir norinčius veikti „pagal knygas“, nes nejaučiama žemės po kojomis, bet apie L. Kairiūkštį to nepasakysi. Kalbėdami apie jubiliato darbus urėdai prisipažino gerbią akademiką už tai, kad prieš imdamasis kitus mokyti jis pats savo teiginius ir rekomendacijas yra praktiškai išbandęs, patikrinęs, vadinasi, yra realaus mokslo atstovas, ne sausas teoretikas, mažai ką bendro turintis su praktika ir tikruoju gyvenimu. Ne paskutinį vaidmenį šiame tarpusavio supratime, matyt, atlieka ir akademiko nuostata, kad miškotvarkos pagrindas – tai miškų naudojimas.

Produktyviausio miško teorijos kūrėjas

Leonardo Kairiūkščio nuopelnai miškininkystės mokslui akivaizdūs ir labai teigiamai vertinami tiek miškotyros teoretikų, tiek ir miškotvarkos praktikų. Profesorius tyrinėjo ir TSRS MA Miškų ir medienos institute Krasnojarske apgynė (1968 m.) savo antrąją, tuometinę mokslų daktaro disertaciją, kurioje apibendrino Lietuvoje atliktų tyrimų duomenis apie medynų augimo ir formavimosi dėsningumus, grynų ir mišrių eglynų, ąžuolynų, uosynų, beržynų ir drebulynų produktyvių medynų etalonų modelius, medynų ekologines sąlygas, įvairių medžių rūšinius ir tarprūšinius santykius, medžių ir medynų saulės energijos panaudojimo optimizavimą, parengė medžių klasifikaciją pagal augimą ir vystymąsi. Darbe atsakė į miškininkystės teorijoje labai svarbų klausimą: ar galima ugdymo kirtimais padidinti bendrąjį medyno produktyvumą? L. Kairiūkštis ne tik atsakė teigiamai, bet ir sukūrė produktyvių medynų etalonų teorinius pagrindus, kurie taikomi produktyvių mišrių medynų modeliams sudaryti, o pastarieji taikomi tikslinėse programose siekiant auginti tuos medynus. Iš tiesų vadovaujant L. Kairiūkščiui Lietuvoje buvo sukurta vientisa mišrių medynų formavimo sistema.

Į Leonardo Kairiūkščio mokslinius darbus atkreiptas dėmesys ir tarptautiniu mastu: už produktyviausio miško formavimo teorijos sukūrimą 1992 m. jis buvo apdovanotas Europos miškininkystės Vilhelmo Leopoldo Pfeilo premija. Už mišriųjų miškų formavimo teorijos sukūrimą, atrankinių kirtimų sistemą ir minėtą produktyviausių miškų formavimo teoriją dukart (1971 m. ir 2004 m.) su kitais tapo Lietuvos mokslo premijos laureatu.

Visada priešakyje

Pasak prof. Leono Kadžiulio, Leonardas Kairiūkštis – tai Lietuvos MA Žemės ūkio ir miškų skyriaus svarbiausias ąžuolas. Jeigu ne jo pastangos, gal ir tokio skyriaus nebūtų. Atskilo nuo Chemijos ir biologijos mokslų (dabar – Biologijos) skyriaus. Nuo 1972 m. tapęs labai jaunu – 34 metų amžiaus – akademiku Leonardas Kairiūkštis pradėjo vadovauti šiam skyriui. 12 metų buvo jo vadovas, o juk skyriaus dispozicijoje buvo ir du mokslo institutai.

Ypač reikšmingas jubiliato indėlis inicijuojant ir vadovaujant valstybinei mokslo programai Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste Lietuvos pavyzdžiu (ECOSLIT, 1992–1997 m.). Šios veiklos rezultatą parodoje matome dviejų storiausių knygų pavidalu, bet yra dalykų, kuriuos sunku, o gal ir neįmanoma eksponuoti. L. Kairiūkštis su pavydėtinu nuoseklumu, nestokodamas ir sveiko entuziazmo, visiems aplinkui ir toliau esantiems diegė aplinkos tvarumo puoselėjimo idėją. LMA narys korespondentas prof. Vytas Antanas Tamošiūnas šmaikščiai pažymėjo: Leonardas Kairiūkštis sugebėjo visiems įkalti į galvas, kad ekologijoje tvariausias yra medis – kaip pasodinom vieną kartą, taip ir po šimto ar net dviejų šimtų metų toje pačioje vietoje rasim.

Vienas iš kalbėjusiųjų ne tiek apgailestavo, kiek konstatavo faktą, kad be L. Kairiūkščio Lietuvos MA tikrųjų narių sąrašuose nėra daugiau pavardžių iš miškininkystės mokslo srities. Matyt, pernelyg iškili buvo paties L. Kairiūkščio figūra, tad kiti pretendentai į aukščiausias akademines regalijas gal šiek tiek ir jautėsi šešėlyje. Teisingiau – jaukiame pavėsyje. Paliksime išsiaiškinti jiems patiems arba kada nors į šią temą kibsiantiems mokslo istorikams. Tenka sutikti su jubiliato gyvenimo kelią, atliktas ir užsibrėžtas naujas užduotis vertinančiais kolegomis: Leonardas visur buvo ir tebėra priešakyje, visada tarp pirmųjų. Vargu ar greitai netolimoje ateityje išaugs kitas panašaus masto miškams ir ekologijai taip atsidavęs mokslininkas. L. Kairiūkščio aktyvumą, domėjimąsi viskuo, kas vyksta mūsų gyvenime, rodo ir profesoriaus klausimai prelegentams, įvairaus masto pranešėjams, kurie dažnai pakviečiami dalyvauti Lietuvos MA sesijose ar įvairiuose kitokio pobūdžio renginiuose. Su L. Kairiūkščiu niekas negali susilyginti pagal užduodamų „klausimų kiekį į kvadratinį metrą“. Šiuo požiūriu su akad. Leonardu galėjo rungtis nebent tik šviesios atminties matematikas akademikas Vytautas Statulevičius.

Mokiniams ligi šiol sunkiai pavejamas

Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius, taip pat miškininkystės mokslų atstovas prof. Romualdas Deltuvas neslėpė savo susižavėjimo tuo, kiek daug jėgų ir laiko jubiliatas yra paaukojęs pedagoginiam darbui skaitydamas paskaitas Lietuvos žemės ūkio ir Vytauto Didžiojo universitetuose, rengdamas jaunus savo srities mokslininkus – vadovavo daugiau kaip 30 doktorantų.

Vienas iš sveikintojų prisistatė jau 48 metus esąs Leonardo Kairiūkščio mokinys. Nuolat girdėdavęs protinimus, kad mokinys privaląs pralenkti savo mokytoją ir tik toks mokinys esąs ko nors vertas. Per tą kone pusšimtį metų sveikintojas tikino kai kuo savo mokytoją net ir pralenkęs – žile, plike ir gausiomis raukšlėmis kaktoje. Apgailestavo, kad kitose srityse kol kas ne tik nepavyko jo pralenkti, bet nė pasivyti nepavyko, o ypač proto aštrumu ir kūrybingumu. Labai gerai, kad miškininkystės mokslo atstovai turi į ką lygiuotis, džiaugtis gražiu pavyzdžiu.

Iš tiesų gali atrodyti, kad metai ypatingo poveikio jubiliatui nedaro, gal net atsitraukia, pajutę savo bejėgiškumą. Profesorius Leonardas ir šiandien mišku žengia tokiu pat sparčiu žingsniu, kaip ir ankstesniais metais, kartais ir jaunesni ne visada paskui jį spėja. Matyt, padeda ir medžiotojui būdingas pasitempimas, gera fizinė forma, antraip, koks būtų sėlis.

Ar L. Kairiūkštis visada buvo tik švelnus pavaldiniams? Prireikus pabarti mokėjo, bet taip pabarti, kad nenumaldytų, kad jie neprarastų noro toliau dirbti ir daugiau padaryti. Kai vienas iš Miškų instituto darbuotojų pakėlė sparnus ir pareiškė einąs dirbti dėstytoju į universitetą, L. Kairiūkštis rankomis skėstelėjo: „Buvo protingas žmogus, ir tas išeina.“ – „Nuo kada aš čia toks protingas pasidariau? Juk nuolat man pylos duodavote, direktoriau.“ – „O iš tavęs buvo galima reikalauti.“ Viskas tuo pasakyta.

Ypač jaudinančiai skambėjo buvusių pavaldinių sveikinimai, dažnai prasidėdavę žodžiais: „Mielas mano direktoriau“, „Mielas mano Mokytojau“. Vien tokio kreipinio nusipelnęs vadovas galėtų būti laimingas, kad ir daugeliui metų praėjus išlieka kaip šviesus prisiminimas daugelio žmonių likimuose. O jeigu dar išgirsta tokį prisipažinimą: „Visada ir visur sunkesniu gyvenimo momentu remiuosi Jumis...“

Įvertinimas

Jubiliato mokslinį produktyvumą patvirtina 25 jo parengtos monografijos (19 su bendraautoriais) 9 užsienio kalbomis, daugiau kaip 650 mokslinių ir mokslą populiarinančių straipsnių, o kur dar šimtai pranešimų, skaitytų įvairaus masto konferencijose.

Už didelį indėlį į Lietuvos mokslą, produktyviausio miško teorijos sukūrimą ir jos taikymą krašto ekologiniam tvarumui didinti, aktyvią visuomeninę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą 2008 m. per Valstybės dieną (liepos 6-ąją) miškininkui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, profesoriui Leonardui Kairiūkščiui Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžių. Dar priminsime, kad jubiliatas yra Švedijos Karališkosios žemės ūkio ir miškų akademijos bei Rusijos Petro mokslų ir menų akademijos užsienio narys.

Bėgantys metai nestabdo jubiliato visuomeninio aktyvumo, jis yra visuomeninės šviečiamosios organizacijos Consilia Academica „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ vienas kūrėjų ir jos tarybos pirmininkas. L. Kairiūkščio pastangomis pasitinkant Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmetį buvo organizuoti konferencijų ciklai Lietuvos valstybės ir tautos gyvybinių galių stiprinimo ir savo krašto patrauklumo didinimo klausimais.

Na, o mes, kaip ir Jubiliato sveikintojai, nepamiršime ir jo žmonos Irenos, beje, mokslų daktarės. Jausdamas puikios žmonos rūpestį ąžuolas galėjo tarpti, gražiai lapoti ir išsiskirti iš kitų girios medžių.

Gediminas Zemlickas