Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (6)

Ir įspūdžiai pratrūko eilėmis

Kyla natūralus klausimas: kiek dienų to pirmo lankymosi metu J. Brodskis praleido Lietuvoje? R. Katilius tvirtina mėginęs dėstyti įvykių seką į dienas. Gavo šešias dienas, neskaičiuojant poeto atvažiavimo ir išvažiavimo dienų.

Kur Vilniuje gyventa J. Brodskio? Pirmojo atvažiavimo metu – pas Katilius Liejyklos g. 1 namo antrame aukšte. Kitų atvažiavimų metu apsistodavo įvairiai: Gedimino (tuomet – V. Lenino) prospekto Nr. 34 mansardoje, kur tuo metu gyveno T. Venclova. Vėliau gyvendavo ir Liejyklos g. 1, tik tada butas jau priklausė V. Čepaičiui. Palangoje Brodskis gyveno viešbutyje, retsykiais Vilniuje taip pat apsistodavo viešbučiuose. Šia prasme mums labai įdomūs Sudervės parapijos klebono kun. Adolfo Trusevičiaus CM prisiminimai, kuriuos pateikėme 5-ojoje šios publikacijos dalyje. Ypač ta vieta, kur kunigas kalba apie net poeto vilnietiškos aplinkos bičiuliams visai nežinomą faktą – apie J. Brodskio atvykimą į Vilnių 1967 m. vasarą su vargonininke Anastazija Braudo iš Leningrado. Brodskis ją atsivežė ir į Sudervę, norėdamas nustebinti įstabia šios vienintelės Lietuvoje rotondinės bažnyčios akustika. Jeigu ne kun. A. Trusevičiaus liudijimas, apie šį poeto vizitą į Vilnių gal nieko nė nežinotume. Iš šio fakto galime daryti išvadą, kad Brodskio Vilniuje lankytasi dažniau, negu kartais žinodavo net jo artimi draugai: tiesiog poetas ne visados rasdavo reikalo pasigirti kai kuriais savo vojažais.

Tų atvykimų metu patirti įspūdžiai yra virtę puikiais eilėraščiais. Tiesa, nėra lengva atsekti jų visų chronologiją. Lietuviškos tematikos eilėraščių įspūdžiai poetui galėjo sumuotis, persikloti su kitų lankymųsi Lietuvoje įspūdžiais, ir į eilėraščių audinį suguldavo dažniausiai praėjus kuriam laikui, vėlesniais metais. Lengviau pasakyti, kada parašytas vienas ar kitas eilėraštis, o kokio meto įspūdžiai jame nugulę, kur, anot Venclovos, diachronija pereina į sinchroniją, atsekti nėra paprasta.

Gal daugiausia tų įspūdžių visuma virto eilėmis 1971 m., kai J. Brodskis į Vilnių atvyko susitikti su lenkų poetu ir publicistu Viktoru Vorošilskiu (Wiktor Woroszylski, 1927-1996). Lyg ir už mūsų užsibrėžto pasakojimo chronologijos ribų atsidurianti istorija, bet verta dėmesio.

Buvo 1971 m. pradžia, galimas dalykas, kovo mėnuo. Leningrade tuo metu Brodskių bute lankęsi Ramūnas ir Elė Katiliai išgirdo telefono skambutį. Iš Vilniaus skambino T. Venclova: „Josifai, atvažiuok į Vilnių“. „Kada?“ „Šiandien“. „Gerai, būsiu rytoj“, – pasakė Josifas ir tikrai rytojaus dieną jau buvo Vilniuje. Vėliau sakė manęs, kad Ado Katiliaus ar kieno nors kito gero pažįstamo vestuvės.

Viktoro Vorošilskio transformacija

Venclova Brodskį kvietė ne į vestuves. Reikalas tas, kad į Vilnių kone incognito atvažiavo lenkų poetas ir publicistas V. Vorošilskis, J. Brodskio vertėjas ir populiarintojas Lenkijoje. Visai galimas dalykas, kad Vorošilskis slapta išveždavo į Vakarus ir kai kuriuos Brodskio eilėraščius. Ne tik dėl to įdomi asmenybė. Jis negaudavo vizų į Maskvą ir Leningradą, nes studijuodamas Maskvoje diplominiame darbe parašė ne visai taip, kaip tada turėjo rašyti sąmoningi rašytojai ir poetai. Taigi sovietinio režimo vertinimu, buvo ne visai sąmoningas.

Juk anksčiau Lenkijoje reiškėsi kaip labai karštas komjaunuolis, panašiai kaip Vladas Grybas Lietuvoje. Entuziastingas socializmo ir komunizmo statytojas iš Lenkijos buvo nusiųstas studijuoti į M. Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Studijuodamas po truputį atšalo nuo komunistinių idealų, nes susidūręs su realybe ėmė suprasti tarybinę tikrovę ne iš laikraščių. Ir kuo toliau – tuo labiau. Gilinosi į Vladimiro Majakovskio gyvenimą ir kūrybą, parašė vieną vertingiausių šio poeto biografijų. Ji sudaryta vien iš dokumentų. Ši biografija išversta į daugelį kalbų. V. Vorošilskis sugebėjo gauti labai iškalbingų dokumentų, ir jų paskelbimas pasaulyje nesustiprino sovietinės sistemos autoriteto.

Grįžusį iš Maskvos V. Vorošilskį Lenkijoje dar atsiminė kaip karštą komunizmo statytoją, todėl 1956 m. kilus Vengrijos sukilimui, jis buvo nusiųstas į Vengriją kaip Lenkijos spaudos korespondentas. V. Vorošilskis Vengrijos įvykius aprašė taip tikroviškai ir teisingai, kad visi to laikraščio numeriai buvo bemat konfiskuoti cenzūros.

T. Venclovos teigimu, tuo metu Maskvos M. Gorkio literatūros institute studijuojantis Virgilijus Čepaitis buvo iškviestas į instituto partinį biurą; ten jam buvo duota užduotis išversti V. Vorošilskio įspūdžius iš Vengrijos sukilimo. Žinoma, tarnybiniam naudojimui. Bet Čepaičiui užteko sumanumo vieną vertimo egzempliorių pasilikti sau. Tad Čepaičio draugai ir pažįstami galėjo skaityti Vorošilskio straipsnius ir neblogai orientuotis Vengrijos sukilimo ir jo slopinimo įvykiuose.

V. Vorošilskis buvo Lenkijos Seimo deputatas, bet po Vengrijos sukilimo išrėžė tokią prakalbą, kad tarp deputatų jam nebeliko vietos. Galėjo džiaugtis, kad išvengė blogesnių padarinių. Vorošilskis liko laisvas rašytojas, nes Lenkija, ir ypač po 1956-ųjų Vengrijos įvykių, buvo daug liberalesnis kraštas, bent jau palyginti su sovietine Lietuva.

Kokių temų ėmėsi rašytojas ir publicistas Vorošilskis, netekęs deputato mandato? Tuo metu jis rašė vaikams ir visai ne pasakas apie nykštukus ar raganas. Jis norėjo suteikti vaikams žinių apie realų pasaulį, parengti juos gyvenimui. Aprašė karalystę, kurioje atsiduria vaikai. Ten viešpatauja slaptoji policija. Visur įrengti pasiklausymo aparatai, tyko šnipai. Kaip gyventi tokiame pasaulyje?

Kad ir kaip būtų keista, jam pavyko tą knygą išspausdinti Lenkijoje dar Gomulkos laikais. Iš Lenkijos vieningosios darbininkų partijos išstojo 1966-aisiais, t. y. tais pačiais metais, kai Brodskis pirmą kartą lankėsi Vilniuje.

Slapta į Vilnių

Tai štai režimo netoleruojamas V. Vorošilskis 1971 m. su žmona ir trylikamete dukra slapta atvyko į Vilnių, nors buvo gavęs leidimą važiuoti į Taliną. Vizą jam parūpino pažįstamas estas vertėjas Aleksandras Kurtna. Į Vilnių vizos negavo, nes šiame mieste daug lenkų, kurių protus ir sąmonę režimas saugojo nuo ne itin patikimo lenkų rašytojo. Vorošilskis seniai norėjo savo žmonai ir dukrai parodyti „senąsias rytinio pakraščio žemes“, iš kur buvo kilęs, o ypač savo gimtąjį Gardiną ir, žinoma, Vilnių, kuriame vaikystėje lankydavosi. Todėl ir ryžosi į Vilnių atvažiuoti be vizos, tą nelegaliai ir padarė pakeliui į Taliną du kartus. Vilniuje Vorošilskių šeima apsistojo pas Venclovus. Tomas prieš tai lankėsi Varšuvoje pas Vorošilskius, dar anksčiau vienos kelionės metu pas juos gyveno su žmona Era. Dabar Venclova į Vilnių atvykusius Vorošilskius apgyvendino savo romantiškoje mansardoje Gedimino prospekte (tada – V. Lenino pr.), o pats su žmona išėjo pas pažįstamus. Važiuodami į Taliną Vorošilskiai Vilniuje buvo apsistoję nuo kovo 26 iki 29 d., o vykdami atgal – balandžio 4–5 dieną.

Už tikslias datas prabėgus daugiau kaip dviem dešimtmečiams V. Vorošilskis buvo dėkingas savo dukrai Natalijai, kuri 1971-aisiais, būdama trylikametė mergaitė, rašė kelionės dienoraštį ir užsirašinėjo įvairias kasdienes smulkmenas. Prabėgus metams tai labai pravertė.

Vaišinosi grakščios mūzos vaisiais

Balandžio 4-oji buvo Verbų sekmadienis, ir Vorošilskiai Vilniuje prie Šv. Rapolo bažnyčios prisipirkę spalvingų vilnietiškų verbų grįžę namo dar ilgai jomis džiaugėsi. Kai Venclova paklausė Vorošilskio, ar jis nenorėtų susipažinti su Brodskiu, žinoma, išgirdo teigiamą atsakymą. Tada Venclova ir paskambino Brodskiui į Leningradą, pasistengė, kad Vilniuje susitiktų šie du literatai.

Jau kitą dieną Venclova Brodskį atvežė iš aerouosto į savo butą, kuriame buvo apsistoję Vorošilskiai. Šie manė išvysią išblyškusį sudvasintą jaunuolį, o pamatė petingą atletą. Iš elgsenos Brodskis varšuviečiams taip pat nepasirodė poetiškas, bet veikiau visai paprastas, linksmas, nuoširdus ir net atlapaširdis. Tuojau pat visi išsiruošė į miestą. Mums šiuo atveju gali būti įdomu, kas į akį krito lenkų literatui. Jis pastebi, kad Brodskį traukė gatvės, namai ir tapybiški senojo Vilniaus kampeliai, kur šis jautėsi pakankamai savas ir neblogai pažįstantis miestą, nes dažnai čia lankydavosi. Brodskis, anot Vorošilskio, postringavo labai laisvai ir ne itin santūriai, be to, savo bendrus dosniai vaišino savo „grakščios mūzos vaisiais“, kad ir lenkiškai sukurta epigrama. Lenkų kalba gal ir nebuvo nepriekaištinga – taip teigia Vorošilskis – bet poetinis sumanymas labai įdomus, tik gaila, kad niekas neužsirašė to iš atminties padiktuoto teksto.

Toliau tos dienos prisiminimų autorius pastebi, kad Brodskis lenkiškai, kaip ir angliškai, buvo pramokęs savarankiškai, o iš kai kurių užuominų susidarė įspūdis, kad čia slypėjo ir tam tikra romantiška istorija. Aišku, poetą domino ir lenkų poezija, jau buvo vertęs K. I. Galčynskio ir kai kurių kitų poetų kūrybą. Pirmu smuiku tame pasivaikščiojime po Vilnių grojo Josifas, o visą „orkestrą“ be Vorošilskių sudarė Venclova su žmona Era ir Virgilijus Čepaitis, kuris kaip lenkų ir rusų literatūros vertėjas dažnai atvykdavo į Varšuvą, buvo Vorošilskių bičiulis.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Josifo Brodskio piešinys, pieštas Vilniuje. Tą kartą Josifas lankėsi Vilniuje,
Tomo Venclovos pakviestas susitikti su Viktoru Vorošilskiu (žr. W. Woroszylski, „Naujoji Romuva“ Nr. 1–2, 1997) Piešta ant brošiūros viršelio („Цена 15 коп.“).
Piešinys saugomas Tomo Venclovos ikiemigraciniame archyve Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniujeю