Lietuvos mokslo premijos užsienio lietuviams

Antrą kartą buvo paskirtos ir įteiktos mokslo premijos nusipelniusiems lietuvių kilmės užsienyje gyvenantiems ir Lietuvos Respublikos pilietybę turintiems mokslininkams. Premijos iniciatorė – LR Švietimo ir mokslo ministerija. Teikimo iškilmės vyko senokai, 2008 m. lapkričio viduryje, bet apdovanotųjų mokslininkų asmenybės tikrai vertos, kad apie jas mūsų skaitytojai žinotų daugiau, nes mokslininkų veidus retai išvysime žurnalų viršeliuose ir pirmuose laikraščių puslapiuose – šypsotis yra kam ir be mokslininkų.

Kaip teigė mokslo premijų skyrimo komisijos pirmininkė, tuometinė švietimo ir mokslo viceministrė Virginija Būdienė, komisija sulaukė 16 pasiūlymų mokslo premijoms skirti iš Norvegijos, JAV, Austrijos, Vokietijos, Airijos, Italijos, Japonijos, Indonezijos, Lenkijos, Čekijos, Australijos. Tokia tad yra šiandieninė lietuvių kilmės arba užsienyje gyvenančių Lietuvos mokslininkų veiklos geografija. Tiesa, geografiniai nuotoliai jau yra praradę savo pirminę reikšmę ir prasmę, bendrauti netrukdo, bet vis vien nenustoja jaudinti, žadina vaizduotę vien pamėginus suvokti, kaip plačiai po pasaulį pasklidę lietuviai mokslininkai.

Į fizinių, biomedicinos ir biotechnologijos mokslų sričių premijas pretendavo 10 mokslininkų, į humanitarinių ir socialinių mokslų – 6 mokslininkai. Lietuvos ekspertai 7 mokslininkams siūlė skirti premijas už mokslo pasiekimų sklaidą.

Kandidatūras svarsčiusi komisija buvo sudaryta iš Pasaulio lietuvių bendruomenės, JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos, iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės, Lietuvos mokslo tarybos ir iš Lietuvos mokslo akademijos atstovų.

Nėra paprasta lyginti skirtingų mokslo sričių atstovų indėlį į mokslą, vargu ar panašiais atvejais įmanomas visiškas objektyvumas, beje, kaip kad ir skiriant Nobelio premijas. Būtų įdomu panagrinėti įvairių premijų skyrimo anatomiją, kas lemia vieno ar kito pretendento išskyrimą, kokie kriterijai nusveria. Sprendžia ir vertina žmonės, vadinasi, subjektyvumo niekada nepavyks išvengti. Tenka sutikti su komisijai vadovavusios V. Būdienės mintimi, kad bet kuriuo atveju į šių premijų užsienyje gyvenantiems lietuvių mokslininkams skyrimą reikėtų žvelgti labiau kaip į simbolinę akciją: Lietuva vertina užsienyje gyvenančius ir dirbančius lietuvių mokslininkus, žvelgia į juos kaip į Lietuvos mokslo ambasadorius kitose šalyse. O jei taip, tai ir tikisi iš jų deramo atstovavimo pasaulyje.

Užsiminę apie žmogiškojo, t. y. subjektyvaus veiksnio neišvengiamumą skirstant premijas, priminkime ir tam tikrus vertinimo kriterijus, į kuriuos buvo siūloma atsižvelgti komisijos nariams: dalyvavimą bendrose su Lietuvos mokslininkais mokslo programose ir projektuose, mokslines publikacijas, bendradarbiavimą su Lietuvos mokslininkais, santykį su Lietuvos verslo ir mokslo taikomąja veikla, bendradarbiavimą su mokslo rezultatų vartotojais Lietuvoje. Ne paskutinį vaidmenį atliko ir kiti išskirtiniai kiekvieno iš pretendentų laimėjimai, įvertinimai, apdovanojimai, kitaip tariant, pripažinimas mokslo pasaulyje ir dalyvavimas užsienio lietuvių bendruomenių veikloje. Taip pat atsižvelgta į pretendento mokslo laimėjimų ir patirties sklaidą Lietuvoje, jo mokinius iš Lietuvos, mokslo ryšių tarp Lietuvos ir užsienio plėtojimą, mokslinės, vadybinės ir organizacinės patirties perdavimą.

Tai štai visus šiuos kriterijus, komisijos narių nuomone, iš pateiktųjų kandidatų į premijas geriausiai atitiko šie penki mokslininkai. Juos ir pristatome.

Už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje premija skirta filosofui dr. Ignui Kęstučiui Skrupskeliui, Pietų Karolinos universiteto (University of South Carolina ) profesoriui emeritui, vienam geriausių klasikinės Amerikos filosofijos tyrėjų ir moksliniam redaktoriui.

Premija už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus fizinių, biomedicinos ir technologijų mokslų srityse išskirtas ir pagerbtas technologijos ir edukologijos mokslų atstovas dr. Romualdas Kašuba, Šiaurės Ilinojaus universiteto (JAV) profesorius emeritas. JAV jo nuopelnai vertinami už darbus inžinerinės kosminės technikos srityje vykdant pažangiausius uždarus JAV valstybės tyrimų projektus. Mūsų tautietis yra naujo inžinerinio aukštojo mokslo padalinio JAV kūrėjas, jo pastangomis Lietuvos ir JAV inžinerinės mechanikos ir edukologijos specialistai jau ne vienus metus našiai bendradarbiauja.

Už pastarojo dešimtmečio laimėjimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje premija apdovanotas istorikas dr. Bronius Makauskas, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslininkas, Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos tyrėjas. Jis yra Lietuvos istorijos mokslo atašė Lenkijoje, Lenkijos lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjas, svarbiausias lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje tyrinėtojas, lietuvių ir lenkų istorinio ir politinio dialogo spartintojas, lietuvių istorikams atvėręs Lenkijos archyvus ir naujas tyrinėjimų temas.

Už pastarojo dešimtmečio pasiekimus premija fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų srityse skirta lazerinių technologijų specialistui dr. Sauliui Juodkaziui, Hokaido universiteto (Japonija) asocijuotajam profesoriui. Vilniaus universitete mokslus baigęs lazerių ir puslaidininkių fizikos srities atstovas šiuo metu plėtoja bendrus Lietuvos ir Japonijos mokslinius ir mokslinius-komercinius projektus.

Už mokslo patirties, mokslo ryšių tarp Lietuvos ir užsienio šalių plėtojimą premija apdovanotas lietuvybės puoselėtojas dr. Algimantas Taškūnas. Tai žinomas Australijos lietuvis, gyvenantis ir dirbantis Tasmanijoje. Jis yra unikalaus lituanistinių studijų modelio kūrėjas, lietuvybės ir lituanistikos populiarintojas.

Laisvė ir mokslas – didžiausios vertybės

Sveikindami laureatus, tuometinis švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys Gabrielius Žemkalnis ir kiti linkėjo jiems būti Lietuvos mokslo ambasadoriais pasaulyje ir toliau našiai bendradarbiauti su Lietuvos mokslininkais. „Nėra didesnių vertybių kaip laisvė ir mokslas“, – taip kalbėjo G. Žemkalnis, mokslo premijos laureatus vadindamas Lietuvos pasididžiavimu ir pavyzdžiu visiems kuriantiems Lietuvos ateitį ir jos įvaizdį pasaulyje. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas pažymėjo, kad net ir atsidūrus toli nuo gimtinės šaknų, šių mokslininkų ryšiai su Tėvyne ne tik nenutrūko, bet tapo neįkainojamu indėliu į Lietuvos mokslo stiprinimą. Prezidentas gal neįsižeis, jeigu jo pateiktą įvaizdį dar labiau sustiprinsime: šie mokslo vyrai, kaip ir daugelis kitų užsieniuose dirbančių lietuvių mokslininkų, šiandien patys yra tarsi Lietuvos šaknys, kurios skverbiasi vis giliau ir vis stipriau įsitvirtina daugelyje pasaulio šalių, daro viską, kad Lietuvos mokslo medis lapotų kuo plačiau. O tam juk išties pirmiausia reikia sveikų ir gyvybingų šaknų. Jie buvo ir išlieka mūsų lietuviškojo pasaulio neatsiejama dalis, o premijos teikimo gražios iškilmės yra tas mūsų bendras gyvenimo akimirksnis, kai turime gerą progą šias mintis pagarsinti.

Z. R. Rudzikas pasidžiaugė, kad auga mokslo premijomis užsienio lietuviams apdovanotųjų skaičius: 2007 m. buvo trys laureatai (filosofas Algis Mickūnas, technikos mokslų atstovas Pranas Vaičaitis iš JAV ir fizikos mokslų atstovas Danas Ridikas, šiuo metu dirbantis Prancūzijoje), o 2008 m. apdovanotųjų skaičius jau išaugo iki penkių. Reikia tikėtis, kad didės ir laureatui skiriama premija, kuri 2008 m. sudarė 100 MGL (13 tūkst. litų ). Z. R. Rudzikas priminė, kad kasmet skiriamos ir Lietuvos mokslo premijos. Dažnas kalbėtojas jas vadina nacionalinėmis mokslo premijomis, nors oficialiame premijos pavadinime žodžio „nacionalinė“ ir nėra. Tai štai, Lietuvos MA prezidentas išreiškė mintį, kad būtų teisinga, jei pretenduoti į Lietuvos mokslo premijas galėtų ir užsienio lietuviai. Kartu palinkėkime, kad ir oficialiame premijų pavadinime atsirastų esmingas žodis „nacionalinė“ – Lietuvos nacionalinė mokslo premija.

Tapo akademiniu detektyvu

Kad ir kokios nuoširdžios būtų premijų teikimo iškilmės, tam tikro oficialumo apraiškų paprastai būna sunku išvengti. Oficialumo lieka mažiau, kai premijos įteiktos ir sveikintojus tribūnoje pakeičia patys apdovanotieji. Jų žodis paprastai būna labiausiai laukiamas, nes tai unikali galimybė išgirsti, ką ne visada pavyks rasti sausuose biografijų aprašymuose

Prof. Kęstutis Skrupskelis, kuriam pirmajam iš laureatų buvo suteiktas žodis, apgailestavo, kad šios dienos nesulaukė jo mama Alina Skrupskelienė, kuriai tai būtų didžiausia šventė. Išsaugojusi vaikus per Antrąjį pasaulinį karą, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o šios šventės jau nebesulaukė. Profesorius prašė jį vadinti Kęstučiu Skrupskeliu, nors Amerikoje jis paprastai pasirašo tėvo vardu – Ignas K. Skrupskelis, bet jam tėvo vardas juk nepriklausąs.

Filosofijos studijas K. Skrupskelis pradėjo Fordhamo universitete (nuo 1959 m.) Niujorke, o užbaigė Toronto universitete (nuo 1962 m.) Kanadoje, kur buvo pabrėžiama didžiųjų mąstytojų raštų studijavimo svarba. Suprask, iš Hėgelio ar Kanto raštų galima suprasti daugiau, negu iš klasikų komentatorių ar istorinių tyrinėjimų. K. Skrupskelis gal ir būtų įsiurbtas šio Toronto metodo filosofijoje reikalavimo, jeigu ne keli atsitiktinumai. Vien dėl jų ir tapo faktų medžiotoju, savotišku akademiniu detektyvu. Tiesa, jo disertacija Dievo problema Josiah Royce filosofijoje dar turėjo būti skirta didžiajai metafizikai.

Kibdamas į disertacijos rašymą įsitikino, kad niekas tvirtai nežino, ką tas objektyviojo idealizmo šalininkas Jošija Roisas (Josiah Royce, 1855–1916) yra parašęs, tad pačiam teko sudaryti filosofo parašytų darbų sąrašą. Pasirodo, jų giliau nagrinėti nebuvo įmanoma be archyvinių tyrinėjimų. Tuo tikslu pirmą kartą nuvažiavo į Harvardo universiteto biblioteką, kur vėliau jam teko praleisti ne vieną mėnesį.

Apsigynęs disertaciją tapo ne tik filosofu, Toronto metodo sekėju, bet spėjo įgyti bibliografinio ir archyvinio darbo patirties. Filosofijos istoriją dėstė Pietų Karolinos universitete (University of South Carolina, Columbia). Šio universiteto Anglų kalbos katedroje kaip tik tuo metu buvo pabrėžta bibliografijos ir tekstologijos svarba tyrinėjimuose, kuriuose lietuvis jau buvo spėjęs įgyti tam tikrų įgūdžių. Dabar ji labai pravertė, nes atsirado galimybė įsitraukti į klasikinių humanitarinių tekstų rengimo darbus. Buvo remiami humanitariniai projektai, siekiant moksliškai parengti svarbiausius Amerikos kultūros veikėjų raštus. Kilus prieš intelektualus nukreiptai reakcijai, humanitarams skiriamos lėšos Amerikoje buvo gerokai apkarpytos, tad dauguma ambicingų projektų taip ir liko nebaigti. Vis dėlto Pietų Karolinos universitete pradėtą projektą pavyko užbaigti.

K. Skrupskelis tyrinėjo ir redagavo filosofo Viljamo Džeimso (William James, 1842–1910) raštus, buvo redakcinio kolektyvo narys. Kasmet buvo išleidžiama po vieną tomą, iš viso išleistas 31 tomas (su korespondencija, kuriai skirta 12 tomų). Galima sakyti, kad šis projektas pareikalavo iš K. Skrupskelio beveik visos jo akademinės karjeros laiko. Kad teko leisti šio, o ne kurio kito filosofo Raštus, K. Skrupskelis vadina savo didžiąja laime, nes Viljamas Džeimsas yra nepaprastai spalvinga ir labai plataus humanistinio išsilavinimo asmenybė. Studijavo taip pat ir Europoje. Šis darbas prie didžio filosofo tekstų padėjo pačiam K. Skrupskeliui užpildyti savo paties išsilavinimo spragas – jis to neslepia. Teko įsigilinti į Amerikos kultūros istoriją, su XIX a. biologijos ir psichologijos mokslų istorija, anglų utopiniu socializmu, parapsichologija, pastangomis reformuoti anglų kalbos rašybą ir daug kitų didesnės ir mažesnės svarbos dalykų.

Įdomu, kad apie parapsicho-logiją, kuriai nemažai yra skyręs dėmesio, K. Skrupskelis yra kategoriškos nuomonės. Ją išreiškia tokiu pasakymu: „Galiu perskaityti paskaitą apie parapsichologiją, įrodydamas, kad tai yra visiška nesąmonė.“ Po tokio prisipažinimo tikriausiai netaps dideliu Lietuvos parapsichologų bičiuliu, užtat jam pavyko susipažinti su vieninteliu dar gyvenančiu Viljamo Džeimso vaikaičiu, kuriam yra tekę restauruoti Šv. Sofijos katedros freskas esančias Stambule.

Kur filosofijai per ankšta

Gyvenimo patirtis veda K. Skrup-
skelį prie minties, kad vien filosofinis išsilavinimas esąs per siauras, o įdomiausi filosofai yra tie, kurių tyrinėjimų problematika veržiasi už filosofijos ribų, susiję su biologijos mokslų ar paribio su biologija tyrinėjimais. XIX a. mokslo vienas svariausių laimėjimų – tai Čarlzo Darvino evoliucijos teorija, taip pat darbai nervų sistemos fiziologijos ir psichologijos susiformavimo srityje. Būtent šie laimėjimai ir suteikė pagrindą naujai žmogaus sampratai filosofijoje. Žymiausiu Amerikos filosofijos laimėjimu K. Skrupskelis būtent ir linkęs laikyti naujausiais biologijos mokslais grįstą žmogaus sampratą – tuo Amerika esą pralenkusi konservatyvesnių ir gilesnių filosofinių tradicijų Europą.

Kokia laureato nuomonė apie šiandienę Lietuvos filosofijos būklę? Mano, kad didžiausia jos yda – tai mūsų filosofijos atotrūkis nuo gamtos mokslų. Tradicinė žmogaus samprata yra dualistinė, susidedanti iš kūno ir sielos. Dvasios ir medžiagos dualizmas yra ir mūsų vertybinių sistemų pagrindas, vyrauja visose pasaulio religijose, tačiau mūsų laikų gamtos mokslai jau nebėra dualistiniai: psichologija, fiziologija ar sociologija sielos ir dvasios sąvokose jau neberanda sau vietos. 1890 m. Viljamas Džeimsas išleido savo Psichologijos principus (The Principles of Psychology); sielos sąvoka tekste dar figūravo, bet ir tai su tam tikrais sąlyginumais.

Būtent Amerikos filosofai ir pamėgino permąstyti visą žmogaus veiklą naujųjų biologijos mokslų požiūriu, naujai pamėgino apibūdinti visa, kas žmonijai brangu, vertinga, tačiau jau be ankstesnio dualistinio pagrindimo. K. Skrupskelis priminė ir vieną tų Amerikos pragmatizmo filosofijos atstovų, kuris bene labiausiai tose pastangose pasireiškė – Džoną Diujį (John Dewey, 1859–1952). Jis sukūrė pažinimo teoriją, aiškinančią biologinių ir psichologinių pažinimo veiksnių įtaką žmogaus veikloje. Beje, mokslui skyrė tik pažinimo metodo vaidmenį aiškinant naujus faktus ir reiškinius.

Jeigu Diujis būtų skaitęs Šalkauskį

K. Skrupskelis prakalbo ir apie jį ypač šiuo metu dominančią natūralistinę laisvės sampratą, kurios dar nesą, bet jos užuomazga slypi Viljamo Džeimso raštuose. Tai štai šį naujo požiūrio į žmogų slėpinį K. Skrupskelis prisipažino norįs atkasti ir pamėginti išsiaiškinti, kiek šis žmogaus pažinimo kelias yra perspektyvus. Vien skaityti kitų filosofų raštus, matyt, nepakaks, reikės ir pačiam tyrinėti. Jau parašytas K. Skrupskelio naujas mokslinis darbas – studija apie Džoną Diujį, kurioje vertinama jo nacionalizmo kritika ir kosmopolitinės idėjos. K. Skrupskelis rado kur nesutikti su Džono Diujo kai kuriomis išvadomis, lietuvių tautinis sąjūdis kaip tik ir teikia tokių argumentų. Pasak K. Skrupskelio, lietuvių tautinis atgimimas atspindėjo ne istorinės romantikos ir ne imperines ambicijas, bet siekį išsikovoti lietuvių užgimstančiai visuomenei ir kiekvienam šios tautos individui normalias raiškos sąlygas. Jeigu Džonas Diuji būtų bent kiek susipažinęs su Rytų Europos valstybių istorija, skaitęs Stasio Šalkauskio tam skirtus raštus, tai kitas išvadas būtų padaręs: pats būtų skelbęs pavergtų tautų nacionalizmą, o ne jį kritikavęs.

K. Skrupskeliui tie dalykai labai artimi, nes išauga ir iš jo asmeninės gyvenimo patirties. Jo tėvas – Ignas Skrupskelis (1903–1942) ir mama mokytoja Alina Skrupskelienė (Petrauskaitė) buvo ateitininkai, prof. Stasio Šalkauskio auklėtiniai Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Tai jaunųjų katalikų kartos atstovai, kuriai priklausė istorikas Zenonas Ivinskis, filosofas ir pedagogas Antanas Maceina, literatūrologas, pedagogas, būsimasis rezistentas ir valstybininkas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, rašytojas Antanas Vaičiulaitis ir kiti. Jų siekis buvo katalikiškai ugdyti jaunimą, kurti modernią vakarietišką ir katalikišką Lietuvą, kurioje vyrautų jau nebe kaimo, o miesto kultūra. Tokio mąstymo ir siekių asmenys sovietams atrodė didžiausiu kliuviniu, todėl su jais ir stengtasi pirmiausia susidoroti. Šiai kartai K. Skrupskelis tvirtina jaučiąs ypatingą skolą, todėl siekia viską daryti, kad jaunųjų ateitininkų darbai nebūtų pamiršti.

Rašo Lietuvos ateitininkų istoriją

Deja, savo tėvo Igno Skrupskelio, Židinio ir XX amžiaus žurnalų redaktoriaus, K. Skrupskelis nepažinojo. Kai tėvą suėmė (1940 m. naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją), sūnui buvo tik dveji metai. Tėvas buvo „kaltas“, kad priklausė ateitininkams, vadinasi, „kontrrevoliucionierius“. Nuteistas 8 metams lagerio Kotlase jis mirė nuo nepakeliamų sąlygų geležinkelio tiesimo darbuose.

Dabar K. Skrupskelis tėvų pėdsakų ieško ir juos randa tarpukario spaudoje. Mamą, kuri dar nebuvo tapusi Skrupskelienė, buvo Petrauskaitė, dažnai aptinka nuotraukose šalia Juozo Ereto, Stasio Šalkauskio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries. Igno Skrupskelio pirmieji rašiniai pasirodė Juozo Grušo (buvo jo klasės draugas) redaguotame gimnazistų ir moksleivių ateitininkų leidinėlyje.

Nuo 1994 m. K. Skrupskelis – profesorius emeritas. Artėja 2010 m., Lietuvos ateitininkų 100-osios gyvavimo metinės. Šiai datai K. Skrupskelis pasiryžęs užbaigti prieškario ateitininkų istoriją. Tyrinėtoją domina konkreti istorija, pastangos formuoti jaunąją inteligentų kartą, kuriuos geriausi atstovai buvo siunčiami į mokslus užsienyje. Tipiškas tos kartos atstovas buvo jo tėvas Ignas Skrupskelis. Kilęs iš kumečių šeimos, basakojis piemenukas ir bernas Melgužės dvare. Išmoko skaityti ne mokykloje, o namuose. Vėliau nuomavo iš dvaro sklypą, ūkelį Kazylų kaime prie Kriūkų miestelio, kol nepriklausomoje Lietuvoje sugebėjo išsipirkti ūkelį. Paremtas katalikų visuomenės ne tik baigė mokslus, universitetą, bet ir apsigynė daktaratą Vienos universitete. Sovietai vos 40 metų sulaukusį Igną Skrupskelį sunaikino fiziškai, todėl šios kartos atžvilgiu atkurti teisingumą – didžiausias Kęstučio Skrupskelio siekis.

Rašydamas ateitininkų istoriją K. Strupskelis tvirtina nenorįs apsibrėžti deklaracijomis, suvažiavimų ir kita oficialia medžiaga, nes jam rūpi konkretūs žmonės ir gyvenimo faktai. Ne tiek ideologiniai ateitininkų veiklos aspektai, bet jų raiška bendruomenėje, kurioje gyventa ir kuri jų pastangomis buvo kuriama.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas