Kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas
Už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus ir ryšių su Lietuva stiprinimą 2008 m. penkiems užsienyje gyvenantiems mūsų tautiečiams buvo paskirtos premijos, kurias žymiems lietuviams mokslininkams nuo 2007 m. skiria LR Švietimo ir mokslo ministerija. Tarp premiją pelniusiųjų yra ir žinomo Australijos lietuvio dr. Algimanto Patricijaus TAŠKŪNO, gyvenančio ir dirbančio Tasmanijoje, pavardė. Jis apdovanotas už mokslo patirties ir laimėjimų sklaidą, mokslo ryšių tarp Lietuvos ir užsienio šalių plėtojimą. Savo įvairialype veikla mūsų tautietis įrodo mokymosi visą gyvenimą ir tarpdisciplininių studijų svarbą.
Algimantas P. Taškūnas yra tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno sūnus, tačiau 1941 m. birželio 14-oji sugriovė šios šeimos gyvenimą. Kalta ne pati diena, bet sovietų okupantai, minėtos birželio dienos rytą pradėję pirmuosius Lietuvos žmonių trėmimus. Su trimis vaikais likusi Algimanto mama Emilija Taškūnienė po pusės metų mirė nuo šiltinės, kuria užsikretė dirbdama sanatorijoje kaip gailestingoji sesuo. Algimantas su dviem seserimis liko našlaičiai. 1944 m. Algimantas su viena seserim ir su giminėmis pasitraukė į Vokietiją. Po karo baigė Eichšteto lietuviškąją gimnaziją, kurioje viena klase aukščiau mokėsi ir dabartinis Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. 1949 m. A. P. Taškūnas atvyko į Australiją. Dieną dirbdamas Vakarų Australijos geležinkeliuose ir naktimis studijuodamas trijuose Australijos universitetuose baigė keturis fakultetus. Pastaruosius 25 metus dirbo administratoriumi Vakarų Australijos universitete (1969–1972 m.) ir Tasmanijos universitete (1972–1994 m.). Kartu dėstė vadybos, darbo santykių (industrial relations) ir vokiečių kalbos disciplinas. Tuomet laisvalaikiu redagavo Baltic News (1975–1990 m.), pietų pusrutulyje labiausiai skaitomą Baltijos periodiką anglų kalba. Nuo 1987 m. redaguoja Tasmanijos universiteto Lietuvos studijų sambūrio (Lithuanian Studies Society) leidžiamą Lithuanian Papers (Lietuviški lakštai) žurnalą. 1991 m. apdovanotas Australijos medaliu – Order of Australia Medal. Vedęs, turi dvi dukras ir du sūnus. Šiemet Algimantas P. Taškūnas mini gražų 80-mečio jubiliejų. Atstumas, skiriantis Tasmaniją nuo Lietuvos, nėra toks didelis, kad ištirpdytų A. P. Taškūno prieraišumą savo Tėvynei ir lietuvybės reikalams. Pasakysime ir daugiau: iš mūsų tautiečio galėtume ir turėtume daug ko pasimokyti. Premijos įteikimo iškilmėse A. P. Taškūnas kalbėjo apie tai, kaip Australijos lietuviai sugeba gerinti Lietuvos įvaizdį tarp Australijos kitataučių. Tai nėra paprasta, vien gerų norų negana. Štai apie tuos iškylančius sunkumus ir kaip juos sugeba įveikti toli nuo Lietuvos atsidūrę mūsų broliai ir seserys kalbėjomės su lietuvybės ir lituanistikos populiarintoju, unikalaus lituanistinių studijų modelio kūrėju Algimantu P. Taškūnu. Vertinant iš labai toli Gerbiamasis Algimantai Taškūnai, kiekviena save gerbianti tauta siekia gero savo valstybės įvaizdžio pasaulyje, populiarina savo tautiečių ir tėvynainių darbus. Lietuvai gero mūsų valstybės įvaizdžio ypač reikia ir ne vien todėl, kad šiemet minime Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmetį, o Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine. Geras valstybės įvaizdis – tai ir mūsų ateities garantas. Jūs turite didžiulę lietuvybės sklaidos patirtį Australijoje ir Tasmanijoje. Negana to, esate labai daug nuveikęs, kad lietuvių ir Lietuvos vardas garbingai skambėtų tarp Australijos kitataučių. Todėl pirmiausia paklausiu: kaip Jums ir kitiems mūsų tautiečiams iš tolių tolimųjų šiandien atrodo Lietuva?
Mums iš tolo žvelgiant visada yra sunkiau vertinti, dažnai visi dalykai atrodo kiek kitaip. Man kartais susidaro įspūdis, kad ne visi Lietuvos gyventojai supranta, kas yra nepriklausomybė. Tai nėra tortas, kurį prancūzų ar kitos tautos kepėjai iškepė, atnešė ir padėjo ant lėkštės: kibkite, vyrai ir moterys, kai sudorosite, antra tiek atnešime…
Nepriklausomybė tėra tik leidimas žmonėms daryti, ką jie nori, o ne tą, ką įsako koks didelis viršininkas ar okupantas. Nepriklausomybė yra labai trapus dalykas, šią vertybę nuolatos reikia prižiūrėti, elgtis su ja nepaprastai atsargiai. Lietuvis žemdirbys savo dirvoną kasmet iš naujo išpurendavo, įdirbdavo… Taip ir nepriklausomybės „laukas“: jį reikia nuolatos arti, akėti ir purenti, mažiau dairantis į šalis, svetimus laukus ir daržus. Ne svetimiems dievams reikia melstis, bet džiaugtis tuo, ką paveldėjome iš savo tėvų ir protėvių.
Australijoje baltaodžių žmonių civilizacija prasidėjo tik prieš 220 metų. Apie kokią istoriją ar tradicijas tada galima kalbėti? Didžiausias australų didvyris buvo plėšikas Nedas Kelis (Ned Kelly). Visi australai vaikai ir suaugę žino Kelį, vertina kaip didvyrį, bet visas jo žygdarbis, kad nušovė policininką. Tik tuo ir pasižymėjo. Tiesa, Kelio gauja pirmoji plėšimuose pradėjo naudoti pasigamintas neperšaunamas liemenes ir šalmus, visa tai darė įspūdį australams.
Noriu pasakyti, kad australai neturi labai kuo didžiuotis iš savo trumpokos istorijos. O lietuviai turi ne tik gilią praeitį, bet ir meilę gamtai, gebėjimus iš medžio išgauti daugiau negu kas kitas. Lietuviai turi „gerus nagus“. Į Australiją atvykę lietuviai emigrantai buvo nuvaryti dirbti tokių darbų, kurių jie niekados nebuvo dirbę. O tarp emigrantų buvo gydytojų, advokatų, mokytojų, bet visi buvo priversti dirbti fizinį darbą. Ir dirbo tą darbą geriau už kitus vietinius ir atvykėlius darbininkus. Taigi lietuviai sugebėjo net ir svetimą darbą gerai atlikti. Nagingumas ir meilė pačiam darbui padėjo lietuviams išgyventi, išlikti.
Dabar visoje Australijoje lietuviai yra gerbiami ir mylimi. Iš dalies ir dėl to, kad visi darbdaviai, kurie tik turėjo lietuvį darbininką, juo negalėjo skųstis. Dirbo gerai, o Australijoje karštas klimatas, tad gerai dirbti yra sunkiau. Labai daug pagundų pailsėti ir patinginiauti.
Dabar, kai šitiek lietuvių išbėgo dirbti į Airiją, Angliją ir kitas Europos šalis, nes Lietuvoje neturėjo darbo, man štai kokia kilo mintis. Jeigu kas nors iš Lietuvos politikų būtų kreipęsis į tuos žmones paprasta ir jautria kalba: „Įdėkite į Lietuvos reikalus tą pačią širdį, kurią atiduodate svetimam kraštui, tai gal nereikės laimės ieškoti svetimuose kraštuose…“
Nežinau, ar tai tikrai padėtų, tai tik tokia mano svajonė, matant ir vertinant Lietuvos įvykius iš labai toli.
Paprasčiausias stebuklas Labai jaudinantys Jūsų žodžiai, bet štai koks klausimas kyla klausantis. Ar šiandien pakanka vien tų tradicinių, mūsų tautai būdingų savybių ir vertybių? Viena iš jų yra darbštumas… Galima vardyti ir daugiau – nagingumas, nuovokumas, atsakomybės jausmas, padorumas ir t. t. Šiandieninis pasaulis kelia iššūkius kiekvienam iš mūsų, o ką jau kalbėti apie svetur atsidūrusius mūsų žmones. Vien parankiniais būti, lenkti kuprą svetimiems, tegul ir palyginti neblogai uždirbant – argi tai yra tas likimas, kurio mūsų žmonės labiausiai nusipelnė? Dauguma išvykėlių įsivaizduoja, kad tai tėra laikinas jų gyvenimo tarpsnis ir kai reikalai Lietuvoje pasitaisys, jie grįš. Tik gaila, kad tuos reikalus ne patys imasi taisyti, bet palieka gyvenantiems Lietuvoje. Trumpai kalbant, kokia jėga šalia tradicinių vertybių šiandien galėtų mūsų tautą išvesti į priekį?
Tasmanijos universitete dirba istorijos profesorius Rose, parašęs trumpą Lietuvos istoriją. Tai štai tos knygos pabaigoje jis rašo (cituoju savais žodžiais):„Negaliu atsistebėti, kaip tokia palyginti maža lietuvių tauta, kurių senovėje niekada nebuvo daugiau kaip 2 milijonai (anot autoriaus), sugebėjo atsilaikyti, kai buvo tiek daug priešų, ir jų visada buvo daugiau negu lietuvių.“
