Kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas
Nuostaba pagrįsta, nes mes ir patys vis mėginame susivokti, kaip tai galėjo atsitikti, kad lietuvių tauta istorijos skersvėjuose praradusi savąjį elitą, beveik išnykusi, vis dėlto išliko.
Tai štai prof. Rose sako, kad tai buvo stebuklas. Iš to kyla klausimas: ar lietuviai kaip tauta sugebės išsilaikyti būsimą tūkstantį metų? Atsakymų gali būti labai daug, bet kas akivaizdu: Lietuvos priešai nuolat žodžiais kariauja prieš Lietuvą. Visi, kurie turi reikalų su užsienio spauda, pritars šiam pastebėjimui. Australijoje, Anglijoje ir JAV didžiųjų žinių agentūros labai dažnai išplatina neigiamą informaciją apie Lietuvą. Tų agentūrų atstovų nėra nei Lietuvoje, nei Latvijoje, nei Estijoje, o informacija apie Baltijos šalis tos agentūros semiasi iš mūsų šalims priešiškų šaltinių.
Latviai Rygoje leidžia gerą savaitraštį Baltic Times, turi gerų korespondentų, bet jų skelbiamos žinios taip ir lieka trijose Baltijos šalyse. Nei Deutsche Presse-Agentur, nei Agence France-Presse, nei kitos naujienų agentūros neturi savo atstovų Baltijos šalyse. Tie didžiųjų žinių agentūrų atstovai sėdi Maskvoje ir atsiunčia apie Baltijos šalis tas žinias, kurias randa Rusijos spaudoje.
Kokios tai „žinios“ mes gerai matome per Rusijos televizijos kanalus ir Rusijos spaudoje.
Buvę Kauno desantininkų divizijos karininkai kasmet rugsėjo 1-ąją renkasi Maskvoje, atšvenčia dar vienas jų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos metines, nes iki 1993 m. rugsėjo 1-osios Rusijos kariuomenė buvo priversta apleisti Lietuvos Respublikos teritoriją. Jie pakelia tostą už tai, kad vieną dieną sugrįš į Lietuvą. Apie tai išspausdinta žinių The Economist, New York Times ir kituose pasaulio laikraščiuose bei žurnaluose. Kai kam tokia žinia yra labai aktuali ir gal labai gera, bet ne mums. Apie Lietuvą ten kalbama tarsi tiems asmenims mūsų šalis priklausytų, o jie tik laikinai iš jos išvyko. Bet dar svajoja sugrįžti.
„Lithuanian Papers“ skelbia apie Lietuvą Baltijos šalys neturi nei tokių finansinių, nei materialinių išteklių, kuriais remdamosi galėtų vykdyti veiksmingą propagandą kitose valstybėse. Beje, Jūs kaip tik leidžiate žurnalą „Lithuanian Papers“ (Annual Journal of the Lithuanian studies society at the University of Tasmanian), kuriame taip pat siekiate populiarinti žinias tarp anglakalbių skaitytojų.
Mano leidžiamas žurnaliukas yra mažas ir siauros apimties, bet jis keliauja pas 3 tūkstančius prenumeratorių 30 šalių, ateina ir į Lietuvos mokyklas, 500 Lietuvos vaikų gali mokytis anglų kalbos iš to žurnaliuko. Lietuvos ambasados galėtų tą žurnalą nemokamai dalyti angliškai kalbantiems vadybininkams ar politikams kitose šalyse.
Ar Lietuvos ambasados, gal ir visuomeninės organizacijos tą Lietuvos propagavimo darbą daro kad ir per žurnalo „Lithuanian Papers“ platinimą?
Dauguma nedaro, ir man net sunku pasakyti, kodėl. Parašiau laiškus 34 lietuvių bendruomenėms, esančioms įvairiose pasaulio šalyse. Išdėsčiau, kad man brangiai kainuoja savo lėšomis tą žurnalą leisti, bet jeigu jūsų krašte yra įtakingų žmonių ir jie moka angliškai, tai aš jiems tą žurnalą siųsiu už dyka, kad tik jie skaitytų ir išsamiau susipažintų su Lietuva. Iš 34 bendruomenių atsakė ir pasiūlymu susidomėjo trys – Ispanijos, Šveicarijos ir Kazachstano lietuvių bendruomenių vadovai.
Kitoms lietuvių bendruomenėms nerūpi?
Įdomiausia, kad neprašau iš tų bendruomenių lėšų, kad bent galėtumėm žurnalo savikainą apmokėti. Tik prašau padėti man su tais žmonėmis užmegzti ryšį, kad ir su mokytojais, profesoriais ar parlamento nariais, jeigu tokių pažįsta.
Kaip žurnalą „Lithuanian Papers“ platinate Australijoje?
Žurnalą pradėjome leisti 1987 m., taigi jis gyvuoja jau 22 metus. Verčiamės iš rėmėjų ir aukotojų pinigų, juos žurnalo pabaigoje paprastai išvardijame. Pietų Australijoje viena mūsų lietuvė moteris, kai tik išleidžiame žurnalo numerį, apeina visus savo pažįstamus, kai kuriuos politikus ir visiems asmeniškai įteikia žurnalą. Paprastai jie užsimoka.
Žalia spalva jiems atrodo viliojanti Kada įsitikinote, kad toks žurnalas tiesiog būtinas norint pasakyti plačiau girdimą tiesos žodį apie Lietuvą?
Kai atvažiavau į Australiją, šiame žemyne radome 5 tūkstančius komunistų. Kalbu apie aktyviai veikusius komunistus, užsiregistravusius, turėjusius komunisto pažymėjimą ir mokėjusius nario mokestį. Tai štai tokių buvo 5 tūkstančiai, o jų draugų buvo 50 tūkstančių. Bėgome nuo komunistų, o pakliuvome tiesiai į jų nagus pačiame toliausiame Žemės rutulio taške. Tie komunistai net ir subyrėjus Sovietų Sąjungai niekur neišgaravo, juos galima pamatyti kiekviename didesniame Australijos mieste. Jie stovi gatvėse, aikštėse platina savo laikraščius – Žaliasis kairysis, Žaliasis socialistas ir kitokius.
Žalią spalvą pasirinko dėl to, kad Australija vadinama „žaliuoju žemynu“?
Ne, todėl kad yra Žaliųjų partija, o komunistai dedasi turį kažin ką bendro su žaliaisiais.
Taip pat formuoja įvaizdį?
Naudojasi kitų visuomeninį organizacijų sukurtu įvaizdžiu ir taip parazituoja.
Kaip į tuos komunistus reaguojama Australijoje, ar turi paklausą jų spauda?
Eidamas pro šalį vienas praeivis apsimeta, kad tų laikraščių nemato, kitas nusišaipo, o vienuoliktas praeivis, žiūrėk, tų komunistinių spaudinių nusiperka. Paprastai tuos laikraščius pardavinėja jauni žmonės, už tai jokio atlygio negauna – dirba iš idėjos. Lėšos eina partijos labui, o komunistai jaučiasi idealistais.
Kas rašoma jų leidiniuose?
Ką tik nori gali rasti, bet viskas pakreipiama komunistams naudinga linkme. Aiškinama, kad didieji socializmo vadai išdavė ar pardavė socializmą, o dabar atėjo metas jį gaivinti pagal Markso ir Lenino modelius. Tuose laikraščiuose rasime straipsnių ir apie Afriką, ir apie Baltijos šalis. Moka viską pasukti į savo pusę.
Kas yra tie Baltijos šalių, taigi ir Lietuvos šmeižikai? Ar tik komunistai, o gal esama ir kitokio plauko kiršintojų? Ir kuo čia Lietuva taip jiems kliūva, kad negali palikti mūsų ramybėje net tolimoje ir ramioje Australijoje? Juk vien iš humanizmo, natūralaus žmogiškumo reikėtų džiaugtis, kad mažos Baltijos tautos antra kartą per XX a. sugebėjo atkurti savo valstybingumą. Bet kažkokioms jėgoms būtent tas valstybingumas ir yra kaip krislas akyje.
Man teko skaityti mažą raudonais viršeliais knygelę, kuri jau Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę buvo dar kartą perspausdinta jau Vilniuje, siekiant demaskuoti, parodyti, ką KGB darė ir kaip veikė prieš mūsų tautą. Pirmiausia ta knygelė buvo išleista dar sovietų laikais KGB tarnautojams kaip instrukcija, parankinė priemonė, siekiant kiršinti mūsų išeiviją. Rašoma labai atvirai. Girdi, susiėję išeiviai tuojau pradeda kalbas prieš Sovietų Sąjungos politiką, kurstymui naudoja įvairius būdus. Instrukcijoje rašoma, kaip reikia į tas išeivijos organizacijas įsiskverbti ir iš vidaus „išsprogdinti“ jų veiklą. Remiamasi ir KGB agentų veiklos pavyzdžiais tarp išeivijos lietuvių. Vienas iš tokių asmenų vėliau grįžo į Lietuvą – tai Vytautas Alseika.
Panašiais būdais pokario metasi buvo įsiskverbiama į Lietuvos partizanų būrius, įgyjama jų pasitikėjimo. Daug Lietuvos patriotų šitaip buvo išaiškinta, suimta ir nužudyta arba ištremta. Kai kurie iš tų agentų XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje legalizavosi, sovietų valdžia jiems padėjo, o 1990 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę kai kurie iš jų staiga ėmė reikštis kaip labai nusipelnę Lietuvos partizaniniam judėjimui asmenys. Kai kuriems net pavyko prasibrauti į slaptus KGB archyvus prie jiems svarbių bylų ir jas sunaikinti.
Pasauliui Lietuva – vis dar nežinoma žemė Sovietų Sąjungos, bent jau jos buvusio pavidalo, nebėra. Lietuvos atvirų ir slaptų priešų dabartinėmis sąlygomis daugėja ar mažėja?
Aišku, daugėja. Jeigu pervežant karinę ginkluotę iš Rusijos į Karaliaučiaus kraštą tenka važiuoti per Lietuvos teritoriją ir už tai tenka mokėti, tai ar gali patikti? Geriau būtų važinėti skersai išilgai ir nieko nemokėti. Lietuvos valstybė yra didelis kliuvinys.
Bet pusė Europos yra toks pat ar net dar didesnis kliuvinys, ir ypač jeigu vykdo savarankišką valstybinę politiką. Buvusios paskutinės imperijos pakraščiai atskilo, virto nepriklausomomis valstybėmis, nors kalbant apie kai kurias gal labiau tiktų sakyti „nepriklausomos“. Ir vis dėlto mes jau ne vieni.
Taip, bet štai anądien angliškoje spaudoje skaitau: „buvusi Sovietų Sąjungos teritorija“. Juk neparašyta, kad tai buvusios nepriklausomos valstybės, kurios buvo jėga užgrobtos. Akivaizdus noras susigrąžinti tas teritorijas. Spaudoje galima rasti visko, kartais net parašoma „demokratinis Kongas“, nors apie kokią nors demokratiją ten niekas net nesapnavo. Nesu politikas, bet man įdomu pasaulyje skleidžiama informacija apie įvairias šalis. O ta informacija tokia, kad akivaizdu, jog pasaulis labai mažai žino apie Lietuvą.
Nežino, mažai žino, bet ar nori daugiau žinoti? Gal kai kam visai nesinori, gal net „nepatogu žinoti“?
Jeigu aš būčiau Valdas Adamkus, įsteigčiau tokią organizaciją, kokia veikia Šveicarijoje – Pro Helvetia. Kas tik dirba Šveicarijos naudai, ši valstybė tam žmogui padeda. Nebūtinai materialiai ar finansiškai. Tiems žmonėms suteikiama informacijos, apie juos pakalbama, jie iškeliami. Kad ir pasakant: „O, tai geras žurnalistas!“ ar panašiai. Geras žodis daug pinigo nekainuoja, bet reiškia labai daug. Gal ir Lietuvoje yra tokia organizacija, bet aš negaliu jos rasti. Prašome man padėti.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
